Policijos sie­lo­va­di­ninkė: „Taip žaiz­dos tam­pa pa­lai­mi­ni­mais“

„Pir­miau­sia pa­sa­kau, kas nėra sie­lo­va­da“, – šyp­so­si vie­nin­telė Lie­tu­vo­je pa­reigūnų sie­lo­va­da be­si­rūpi­nan­ti ir ofi­cia­liai po­li­ci­jo­je dir­ban­ti vie­nuolė Faus­ta Pa­lai­maitė. Šven­to­sios Šei­mos se­serų vie­nuo­li­jos se­suo rugsė­jo pa­bai­go­je lankė­si Šiau­liuo­se ir sa­vait­raš­čiui „Etap­lius“ at­vi­ra­vo: „Pa­čios skaud­žiau­sios žmo­gaus žaiz­dos ga­li tap­ti pa­lai­mi­ni­mais, tur­tu, ku­rio iš tavęs nie­kas nea­tims.“

„Žmogus turi būti centre, o ne algoritmas“

Sesuo Fausta – ne tik Šventosios Šeimos seserų vienuolijos sesuo, teologijos mokslų daktarė, bet ir Kauno apskrities VPK Valdymo organizavimo skyriaus specialistė bei Kauno tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus specialistė, dirbanti su nepilnamečiais nuteistaisiais ir suimtaisiais. Apie nepilnamečių sielovadą įstaigoje, kurią vienuolė švelniai vadina kalėjimuku, šį kartą nekalbame. Šiandien švenčiama Angelų sargų diena, tad labiausiai smalsu išgirsti, ką gi jau beveik trejus metus policijos sistemoje veikia Fausta.

Sielovadininkė dalijasi, kad pareigūnai duoda priesaiką, jog jie gins žmogaus teises ir laisves, mūsų valstybę, negailėdami savo jėgų. Tam reikalingas tvirtas dvasinis ir etinis pamatas.

„Kasdienybėje tai atrodo tiesiog darbas, tačiau kai pasitaiko sudėtingų situacijų, kur reikia tarnauti, tikrai užmirštant savo asmeninius interesus ir poreikius, rizikuoti sveikata ar gyvybe, ši priesaika, gilus vidinis apsisprendimas suteikia jėgos. Kad toje kasdienybėje neužsimirštume, reikia visokių priminimų. Tai gali atlikti ir sielovada. Džiaugiuosi, kad man patikėjo galimybę organizuoti jauniems pareigūnams pasiruošimo priesaikai mokymus, kad galiu lankyti atskirus padalinius, vesdama trumpus mokymus, kuriuose vienaip ar kitaip stengiuosi pakviesti sugrįžti prie pamato, ant kurio stovi visas asmens gyvenimas ir pareigūno tarnyba“, – kalba pašnekovė.

Mokymų temas padiktuoja aplinkybės. Yra ir asmeninių susitikimų, teikiama pagalba, konsultacijos, motyvuojama, rašomi rašiniai į vidinį tinklaraštį. Fausta atvirauja, kad jai labai patinka dalyvauti kartu su bendruomenės pareigūnais ir prevenciniuose renginiuose, svarbu ir socialiniai policijos bendradarbiai – pakalbėti apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kad žmogus turi būti centre, o ne algoritmas, bei kaip reaguoti į įvykį. „Bažnyčios socialinis mokymas duoda visus atsakymus, kaip bendrijų gyvenimai turėtų funkcionuoti, tik mažai kas žino šiuos principus“, – sako vienuolė.

„Ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“

„Aš pati žaviuosi pareigūnais, jų atsidavimu tarnybai, tokiu gyvenimo pasirinkimu dėl kitų, kuris nėra nei itin gerai apmokamas, nei itin gerbiamas, kuris reikalauja visur būti pavyzdžiu, tenka nuolat išgyventi įtampą, nežinią, nuolat išlikti budriam, nes klaidos gali kainuoti gyvybę“, – kalba pašnekovė.

Todėl ji stengiasi tiems žmonėms perteikti pagarbą ir dėkingumą, paskatinti siekti dvasinių dalykų, investuoti laiko ir jėgų į gyvenimo kokybės gerinimą, saugoti šeimos santykius, ieškoti būdų sunkumams įveikti.

Pastaruoju metu popiežius Pranciškus padiktavo mokymų temas. Jis dažnai kalba apie santykius, kad jie tampa daug šiltesni, naudojant tris žodelius: ačiū, prašau, atsiprašau. Tai tapo trijų Faustos paskaitų ciklu.

„Pasakoju, kaip dėkoti, kas yra dėkingumas, iš kur jis kyla, kaip suprasti, kiek daug turiu. Dėstau apie dvasingumą, apie pačius paprasčiausius dalykus. Pareigūnai išgirsta ir tai, kad žmonai reikia padėkoti čia ir dabar, kai ji kažką gero padarė, o ne po dviejų mėnesių ateiti su gėlėmis ir padėkoti „už viską“. Gali tada žmona pagalvoti, kad su kita permiegojai“, – juokiasi sesė.

Vienuolė, nuolat besidalijanti savo įžvalgoms ir įkvėpimais feisbuke, prieš kelerius metus įveikė Šv. Jokūbo kelią, tad viena jos paskaitų yra ir apie tai, kad gyvenimas yra kaip kelias, kad piligrimystė yra kaip mini gyvenimas.

„Kopi į kalną kelionėje, vadinasi, lyg gyvenime išgyveni problemas, ligas, artimo žmogaus priklausomybę, kai nežinai, kada tas sunkumas kelyje baigsis ir kaip dvasiniame lygmenyje visa tai atsispindi“, – sako ji.

Dievas ateina į pagalbą, kai žmogus pats būna viską padaręs

Fausta paskaitas skaito ne tik Kauno apskrities policijos komisariatų pareigūnams, kartais keliauja į kitas apskritis, kur būna pakviesta. „Į sielovados studijas įeina ir psichologija, komunikacija, edukologija, šios žinios labai reikalingos, tačiau visko vien psichologija negali atstoti. Žmogus gali sakyti, kad jam pakanka psichologijos, kam čia sielovada. Žinoma, galima rinktis, tačiau daugeliu atvejų reikalingas tikėjimas Dievu ar aukštesne jėga, kad žmogus įdėtų savo jėgų į naudojimąsi visomis priemonėmis“, – kalba pašnekovė.

Sielovadininkės teigimu, bendras dvasingumo principas yra toks, kad Dievas ateina į pagalbą tada, kai žmogus savo jėgomis jau būna viską padaręs, kas tik įmanoma. Jei žmogus nesinaudoja šiomis žmogiškomis priemonėmis – nieko nebus.

„Tai iliustruoja žinomas anekdotas apie žmogelį, kuris meldžiasi, kad išloštų loterijoje, o Dievas atsiliepia, kad bilietą pirma reikia nusipirkti. Na, aš sakyčiau – darbą su norimu atlyginimu bandyti susirasti. Dievas labai gerbia žmogų ir nieko nedaro už jį, ką jis pats ar su kitų žmonių pagalba gali padaryti. Toks yra dvasinio augimo kelias“, – paaiškina sesė.

„Sielovada – tuos perlus išsitraukti“

Kas yra sielovada? Pasak Faustos, pirmiausia reikia pasakyti, kas ji nėra. Su sielovada nesusidūręs žmogus bijo, nes galvoja, kad sielovadininkas privalomai klaus apie santykius su Bažnyčia, kada buvo išpažinties ir su kuo jis miega.

„Iškart pasakau, kad nė vieno tokio klausimo nebus. Evangelijoje pagal Joną Gerasis Ganytojas 10 skyriaus 10 eilutėje sako: „Aš atėjau, kad žmogus turėtų gyvenimą – kad apsčiai jo turėtų.“ Visa sielovada – pagalba kitam žmogui, kad gyvenimo apsčiai – tikro gyvenimo, o ne pakaitinio –  jis turėtų“, – paaiškina vienuolė.

Kai žmogus parūko „žolės“ ar ko nors kito pavartoja, kažkaip dirbtinai susikelia euforinę būseną, įsivaizduoja, kad tai yra „geras gyvenimas“. Bet tai nėra gyvenimas – tai gyvenimo naikinimas. Tokių veiksmų pasekmės yra žlugdančios. Gyvenimą teikianti pilnatvė ateina iš vidinių motyvų, meilės.

„Žmogus turi atpažinti, kur gyvenimo trūksta ir kokius mažus dalykus gali padaryti, kad to gyvenimo jo gyvenime būtų daugiau“, – kalba sielovadininkė.

Kai po truputį pradedi eiti sąžiningumo link, atleidimo, atlyginimo už skriaudas, savęs ir tikrovės priėmimo, dvasinėje kelionėje tos žaizdos tampa palaiminimais, skaudžiausi dalykai tampa turtais.

„Panašiai lyg su perlais. Kas nieko neišmano, nežino, kad kriauklėse yra perlų, neneria į dugną pasigrožėti ir jų nesusirenka. O galėtų būti milijonieriai. Turi žinoti, kur nerti, kaip kriauklę išsitraukti ir ją atsidaryti. Tai yra sielovada – tuos perlus išsitraukti“, – šypsosi pašnekovė

"Dugno išmintis"

Nebūtinai pareigūnui, bet kokios profesijos žmogui, susivėlusiam pasaulio reikaluose, Dievo įvaizdis gali būti visoks: durnas, senas, teisiantis, kontroliuojantis, piktas ir pan. "Tokio Dievo nėra", – šypteli Fausta, tęsdama, kad kartais Dievas leidžia žmogui visas pelkes išbraidžioti, kad šis galiausiai pas Jį sugrįžtų.
"Dievas sūnų palaidūną išleidžia iš namų ir priima grįžusį su džiaugsmu. Man nebaisūs tie kritiniai atvejai, kai žmogus yra kančioje, išgyvena netektį ir pan. Aš pati radau savo dugną, pabuvau savame pragare, todėl man nebaisus kito žmogaus pragaras. Dievas yra galingesnis, Jis gali išvesti. Nebūčiau perėjusi, sakyčiau, kad nesijaudintų, kad pagalvotų logiškai ir pan. O kadangi Dievas man davė malonę pereiti, aišku, tai buvo nemaloni malonė, man nebaisu", – sako Fausta.
Žmonių, išgyvenančių netektis, susirgusių nepagydoma liga, tikrai daug. Ir sielovada čia gali daug padėti. "Man dangus tikrai yra, jis taip arti, tikresnis negu visa ši tikrovė. Čia juk tik įvadas į gyvenimą, šį įvadą reikia gražiai pabaigti. O miręs artimasis juk niekur neišnyko, jis toliau gyvena ir greičiausiai gyvena daug geriau", – sako pašnekovė.
Kai Fausta pati išgyveno sunkumus, savo dugną, atrodė, kad gyvenimas kaip nors jau galėtų baigtis. Tačiau jis nesibaigė. Reikėjo įdėti daug pastangų, darbo su programomis, savo mąstymu, tai truko kelerius metus, o tada atėjo pilnatvė.
"Net neįsivaizdavau, kad gali būti taip gera ir šviesu gyventi. Buvo labai sunkių akimirkų, bet šiandien jos yra mano turtas, jos suteikia galių priimti kitą žmogų su jo kančia ir pabūti šalia viltimi ir šviesa", – sako ji.

"Turi pradėti tarnauti kitiems"

Fausta sako nesutikusi beviltiškų žmonių. Jei augai vaikų namuose, buvai muštas, prievartautas, tai nereiškia, kad esi jau nurašytas. Tai tik reiškia, kad turi daug darbo, kad visa tai taptų turtu. Tada turėsi tokį turtą, kurio iš tavęs niekas neatims. "Bet darbo bus tikrai daug", – šypsosi ji.
Dar vienas labai svarbus dalykas – kai žmogus išbraido savo dugną ir kai tada sukaupia turtą, neišvengiamai turi pradėti tarnauti kitiems.
"Tai tas 12 visų anoniminių programų žingsnis. Žinau žmonių, pavyzdžiui, alkoholikų, kad kai tik jie liaujasi tarnauti, grįžta atgal. Tas mūsų pats baisiausias dalykas, kuris būna išgydytas, turi milžinišką potenciją kitiems nešti žinią. Įgyji drąsos eiti ten, kur, sveiku protu vadovaujantis, niekada neitum, sakyti dalykus, kurių niekada nepasakytum. Tai tarsi dinamitas, nebeleidžiantis ramiai gyventi. Jei bandai ramiai gyventi, nieko neišeis. Įgytas turtas yra skirtas dalytis", – sako sielovadininkė.
Visi žmonės turi skaudulių, bet kai juos paliečia Dievas, įgyja didžiulę išmintį. Bet kiekvienas turi laisvę rinktis – galima ir visą gyvenimą nugyventi, kolekcionuojant nusivylimus.
"Štai toks tas sielovados darbas. Turi keliauti su žmogumi tą jo visiškai individualią kelionę. Aš neturiu teisės sakyti žmogui, kaip jis privalo gyventi, – jis turi sąžinę, ji jam ir pasakys. Aš tik skatinu išdrįsti priimti gyvenimo apstybę, o tai neišvengiamai keičia dalykus", – kalba pašnekovė.

Dalyvauti pasaulio sukūrime

Faustai ėmus kalbėti apie sielovadą, žodžiai, rodos, liejasi savaime. Ji sako nemokanti kalbėti pokalbio su žmogumi, kuris nėra sielovadinis. Pradeda kalbėtis ir mato, kur to gyvenimo jo gyvenime trūksta. Ir taip norisi, kad žmogus nueitų ir jo pasiimtų.
"Yra užsispyrusių žmonių, bet yra tokių, su kuriais dvasios bendrystę pajunti, matai, kad jis toje pačioje dvasioje gyvena", – sako sesuo.
Kai žmogus supranta, kad šis gyvenimas jam kaip užduotis, ima keistis. "Dievas nenori tavo kančių, kad tu, rupūže, dabar sirk, išgyvenk netektis. Svarbiausia suvokti, kad turi pabusti iš savo rūpesčių. Visi žmonės patiria sunkumų darbe, su kolegomis, su artimaisiais, sveikatos, finansinių. Bet sielovada yra orientuota į pilnatvę", – kalba pašnekovė.
Fausta primena istoriją iš Motinos Teresės gyvenimo. Jos asistentė, tvarkiusi įvairius reikalus, labai dažnai Teresei pranešdavo, kokios yra problemos. Motina Teresė vieną dieną jai pasakiusi pastabą, kad nenori girdėti apie problemas, nes tai yra Dievo dovanos. Tad sykį oro uoste nukėlus skrydį keletą valandų, asistentė ėjo pranešti, kad yra problema, nes jos pavėluos į konferenciją, bet, jai besižiojant sakyti, staiga prisiminė, ką sakė Teresė, ir ji pranešė: "Mes turime dovaną: skrydis atidėtas dviem valandoms." Motina Teresė apsidžiaugė dovana ir nuėjo ramiai pasimelsti į oro uosto koplyčią.
Tai yra tikra, kiekvienoje problemoje galime atrasti dovaną. Nėra lengva, bet būtina.
Fausta sako, kad jai labai patinka Biblijos pasakojimas apie pasaulio sukūrimą ir jai labai gražu pačiai dalyvauti pasaulio sukūrime.
"Dievui nereikia, kad mes dirbtume iki išsekimo, gal visai nedaug jam reikia darbų, bet atliktų su dėkingumu ir meile. Jis duoda tiek jėgų, kiek yra reikalinga, o ne kiek kažkas suplanavo. Dievas nereikalauja daugiau, nei tu gali. Kai žmogus supranta, kad jis dalyvauja pasaulio sukūrime, o ne vien planų įgyvendinime, tada džiaugiasi savo gyvenimu, randa, kur meilės pridėti į kasdienius darbus", – kalba ji.
Pajutę, kad su Dievu esame vienoje komandoje, galime sukurti daugiau gėrio. Ne kiekiais ir skaičiais tai matuojama. Žmogaus reikalas savo dieną pripildyti dėkingumo ir džiaugsmo. "Kas padaryta be dėkingumo ir džiaugsmo, tas yra brokas. Tai netinka dangaus karalystei", – sako Fausta.