Policijai įkliuvo nešdamas „to“, „greičio“ ir „linksmumo“

Vilniaus apygardos teismas atmetė Eimonto L. skundą. Juo šis apeliavo į Vilniaus rajono teismo nuosprendį, kuriuo jis buvo pasiųstas atlikti bausmės į pataisos namus. Eimontas L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad 2019-ųjų lapkritį, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo 0,01 g narkotinės medžiagos – heroino.

Ją savo piniginėje autobusu atsivežė į namus ir ten laikė. Po kiek laiko Eimontas telefonu sutarė dviems asmenims parduoti dalį šios neteisėtai įgytos ir laikomos narkotinės medžiagos. Kalbėdami apie dalį, esame priversti minėti sunkiai įsivaizduojamus kiekius. Jei Eimontas L. ir taip pirko vos šimtąją gramo dalį heroino, tai į sutartą vietą jis gabeno dar mažiau – tik pusę to kiekio, kurį jis pardavė už 30 eurų.

Po savaitės, 2019 metų lapkričio 28-ąją, jis su tuo pačiu asmeniu sutarė susitikti prie paplūdimio ir parduoti didžiąją dalį likusio heroino. Bet maždaug po 15 minučių jį beeinantį gatvėje sulaikė policija ir paėmė pardavimui skirtą dalį. Likusį dešimtadalį to, ką jis buvo anksčiau įsigijęs ir kas turėjo likti po sandorių, policija rado per kratą jo bute.

Bylą išnagrinėjęs Vilniaus rajono teismas Eimontui L. už narkotinių medžiagų gabenimą ir platinimą skyrė galutinę 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Kadangi teisiamasis nebuvo atlikęs visos bausmės, kurią jam 2020 metų kovą subendrindami bausmes buvo skyrę Vilniaus regiono teismo Širvintų rūmai, prie skirtos naujausios bausmės buvo pridėti dar du mėnesiai.

Ši istorija gal ir nebūtų verta atskiro dėmesio, jei ne dėmesį patraukę Eimonto L. argumentai, su kuriais jis kreipėsi į apeliacinę instanciją. Kvaišalų platintoju pripažintas ir už grotų pasiųstas vyras mėgino įrodyti (žinoma, su advokato pagalba), kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino pačią narkotinių medžiagų gabenimo sąvoką. Anot Eimonto L., jis paketėlio su neaiškios kilmės milteliais, kurį rado ant grindinio ir pakėlė, „neslėpė savo kūno ertmėse“, rastos medžiagos platinti taip pat nesiruošė. Anot Eimonto, jis nė nenumanė, ką rado.

Vargu ar Eimontas L. tikrai nenutuokė, ką tariamai rado ir parsigabeno į Širvintas. Iš policijos užfiksuotų Eimonto L. telefoninių pokalbių bei SMS žinučių matyti, kad pirkėjas jam dažnai skambino ir rašė žinutes, prašydamas duoti „to“, „greičio“, „linksmumo“, kalbėjo ir derėjosi dėl pinigų, prašė duoti skolon, žadėjo atsiskaityti.

Savo apeliaciniame skunde Eimontas L. taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad jis visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, netrukdė bylos tyrimui, o taip pat ir į kitas jo teisinę padėtį lengvinančias aplinkybes. Apelianto vertinimu, nuosprendyje teismas labiau vadovavosi tuo, kad jis praeityje yra ne kartą teistas, linkęs meluoti, bėgti, slapstytis, jo gyvenimo būdas galimai neatitinka visuomenės standartų.

Ir tikrai: Eimontas L. praeityje yra teistas net 17 kartų, daugiausia už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą. Jis taip pat 4 kartus baustas administracine tvarka, tiesa, bylos nagrinėjimo metu galiojančių nuobaudų neturėjo.

Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktus apie ankstesnius Eimonto L. teistumus ir tai, kad išvadų jis nepadarydavo. Apeliacinė instancija taip pat akcentavo, kad nuteistasis nurodė pripažinęs savo kaltę ir padėjęs bylos tyrimui, prašė atsižvelgti į šias aplinkybes švelninant jam paskirtą bausmę, tačiau iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad savo kaltės jis pilnai nepripažįsta, ginčija esminius nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, sudėties požymius. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad reikiamų išvadų dėl įvykdyto nusikaltimo Eimontas L. vis dėlto nepadarė…

Gintaras Bielskis