Po Sausio 13-osios įvykių muziejaus eksponatai atsidūrė slaptavietėje

Po Sausio 13-osios įvykių muziejaus eksponatai atsidūrė slaptavietėje
Telšiai
Loretos Nuotvaišienės ir Gedo Girdvainio nuotraukos
Vardenis Pavardenis Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Pasitikę 31-ąją Laisvės gynėjų dieną vaiko, jaunuolio ar suaugusiojo akimis prisimename Sausio 13-ąją, o tos nakties tragiškiems įvykiams neleidžiame nugrimzti užmarštin – prisiminimai gyvi ir jie nepaprastai svarbi Lietuvos istorijos, šalies nepriklausomybės išsaugojimo dalis. Visi troško laisvės, vylėsi išvysti nepriklausomą Lietuvą ir petys petin vieningai sergėjo Tėvynę.

Išardė ekspoziciją

„Mieli žiūrovai, pati paskutinioji informacija: Lietuvos radijas užimtas, o televizija, kaip matote, dar mes dirbame, visur vaikšto kariškiai, aš, tiesa, jų nemačiau, bet sėdime užsidarę ir užsiblokavę studijose. Daugiau nieko jums negalime pasakyti“, – tai buvo paskutiniai eteryje nuskambėję žurnalistės Eglės Bučelytės žodžiai, kuriuos per televizijos ekranus girdėjo ir matė visa Lietuva. Tąnakt visi buvo prikaustyti prie savo televizorių ekranų ir laukė. Draskomi baimės, išgąsčio, nežinomybės jie laukė, kas bus toliau.

Žemaičių muziejaus „Alka“ darbuotojai su siaubu prisimena Sausio 13-ąją ir dalinasi tais išgyvenimais, kurie juos tąnakt lydėjo. Net ir po 31-erių metų įvykiai muziejininkų akyse gyvi: kas, būdamas vaikas, stovėjo lange ir neramiai laukė grįžtančios mamos, kas nepaprastai išsigandęs troško važiuoti namo, kas kartu su mitinguotojais stojo ginti Lietuvos ir dalyvavo įvykių epicentre.

Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Rimkuvienė pasakojo, kad po tragiškai pasibaigusio masinio lietuvių pasipriešinimo Sovietų Sąjungos valdžiai, nerimas apėmė ir muziejininkus. „Buvo ne darbo diena. Sekmadienis. Tačiau po naktinio išpuolio Vilniuje, bemaž visi muziejininkai susirinkome į darbą Žemaičių muziejuje „Alka“. Skubėjome gelbėti muziejaus turto: vadovaujant direktoriui Kęstučiui Švėgždavičiui, dirbome organizuotai, išardėme ekspoziciją ir brangiausius eksponatus paslėpėme saugyklose. Slėpėme viską, ką pajėgėme pakelti: ginklus, paveikslus, kitus vertingus daiktus“, – prisiminė V. Rimkuvienė ir atskleidė, kad po Sausio 13-osios didžioji dalis muziejaus ekspozicijų buvo išardytos, o durys lankytojams užvertos. Nežinomybėje muziejininkai išbuvo keletą mėnesių, stebėjo įvykius ir laukė, kuomet baigsis neramumai.

Pažino Loretos Asanavičiūtės kelnes

„Tada gyvenau Vilniuje, Aguonų g. 19. Dirbau Vilniaus stiklo studijoje. Pagrindinis naujienų pranešėjas buvo „Vef“ radijas. Išgirdę, kas darosi, žmonas ir vaikus palikome namie, o patys su kaimynais išėjome į miestą. Girdėjau, kad prie televizijos bokšto geriau nevažiuoti, tad pėsčiomis aš vienas pats išėjau prie parlamento, – prisiminė Žemaičių muziejaus „Alka“ muziejininkas-edukatorius, stiklo meistras Vygantas Paulauskas ir tęsė mintį. – Mieste – mirtina tyla, labai nejauku, tad, kupinas nerimo, kulniuoju Vilniaus gatvėmis, pro Santuokų rūmus, pro Tauralaukį, kol pasiekiau tikslą. Įsikūriau prie tuometės parduotuvės „Talinas“, netoli dabartinio Seimo narių viešbučio. Tą dieną susidūrimų su sovietų kariais išvengiau, tačiau kitos dienos rytą tarnybos iškvietė apžiūrėti žuvusiųjų rūbų ir patvirtinti, jog tai jų apranga. Kaip šiandien pamenu smulkaus velveto Loretos Asanavičiūtės bordo spalvos sukruvintas kelnes... Jos nepažinojau, tačiau supratau, kad tai jos rūbas. Laidotuvėse nedalyvavome, nes su kolegomis iš Vilniaus, Alytaus, Utenos ir Telšių turėjome išvykti į parodą Maskvoje. Iškeliavome traukiniu. Maskvoje – tylu, ramu, lyg nieko nebūtų nutikę. Vežėmės filmuotą vaizdo įrašą iš tos nakties įvykių, stabdėme gatvėje žmones ir rodėme visa tai maskviečiams. O jie – apatiški: kai kurie net pašiepdavo komentaru esą filmą rodome, o ne tikrus įvykius“.

Emocijų pliūpsnį išgyvenusi Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr. muziejininkė Nijolė Laukytė pasakojo, kad anuomet dar gyveno Vilniuje ir kartu su buvusiais bendramoksliais stovėjo minioje prie LR Seimo pastato, ten budėjo ir keletą dienų prieš įvykį. „Tas jausmas sunkiai nupasakojamas: pasimetimas, išgąstis, nežinia ir kartu vienybė degant laužams, dainuojant dainas ir giedant giesmes. Vėliau išgirdome, kas nutiko prie bokšto... Netikėjome, kad šitaip nutiks“, – prisiminė N. Laukytė.

Vyr. muziejininkė Irma Kontautienė pasakojo, kad Vilniuje lankėsi likus keletui dienų iki nelaimės. „Tuomet jau dirbau dabartinėje „Kranto“ progimnazijoje. Su sese lankėmės koncerte Vilniuje. Buvo gal sausio 9 ar 10 diena. Tomis dienomis prie parlamento žmonės jau būriavosi. Aplankėme ir mes parlamento rūmus. Pasisvečiavus sostinėje, norėjome grįžti namo sausio 12-ąją, nes po savaitgalio jau reikėjo į darbą. Nuvykome į traukinių stotį – traukinio nėra, autobusai irgi nebevažiuoja. Lyg specialiai nuimti maršrutai. O gal ir specialiai. Suvargome, tačiau radome autobusą pro Panevėžį, Šiaulius ir galiausiai pasiekėme mano tėvų namus Plungėje. Pakeliui namo, į Vilniaus pusę matėme virtinę karinės technikos, traukiančios į Vilnių. Supratau, kad nieko gero nebus. Vakare namiškiai sumigo, o aš likau žiūrėti televizoriaus. Tai, ką mačiau – negalėjau patikėti savo akimis. Išsijungė televizija, prisijungė radijas iš Sitkūnų. Nesuvokiama realybė. Negalėjau patikėti, kad taip likimas sudėliojo, jog išvengtume tos nakties įvykių. Žadinau tėvus, kuriuos vos įtikinau, kad tragiška padėtis sostinėje“, – atsiminė I. Kontautienė ir pasidalino dar viena įsimintina detale: prieš kurį laiką ji atpažino save, seserį ir kursiokus Alfonso Eidinto knygos „Istorija kaip politika“ viršelio nuotraukoje, fotografuotoje 1991 m. sausio 12 d.“

Baimę dėl grįžimo namo išgyveno ir muziejaus veiklos administravimo specialistė Loreta Valauskė: „Nors buvau maža, pamenu tą įvykį. Lankėmės svečiuose pas gimines Naujojoje Akmenėje. Ir būnant ten prasidėjo sumaištis. Tėvai nepaprastai išsigando ir nieko nelaukę išskubėjo namo. Grįžome laimingai, blokadų nebuvo, bet tą baimės jausmą atsimenu lyg tai būtų nutikę vakar“.

„Buvau mažas, bet įvykius jau suvokiau. Tą vakarą turėjo grįžti mama namo iš Vilniaus... Skaičiavau kiekvieną mašiną, įvažiuojančią į kiemą ir nepaprastai jos laukiau“, – prisiminimais dalijosi muziejaus vairuotojas Kęstutis Šukys.

„Tada dar vaikas buvau. Man atrodė labai baisu, nes iš nugirstų tėvų pokalbių supratau, kad gali geruoju nesibaigti – tėvai baiminosi dėl karo. Juolab, kad mano mama tremtinė, tad žinojo, kad Rusijai daug nepaprieštarausi. Anuomet kaip tik šventėme vienos klasės draugės gimtadienį ir pamenu, kaip jos mama sako, pažaiskite, pasidžiaukite šiandien, vaikai, nes nežinia kaip bus per kitą gimtadienį“, – išgyvenimais dalijosi Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr.buhalterė Jūratė Dargienė.

Autobusais iš Telšių į Vilnių

Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina Bucevičė prisiminė įvykių seką Telšiuose po tragedijos Vilniuje. „Kitos dienos rytą (tai buvo sekmadienis) telšiškiai rinkosi į Turgaus aikštę, prie laikrodžio. Laimė, mieste karinis dalinys nurodymo nebuvo gavęs ir patvirtino nesikišiantys į taikų suėjimą, kol negaus įsakymo. Iš Telšių pradėjo organizuoti išvyką autobusais į laidotuves. Žuvusieji buvo pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose. Atiduoti pagarbos jiems plaukė žmonių jūra. Greta parlamento pastato degė laužai. Naktis. Dar neteko matyti tokio tuščio Vilniaus... Ir toks šiurpą keliantis vaizdas: ramioje tyloje stovinčios tanketės ir padėtos gėlės žuvusiems. Atslūgus masėms, kai prie karstų budėjo tik artimiausi, aplankėme žuvusiuosius, atidavėme jiems pagarbą ir padėkojome už kovą dėl laisvės“.

Laborantė Zita Jurkuvienė pasakojo, kad ji nepaprastai norėjo vykti į Vilnių drauge su tautiečiais ginti laisvės, tačiau taip ir likusi namie prie televizoriaus ekrano: „Kai sužinojau, kad organizuojama kelionė į Vilnių, buvau viena pirmųjų, pasiryžusių važiuoti, tačiau nebegalėjau, nes neišleido mano mama. Tuomet buvau jauna mama, sūnui buvo septyneri, dukrai – treji. Motina man liepė galvoti ne apie save, apie vaikus ir pasakė, kad jei išvyksiu ir žūsiu, ji mano vaikų neaugins. Neišvykau. Žiūrėjau televizorių ir nepaprastai troškau drauge būti su visais toje vienybėje. O mano vyras buvo tarybinis žmogus, jam tiko esamas gyvenimas ir netikėjo, kad laisvė čia pat, o aš tikėjau. Ir tėvas mano nepaprastai džiaugėsi, nes jau buvo praradęs viltį sulaukti dienos nepriklausomoje Lietuvoje“.

Z. Jurkuvienė džiaugiasi galėjusi matyti tą geryn einantį laiką. „Pradžia buvo sunki, bet ji tuo ir ypatinga. Kaip šiandien prisimenu parduotuvėje pamačiusi bananą. Nežinojau, koks tai vaisius, tik buvau girdėjusi. Susigundžiau nusipirkti. Nusipirkusi atsinešiau į darbą, nusilupau ir valgau. Pro šalį einantis direktorius K. Švėgždavičius nusistebėjo, kaip aš galiu sau leisti pirkti tokius prabangius vaisius“.

O kaip bus toliau?

Daugelis muziejininkų įvykius prisimena lyg tai būtų įvykę vakar, atsimena tą nerimo jausmą, tą baimę ir išgyventą nežinomybę: „O kaip bus toliau?“

„Įvykių nepamenu, bet tos emocijos nepamiršiu niekada. Buvau maža, tačiau iš tėvų reakcijos supratau, kad vyksta didžiuliai pokyčiai ir kažkas reikšmingo. Puikiai atsimenu tokį įvykį: važiuojame devintu tėčio žiguliu ir jis mums su broliu sako: „Vaikai, žinokit, kad greitai viskas pasikeis. Parduotuvėse atsiras žaislų, egzotinių vaisių, užsienietiškų kramtomų gumų ir mes gyvensime kitaip (tada mums tie dalykai kaip vaikams atrodė labai svarbūs). Taip ir atsitiko, šiandien mes gyvename kitaip, šiandien mes turime kitokią Lietuvą, laisvą Lietuvą“, – kalbėjo Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė.

„Žiūrėjome televizorių, pas mus svečiuose lankėsi giminės iš Garliavos. Atsimenu, geriu vandenį ir jaučiu, kaip drebu ir dantys vis barkšteli į stiklinę. Nerimo būta daug. Vaikinai skubėjo slėptis, kad negautų šaukimo į sovietų armiją, o aš po Sausio 13-osios įvykių savaip protestavau: nuo tos dienos daugiau niekuomet (išskyrus vieną kartą, kai buvau priprašyta) nebeapsimoviau tarybinės mokyklinės uniformos ir vaikščiojau į mokyklą su savo rūbais, su mamos megzta liemene“, – prisiminė direktorės pavaduotoja Ingrida Vaitiekienė.

„Buvau jauna, tad į tuos įvykius gana ramiai žiūrėjau. Labiau rūpėjo mokslai, menas rūpėjo, tačiau pažinojau žmogų, kuriam teko būti greta tankais traiškomų žmonių. Kruvinais rūbais grįžo ir dalinosi skaudžiais išgyvenimais, kuriuos patyrė, – pasakojo vyr. muziejininkė Daiva Lukšienė ir tęsė mintį, – Nepriklausomybė man dovanojo žinią apie prosenelį. Kadangi jis priklausė A. Smetonos kariuomenei, Sovietų okupacijos metais teko trauktis į JAV ir apie jį mes nieko nežinojome. Manėme esant mirus. Tačiau prasidėjus Sąjūdžiui, paaiškėjo, kad jis tebuvo pasitraukęs į Vakarus. 1989-aisiais prosenelis apsiverkė sužinojęs, kad Lietuva netrukus taps laisva!“

Istorijos skyriaus vedėjas Raimondas Petrikas prisimena įvykius, matytus per televiziją: „Buvau jaunas, gal keturiolikos metų vaikinukas, tad tie įvykiai neatrodė taip stipriai paveikūs, kaip būtų šiandien, bet dieną po Sausio 13-osios pamenu. Prisimenu žmonių sueigą Telšiuose prie laikrodžio rytą po tragiškos nakties ir tą jausmą, kad atėjo permainų laikas“.

Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr.fondų saugotoja Teresė Žulkutė prisiminė išgyventą nepaprastai didžiulę baimę. „Buvome Janapolės kaime pas mamą su artimaisiais. Ta naktis, tie matyti vaizdai per televiziją, iki šiol gąsdina. Buvau pradinių klasių mokytoja. Po savaitgalio aptarinėjome įvykius su vaikais, dalyvavome šalies organizuotame piešinių konkurse, skirtame Lietuvai. Vieno mano mokinio – Marijaus Klevo – piešinys buvo atrinktas ir pateko į spausdinamų piešinių bukletą. Po įvykių kaupiau laikraščių iškarpas, ruošėme stendus, skleidėme žinią apie iškovotą laisvę“.

Prabėgo jau 31-eri metai, o to laiko įvykiai, vaizdai mūsų nepalieka ir šiandien. Sausio 13-osios rytą uždegėme žvakeles languose ir padėkojome visiems, dalyvavusiems Sausio 13-osios įvykiuose. AČIŪ už Jūsų ryžtą ir iškovotą laisvę Lietuvai. Mes neužmirštame ir esame dėkingi.