Po pamokų į ligoninę pas COVID-19 ligonius skubanti mokytoja: kartais apima pyktis, siūlyčiau pagalvoti ne tik apie savo kailį

Vilnius

Vidmanto Balkūno (VUL Santaros klinikos) nuotr.

Reporteris AustėjaŠaltinis: Etaplius.lt

162534

„Jei žmonės, kurie atnešė virusą savo artimiesiems, pamatytų, kaip jie kankinasi... Aš sunkiai ištverčiau žinojimą, kad tai padariau savo artimiesiems“, – tokiomis įžvalgomis pasidalijo lietuvių kalbos mokytoja ir šaulė Indrė Šadvilaitė. Ji savaitę savanoriauja dviejose Vilniaus ligoninėse vadinamojoje raudonojoje zonoje. 

„Šiandien reanimacijos palatoje maitinau žmogų. Apstatytas aparatais, vamzdelių begalybė iš visų pusių, suvalgo tris šaukštus sriubos, akys ašaroja, dūsta, darom pertrauką. Ir taip pietaujam. Maitinamas žmogus guli prieš langą, o aš laukdama, kol jis pailsės, pro jį žiūriu į labai gražiai prisnigtą parkelį. Ten ateina pora merginų ir palūkuriuoja, tada prisijungia dar keli jaunuoliai ir iškeliauja visi kartu savu keliu.

Toks gyvenimas koronos metu: vieniems – sunki būklė, o kitiems negalioja nei karantinas, nei įstatymai“, – socialiniame tinkle savo patyrimu dalijosi Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja I. Šadvilaitė.

Vėliau LRT.lt ji pasakojo, kad tuomet, stovėdama palatoje prie lango, jautėsi taip, lyg iš vieno pasaulio, kuriame kovojama dėl gyvybės, žvelgtų į kitą pasaulį, kuriame ne visi laikosi karantino ir dėl to mirtinas virusas sėkmingai plinta.

„Galbūt pačioje pradžioje daug kas nepažinojo sergančiojo COVID-19. Dabar mes visi jau turime savo aplinkoje žmogų, kuris serga, tik gal ne visi pažįsta sunkiai sergančių ar mirusių nuo koronaviruso. Ir jiems susidaro įspūdis, kad gal virusas nėra kažkoks rimtas, jie nesupranta, kad negalima šitaip juokauti su likimu, tad ir juokauja.

Kai žmogus taip juokauja rizikuodamas ne tik savimi, bet ir aplinkiniais, neatleistina. Siūlyčiau pamąstyti ne tik apie savo kailį, bet ir apie kitus žmones. Mes juk todėl ir esame civilizuota bendruomenė, kad gebame pasirūpinti ne tik savimi, kad remiamės ne išlikimo taisykle, kuri byloja, kad išgyvena tik stipriausi“, – kalbėjo I. Šadvilaitė.

Iš ryto veda nuotolines pamokas, popiet skuba į ligoninę

Indrė yra šaulė, tad savanorystė jai yra savaime suprantama.

„Šauliai yra visuomet pasirengę valstybei padėti sunkiu metu. Tad jaučiau pareigą prisidėti. Sveikatos sistema išgyvena krizę, nenorime, kad medikai vieni kentėtų, kovotų ir taip pervargtų“, – motyvą eiti savanoriauti atskleidė mokytoja Indrė.

Iš ryto ji veda nuotolines pamokas, o nuo 16 valandos – savanorystė Antakalnio ligoninės ar Santaros klinikų raudonojoje zonoje. Jos pamaina trunka keturias valandas.

Reanimacijos skyriuje ji padeda medikams pasirūpinti ypač sunkiais ligoniais.

„Darbai – įvairūs. Teko ir patalpas valyti, sauskelnes ligoniams keisti, sunkesnius ligonius, kurie patys nelabai sugeba, maitinu. Teko padėti ir išsituštinti. Ir kai kuriuos rodiklius išmatuoti, kam nereikia specifinių medicinos žinių, – kraujospūdį, temperatūrą. Dirbant reanimacijoje labai svarbus darbas yra ligonių pervertimas, kad jie pakeistų gulėjimo padėtį. Išnešu šiukšles, perduodu siuntinius. Žodžiu, visi pagalbiniai darbai“, – vardijo savanorė.

Ji neslėpė, kad iš pradžių buvo nejauku liesti kito žmogaus kūną.

„Bet ligoninėje paciento švara – labai svarbus dalykas. O ligoniai – žmonės, negalintys šiuo metu savimi pasirūpinti. Visa tai priimu kaip natūralų dalyką“, – sakė lietuvių kalbos mokytoja, tapusi savanore.

Pirmą kartą bijojo

Dėl nuospaudų ant veido ji neišgyvena, mat šios jau pradingo, o ir nėra svarbiausias dalykas.

„Gal per smarkiai užsiveržiau respiratorių, bet geriau pakentėsiu, kai spaus odą, juolab viskas jau užgijo, negu kad pasigausiu virusą“, – paaiškino savanorė.

I. Šadvilaitė prisipažino, kad eidama į COVID-19 skyrių jautė baimę, ypač pirmą dieną. Juolab suprato, kad serga ir netgi miršta nuo koronaviruso ir jauni bei sveiki žmonės – dar prieš pradedant savanoriauti buvo pranešta apie mirusį nuo koronaviruso jauną vyrą, kuriam buvo vos 27-eri.

„Nenorėčiau pati susirgti, nenorėčiau užkrato parnešti savo draugui. Kai pirmą kartą įėjau į palatą, pagalvojau, kad būtent čia ir sklando tas pavojingas virusas. Bet paskui susikoncentruoji į darbą ir ta baimė išgaruoja“, – sakė Indrė.

Jai dar neteko susidurti su mirtimi ligoninėje, bet neslėpė, kad kiekvienos pamainos pradžioje į palatą, kurioje buvo vakar, žengia nerami.

„Su kiekvienu žmogumi, ypač jei pavyksta pabendrauti, jei jis turi jėgų kalbėtis, užsimezga ryšys. Kiekvienam iš jų linki kuo geresnės kloties. Kai įeini į palatą, kurioje jau buvai anksčiau, pirmiausia pasižiūri, ar lovoje dar guli tas žmogus, kurį ten matei vakar, na, pasitikrini, ar jis dar yra. Jei ten jo nėra, klausi, kur jis. Gerai, kad ne visi miršta, dalis išvyksta namo, perkeliami į slaugos namus“, – kalbėjo savanorė.

Anot Indrės, reanimacijos skyriuje pasikalbėti gali vos su vienu kitu, mat daugelis neturi jėgų ištarti žodį.

Po pamainos kartais apima ir pyktis

Kaskart savanorių laukia ypač svarbus darbas – tinkamai ir saugiai apsirengti specialius drabužius, o po pamainos – nusirengti.

Indrė vardijo: dveji antbačiai – vieni trumpesni, kiti – ilgesni, kombinezonas, į vienas pirštines susikiša kombinezono rankoves, aklinai užsiklijuoja tarpus, tuomet – antros pirštinės, respiratorius, skydas, kepuraitė, gobtuvas.

„Viską kuo sandariau užsiklijuoji, o po pamainos visa tai nusirengi ir išsidezinfekuoji“, – pasakojo savanorė.

I. Šadvilaitė sakė, kad dar neįgudus apsirengimas užtrukdavo ilgiau, dabar pakanka penkiolikos minučių.

O tuomet, jau po pamainos, neslėpė Indrė, kartais apima pyktis.

„Kai matau, kad žmonės negali susilaikyti be vakarėlių, kai kalba, kad blogai, kad negali išvažiuoti už miesto, man tai atrodo lepūnėliški skundai. Juk tai nėra dalykai, be kurių negalėtume išgyventi. O tuo metu pilna žmonių, kurie grumiasi už savo gyvybę. Tuomet būna pikta, kai žmonės negali riboti malonumų“, – sakė savanorė.

LRT.lt

lrt logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt