Poetei poliglotei šiaulietiški motyvai nesvetimi

Lietuva

Zig­mo Ri­pins­kio nuo­tr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT

303713

„Kaip vieni žmonės vaikšto į sporto klubus, stiprindami raumenis, taip aš stiprinau atmintį, besimokydama kalbų“, – šypsosi iš Kairių (Šiaulių r.) kilusi Kristina Tamulevičiūtė. Gegužės pabaigoje Naisiuose apdovanotos poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės literatūrine premija už pirmąją poezijos knygą vos 34-erių moters biografija – įspūdinga.

Tie, kurie internete pabandė rasti informacijos apie gegužės 22-ąją Naisių literatūros muziejuje poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės literatūrine premija apdovanotą Kristiną Tamulevičiūtę, tikrai turėjo dėl ko nustebti. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos svetainėje nurodyta, kad ši jauna moteris verčia iš anglų, slovėnų, kroatų, serbų, bosnių, ispanų kalbų į lietuvių ir anglų kalbas. Jos žanrai – proza, poezija, publicistika, drama, poetė net yra dirbusi Europos Parlamento sekretoriate, Lietuvių kalbos vertimo raštu skyriuje.

2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamame Pirmosios prozos knygos konkurse Kristina laimėjo pirmąją vietą, o štai dabar Šiaulių rajone esančiame Naisių literatūros muziejuje, kuriame susirinko 60-ojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ dalyviai, poetai, poezijos gerbėjai, jai įteikta premija jau ir už pirmąją poezijos knygą „Gyvybė“.

– Pastaruoju metu esate tokia užimta, lankote vieną miestą po kito: Šiauliai, Vilnius, Šilalė ir kt. Poetams toks lakstymas nėra būdingas.

– Vyksta „Poezijos pavasaris“, šiemet intensyviai jame dalyvauju kaip poetė ir vertėja. Vakar (trečiadienį, – aut past.) buvau Šiauliuose, užvakar lydėjau poetus į Kauną, pirmadienį turėjau susitikimą Vilniuje, rytoj Šilalėje, ten du renginiai, poryt Telšiuose – ten keturi renginiai. Ir jau bus viskas.

– Turite du vaikus, mažiausiam vos trys mėnesiai. Negalvojate, kad esate bloga mama?

– (Juokiasi.) Ne, tikrai taip negalvoju. Turiu šiandien laisvadienį, esu su vaikais, padeda vyras, močiutė, kuri gyvena Kairiuose. Aš pati kairiškė, tačiau mokiausi Šiauliuose.

1 000 eu­rų, pre­mi­jos ser­ti­fi­ka­tas bei pe­rei­na­ma­sis pri­zas skir­tas Šiau­liuo­se gi­mu­siai, o da­bar Vil­niu­je gy­ve­nan­čiai poe­tei Kris­ti­nai Ta­mu­le­vi­čiū­tei už kny­gą „Gy­vy­bė“. (Zig­mo Ri­pins­kio nuo­tr.)

– Turbūt nenuostabu, kad tapote poetė, nes baigėte poeto Juliaus Janonio gimnaziją.

– Kol mokiausi pradinėse klasėse, poezija man nelabai patiko. Bet, jei kalbėtume apie Julių Janonį, menu, kai mama man deklamuodavo garsiuosius J. Janonio eilėraščius, labai stebino retai girdimi žodžiai, pavyzdžiui, kad voratinkliai bailiai, kurie plaikstosi nuo vėjo... Pirmąjį eilėraštį parašiau gal 5–6 klasėje tiesiog per pamoką, paskutiniame suole sėdėdama. Kontrolinį darbą jau buvau parašiusi, reikėjo sulaukti skambučio, tad sėdėjau ir rašiau. Visai patiko. Man, moksleivei, tai buvo toks gal tik pažaidimas. Kai kurie juk lanko muzikos mokyklas, nesvajodami apie muzikanto karjerą, taip aš tiesiog rašinėdavau, nesvajodavau apie jokią poetės karjerą.

Mokiausi Centro pradinėje mokykloje, mano mokytoja buvo Albina Vilutienė, vėliau „Juventos“ vidurinėje mokė Regina Kovaitė, Alma Šeputienė. A. Šeputienė padėjo pasiruošti egzaminams, buvo klasės auklėtoja. J. Janonio gimnazijoje ji mane mokė ir toliau, tik, deja, jai padėkoti nebegaliu. Mes jos netekome dėl kovido. Labai gaila. Ji, net ir baigus mokyklą, mane palaikė, paskatindavo, parašydavo, klausdavo, kaip sekasi...

– Bet jūs kažkaip sugebėjote išmokti ir tiek kalbų...

– Tai buvo vienas mano hobių. Dabar, kai turiu vaikų, ir hobių esu sumažinusi. Man buvo azartas mokytis kalbų. Kaip vieni žmonės vaikšto į sporto klubus, stiprindami raumenis, taip aš stiprinau atmintį, besimokydama kalbų. Pradinėse klasėse anglų kalba man labai prastai sekėsi, o labai gerai sekėsi matematika. Ilgą laiką net nesvarsčiau, kad galėčiau būti humanitarė. Bet, jau ruošiantis gimnazijai, pajutau, kad kalbos man arčiau širdies. Rusų kalbos mokiausi priverstinai, o anglų kalba susidomėjau paskutinėse klasėse, kai puiki mokytoja parodė savo anglų literatūros kolekciją. Vos ne priverstinai visiems liepė skaityti anglišką literatūrą. Mokykloje juk daug pamokų, o dar pasako, kad turi knygą perskaityti... Tai tikrai nebuvo džiuginančios žinios moksleiviui.

Bet kai atradau anglų literatūrą, susidomėjau ja, ypač poezija, atėjo susidomėjimas ir kitomis kalbomis. Pradėjau mokytis prancūzų kalbos, tuo pačiu metu tėvai pradėjo mane vežiotis po Europą, Vidurio Europą. Aplankėme Slovakiją, Lenkiją, Kroatiją. Tos kultūros ir kalbos man pasirodė įdomios. Ir kai pamačiau, kad Vilniaus universitetas siūlo lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos studijas, pagalvojau, kodėl gi ne. Svarsčiau tarp prancūzų kalbos studijų ir politikos mokslų, vien lietuvių kalbos studijuoti nenorėjau. Dar pagalvojau, kad slovėnų kalbos specialistų nebus daug, galėčiau lengviau įsitvirtinti. Tai buvo ir pragmatiškas mąstymas.

– Sakoma, kad, norint kuo geriau išmokti užsienio kalbą, reikia skaityti poeziją ta kalba.

– Nebūtinai poeziją. Svarbu skaityti bet ką, tiesiog skaityti. Skaityti labai svarbu, nes skaitymas lavina protą. Poezija praturtina žodyną, bet jei kalbėtume apie šnekamąją kalbą, geriau skaityti prozą, nes poezija nesilaiko gramatikos normų ir pan. Kalbėjimas gatvėje be gramatikos nelabai įmanomas.

– O kuo ypatinga slovėnų kalba?

– Savo paprastumu. Įdomu tai, kad studijų pradžioje slovėnų kalba man pasirodė sudėtinga. Labai daug priebalsių, „r“ yra laikomas pusbalsiu – nei priebalsiu, nei balsiu. Šioje kalboje ir daug archajiškų gramatinių formų, pavyzdžiui, dviskaita: „eisva“, „du litu“, „dvi aki“ ir pan. Lietuvių kalboje tai miršta, o slovėnų kalboje gyva, vartojama kasdien. Kita vertus, kai peržengi per save, supranti, kad kalba yra labai paprasta, išimčių nedaug, gramatika tikrai nesudėtinga, panaši į lietuvių kalbos. Kalbant apie žodžius, tai turtinga kalba – daug posakių, patarlių, tautosakos. Slovėnija yra maždaug Žemaitijos dydžio, bet ten priskaičiuojamos 42 tarmės, kurios vis dar gyvos. Jos tikrai labai skiriasi, o slovėnai savo tarmėmis labai didžiuojasi.

– O kaip kitas kalbas išmokote?

– Antrajame kurse išvykau pagal „Erasmus“ programą į Liublianą, grįžusi slovėniškai jau kalbėjau labai gerai, tai man trečiajame kurse paskaitose jau buvo nuobodoka. Sugalvojau, kad reikia pasimokyti kroatų kalbos, nes kalbos panašios, net panašesnės nei lietuvių ir latvių. Kroatija turistinė valstybė, turi daug jūros, todėl vėlgi pragmatiškai pamaniau, kad galėčiau dirbti turizmo srityje.

Kroatų kalbos pradėjau mokytis savarankiškai, trečiajame kurse vėl išvykau į Slovėniją pagal mainų programą ir ten pradėjau lankyti kroatų kalbos paskaitas. Atsirado galimybė vykti studijuoti į Bosniją, Serbiją arba Juodkalniją. Pasirinkau Bosniją ir ten mokiausi kroatų kalbos papildomai.

Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė, pro­fe­so­rė, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rė Džiul­je­ta Mas­ku­liū­nie­nė da­li­jo­si, kad iš vi­so bu­vo pa­teik­tos sep­ty­nios poe­zi­jos kny­gos. (Zig­mo Ri­pins­kio nuo­tr.)

– O kaip pradėjote mokytis bosnių kalbos?

– Kroatų, bosnių, serbų, juodkalniečių kalbų skirtumai – labiau politinė atskirtis. Kalbant jos skiriasi, kaip tarmės, bet aš kalbu su bosnišku akcentu, taip jau išmokau. Pasimokius Serbijoje, kroatą suprasi, bet gal reikėtų labiau įtempti ausį. Rašyba skiriasi labiau: serbai ir juodkalniečiai naudoja kirilicą, kroatai lotyniškomis raidėmis rašo, o bosniai naudoja abi sistemas.

– Jūsų bagaže dar ir ispanų kalba?

– Draugės idėja. Kai studijavome Sarajeve, buvo daug laisvo laiko, o ispanų kalbos kursai buvo pigūs.

– O jums nebūna taip, kad kai įvaldote gerai kokią kalbą, ja net galvoti pradedate?

– Kai pagyvenau Slovėnijoje ir grįžau į Lietuvą, pradėjau girdėti lietuvių kalbos skambesį. Gyvenant Lietuvoje, to negirdėjau. Kitas dalykas – kai išvykstu į kokią šalį gyventi ir jų kalbą vartoti, man labai skauda galvą. Grįžus į Lietuvą, man pradėjo skaudėti galvą, mąstant ir kalbant lietuviškai. Tai trunka kelias dienas, vėliau viskas susitvarko. Matyt, tai nutinka todėl, kad stengiuosi visada kalbėti taisyklingai. Neleidžiu sau akcento. Jei kalbu slovėniškai, liežuvio padėtis turi būti kitur, nei kalbant lietuviškai. Tai labai nepatogu, gerklės gale ima skaudėti. Toks diskomfortas... Kroatų, bosnių kalbose yra garsų, kuriuos man iki šiol sunku ištarti, kad ir kaip stengčiausi.

– Vadinasi, versti jums paprasčiau, nei kalbėti?

– Verčiant gali sau leisti pagalvoti. Būna visaip, kokiu būdu gaunu tekstų vertimams. Dabar iš slovėnų kalbos verčiau Alešo Štegerio poeziją, vakar jis buvo išlydėtas, pati pasiūliau leidyklai jo kūrinių. Būna, man leidykla vertimų pasiūlo ir skiria laiko, per kurį galiu apsispręsti, noriu versti ar ne.

Su A. Štegeriu jau 13 metų esame draugai. Susipažinome Slovėnijoje, nes apie jį rašiau kursinį darbą. Jis pasiūlė susitikti, nes tiesiog įsimylėjęs Lietuvą. Kai išleidžia naują knygą, man atsiunčia. Atsiunčia ir kolegų knygas, prie kurių leidybos prisidėjo.

Knygų, kurias siūlome leidėjams, randame ir kitaip. Pernai su poete Aušra Kaziliūnaite buvau išvykusi į literatūros specialistų rezidenciją Slovėnijoje. Slovėnija siūlo savo vertėjams trumpas vasaros stovyklas, į kurias kviečia autorius, vertėjai ten gali vykti kas dvejus metus. Dar gauname ir naujienlaiškių.

– O jūs turite konkurencijos?

– Nepasakyčiau, kad konkurencijos, turiu kolegių – Laimą Masytę, kuri verčia labiau prozą, kurso draugė Gabija Kiaušaitė verčia vaikų literatūrą, kuria mažiau domiuosi. Man labiau patinka poezija, istoriniai romanai, pjeses mėgčiau, jei gaučiau vertimų...

– Išvertėte net Slovėnijos himną.

– Pasiūlė Slovėnijos nacionalinė biblioteka. Slovėnai turbūt mane rado duomenų bazėje ir pasiūlė išversti jų himną į lietuvių kalbą.

– O jei įvertintumėte įvairias savo veiklas, kuri sudėtingiausia?

– Man sudėtingesnis darbas buvo Europos Parlamente. Nes ten buvo nuobodu. Pragmatiškai vertinant, ten geras atlyginimas, bet ne visada gali daryti tai, kas labiausiai apsimoka finansiškai. Ne vien apie tai pasaulis sukasi.

Zig­mo Gė­lės pre­mi­ja įsteig­ta Nai­siuo­se, Zig­mo Gė­lės gim­ti­nė­je. Pir­mo­ji pre­mi­ja prieš 48-erius me­tus įteik­ta tuo­met pir­mą­ją kny­gą iš­lei­du­siai poe­tei, pro­zi­nin­kei, dra­ma­tur­gei, vė­liau ta­pu­siai Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to sig­na­ta­re, Vid­man­t

– Turbūt galite dabar sau leisti vien tik versti, kurti poeziją, rašyti knygas ir iš to išgyventi?

– Taip. Verta mokytis kalbų. Tik kiekvienas žmogus turi įvertinti, kam yra sutvertas. Jei sekasi kalbos, tikrai verta. O jei nesiseka, nepatinka – pagalvoti apie kitą specialybę.

– O kas yra geras vertimas?

– Reikia skirti, ar kalbame apie poeziją, prozą, ar dokumentus. Prozoje vertimas turi būti kuo įmanoma artimesnis originalui. O jei kalbame apie poeziją, čia yra žaidimas, turi likti originalo skambesys. Turi įvertinti, yra rimas ar nėra, ar tai baltosios eilės, ar griežta eilėdara, kurią reikia išlaikyti ir pan. Jei eilėdara griežta, pavyzdžiui, kaip mūsų Maironio, vertimas gali visiškai skirtis nuo originalo, daugiausia dėmesio kreipi į skambesį ir pan.

Man yra tekę ginčytis su redaktore, kai verčiau iš slovėnų kalbos seno žmogaus monologą. Ten žaidžiau su sintakse, žodžių tvarka sakinyje – juk senas žmogus kalba kitaip nei jaunas. Reikėjo tai atspindėti.

Dabar labai populiaru tarmės literatūroje, esu iš kroatų kalbos vertusi į lietuvių, ten buvo dalis teksto tarmiškai parašyta. Sukausi ir verčiau šiaulietiškai. Buvo net diskusija, ar galime taip daryti, nes šiaulietiška šnekta turi atitinkamą svorį, diskutuota, kodėl šiaulietiškai, o ne žemaitiškai ar dzūkiškai... Verčiau šiaulietiškai dėl to, kad ten kalbėjo vaikinas ir man buvo smagu prisiminti tai, ką moku. Norėjau pažaisti, o pagal tekstą tai taip tiko.

– Kaip jums atrodo, ar poeziją rašančių ir poeziją vertinančių žmonių daugėja, ar mažėja?

– Kultūrinis gyvenimas labiau koncentruojasi didžiuosiuose Lietuvos miestuose, Šiauliai kultūriškai šiek tiek atskirti kaip mažesnis miestas. Vilniuje, Kaune vyksta beprotiškai daug renginių, žmonės net pasiklysta renginių jūroje.

– Poetų parke, kuriame žaliuoja jau 47 medžiai – poečių laureačių liepos, o vyrų poetų – ąžuolai, pasodinote savo liepaitę. Po šventės Šiauliuose pasidžiaugėte, kad pirmą kartą sodinote medį. Tikrai nesate to dariusi?

– Daugiausia, ką esu padariusi, – palaikiusi slyvą, kurią vyras sodino mūsų namo, esančio prie miško, sode. O dabar pasodinau nemažą liepą. Padėjo rajono vicemeras ir poetas Mindaugas Valiukas. Vėliau juokėmės, kad ant poeto A. Štegerio knygos viršelio, kurią išleidome, yra M. Valiuko nuotrauka. Vadinasi, jis man padeda ne tik medžius sodinti, bet ir knygas daryti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt