Po kraupios tragedijos atsitiesusi režisierė atrado savyje stiprybę

Panevėžyje užaugusi, tačiau į uostamiestį persikėlusi režisierė Greta Gudelytė Klaipėdoje įkūrė Apeirono teatrą ir jau kelerius metus kartu su bendraminčiais ne tik stato spektaklius, bet ir inicijuoja jautrius projektus. Štai praėjusią vasarą ji mezgė dialogą tarp teatralų ir neįgalių jaunuolių. „Ši tema - man be galo artima“, - ištarė ji.

Prieš daugiau nei dešimtmetį jauna mergina patyrė tai, ko nelinkėtum net baisiausiam savo priešui - pateko į avariją, po kurios negalėjo net pajudėti. Tačiau tai jos nesulaikė siekti savo svajonių. 2006 metais ji jau įstojo į Klaipėdos universitetą (KU).

Kliūčių pasitaikė ne viena. Iš pradžių jai nepavyko įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, nors apie tai mergina svajojo ilgai. O stodama į KU ji dar vaikščiojo su ramentais, nors jos galimybes vertinusi komisija reikalavo net pašokti. „Jaučiausi kaip niekad stipri“, - sakė režisierė.

Regis, didelės nelaimės ir nesėkmės sulaikytų ne vieną. „Tačiau aš nedariau iš to jokios tragedijos“, - kalbėjo G. Gudelytė.

Ar galite prisiminti, kodėl taip stipriai susidomėjote teatru?

Su manimi buvo labai aišku - visi žinojo, kad žengsiu į teatrą. Tiesa, nebuvo žinoma mano kryptis - režisūra, aktorystė ar dramaturgija. Kai kalbame apie konkrečias sritis, pavyzdžiui, dailę, literatūrą, muziką, tai aš nebuvau talentinga. Kita vertus, turėjau nuojautą ir šias sritis sugebėdavau sujungti. Juk ir spektaklių kokybė priklauso nuo to, kaip sujungti skirtingus, bet tuo pat metu vienas kitą papildančius segmentus. Taigi, galiausiai pasirinkau režisierės kelią.

Greta, augote Panevėžyje. O kas atvedė į Klaipėdą?

Tuo metu norėjau žūtbūt studijuoti, nors ir buvau po didelės avarijos. Galima sakyti, kad tiek judėjau, tiek kalbėjau, tiek atrodžiau klaikiai. Patyriau daug sužalojimų. Taigi, supratau, kad į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją neįstosiu, nors norėjau joje studijuoti, mėginau įstoti.

Tad kodėl galiausiai nusprendžiau stoti į Klaipėdos universitetą? Šventojoje buvo mano sanatorija, taigi, visai netoli. Be to, nusprendžiau, kad pradėjusi mokytis greičiau reabilituosiuosi, tad pasirinkau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto režisūros katedrą.

Ar galite papasakoti plačiau apie tai, kaip radote savyje jėgų nepasiduoti nepavykus įstoti į norimą universitetą, patyrus avariją, po kurios buvo sunku net judėti, vis tiek mėginti studijuoti tai, kas traukia?

Tai buvo seniai, tačiau ir dabar blaivaus proto jaunuolių logika laikosi tokia pati - natūralu ir normalu, kai kas nors nepavyksta iš pirmo karto. Visiškai nieko tokio, jei neįstoji. Aš nedariau iš to jokios tragedijos. Pasirinkau pusmetį kitą kryptį. Įstojau į dogminę teologiją. Tai mokslas apie Dievą. Tai buvo didelis nesusipratimas. Sumaišiau tai su religijotyra - mokslu apie religiją.

Studijuodama dogminę teologiją pasiekiau atsisveikinimą su religija. Tai yra kraštutinumų formos ir radikalumas. Tai yra sąmonę žalojantis dalykas. Religijos vadovaujasi principais, kad tik jos teisingiausios.

Nusprendėte to radikalaus kelio nebetyrinėti?

Visuomet jį tyrinėju, tačiau labiau žvelgdama kritiškai.

Praėjus pusmečiui nusprendėte pakeisti studijas ir įstojote į KU režisūros studijas. Kokios jos? Kokie dalykai labiausiai patiko ir nepatiko?

Įstojau į renginių režisūrą, nes tais metais tokią grupę rinko. Mėginau save nuteikti, kad tai labai arti teatro, vėliau gal perstosiu. Pirmi dveji metai pasirodė smagūs, nes mokėmės lygiai tų pačių dalykų, kokius mokosi ir teatro režisieriai. Labiausiai patiko specialybiniai dalykai, tarp kurių buvo režisūra, dramaturgija, scenarijų rašymas, aktorystė, dainavimas, judesys. Tačiau nespecialybiniai dalykai, kurių net nepamenu, manęs nesudomino.

Galima sakyti, kad praėjus dvejiems metams patekote į kryžkelę ir kilo klausimas, ką daryti, tiesa?

Išties. Dingo teatras ir prasidėjo pasirinktos krypties - renginių - studijavimas. Sėdėjau auditorijose ir klausiausi apie Klaipėdos miesto stiliaus scenarijus, skulptūrų atidarymus, botanikos sodo renginius vaikams. Taigi, sėdėjau tarytum kokiame mažame biure ir „kepiau“ scenarijus.

Atsiskaitymai - nepaliaujamas scenarijų rašymas. Pajaučiau, kad kažkas čia ne taip. Pradėjau nebesilankyti. Tuo metu mano antra pusė gyveno Kaune, išvykau pas jį. Kauno dramos teatre atlikau praktiką. Atvažiuodavau į Klaipėdą tik atsiskaityti.

Baigėte renginių režisavimą. O kaip į Jūsų gyvenimą atėjo teatras?

Jis visuomet šalia manęs ir buvo. Ėjau ten, kur man įdomu. Žengiau savo keliu nepasitikėdama švietimo sistema. Tačiau vėliau įstojau į KU dramos režisūros magistrantūros studijas. Čia reikėjo statyti spektaklius. Buvo be galo įdomu.

Įžvelgiate daug problemų švietimo srityje, tiesa?

Kalbant apie ligoninę, kai vyksta operacija, tai joje turi būti lyderis, kuris negali sau leisti būti abejingam. O universitete - ekstremali situacija, nes vadeles galima kaip reikiant atleisti, juk yra dėstytojų, kuriems visiškai nerūpi studentai. Jie vieni kitus pradeda dėl to kaltinti, šalia to atsiranda priekaištai ir politinei mūsų šalies sistemai. Šių problemų rezultatas - išpučiamas didžiulis cinizmo, pagiežos, abejingumo, nuskriausto žmogaus burbulas. Vietoje, kurioje turėtų būti progresas, yra regresas.

Tačiau Jums pavyko iš to išsivaduoti ir galiausiai baigėte studijas. O kaip kilo sumanymas įkurti „Apeirono teatrą„?

Galima sakyti, kad buvau įsprausta į kampą. Kai statai baigiamiesiems darbams spektaklius, turi juos pristatyti. O Klaipėda - mažas miestas, čia mažai erdvių pasireikšti. Studentų arba nepriima, arba reikia pažinčių. Taigi, kažkaip reikėjo ieškoti vietos. Kartu su kitais studentais dalijomės idėjomis, kūrėme projektus. Kūrėsi mūsų komanda ir staiga kilo mintis įkurti naują teatrą. Apeirono teatras“ buvo įkurtas prieš 7-erius, o patalpas gavome prieš 4-erius metus.

Praėjusią vasarą atidarėte kūrybines dirbtuves pavadinimu „Dialogas“, vykdėte užsiėmimus. Juose susitiko teatro profesionalai ir neįgalūs jaunuoliai. Kaip kilo toks sumanymas ir kur Jūs atėjote?

Ši tema man - be galo artima. Prisipažinsiu, kad dažnai jaučiu mirties baimę. Tad labai svarbu, kaip gyvenu. Mes visuomet savo kūryboje pabrėžiame socialinę kryptį, problemas. Kartą iškėliau sau klausimą, ar mes turime teisę deklaruoti, kad esame socialiai atsakingas teatras, jeigu nepasineriame į pažeidžiamų žmonių gyvenimą. Juk spektakliuose visuomet yra tam tikra atskirtis: tarp žiūrovo ir aktoriaus yra tam tikra siena. Ir mes nešame žiūrovus į savo pasaulį. O ar kiti žmonės gali nešti mus į savuosius?

Nusprendėme pasinerti į kitus pasaulius. Nusprendėme padirbėti su socialiai atskirtomis grupėmis. Buvo netikėta - pradėjus vykdyti užsiėmimus pajaučiau pilnatvės ir prasmės pojūtį.

Mūsų tikslas buvo ištrinti skirtumus ir sukurti tokią programą, kurioje neliktų konkurencijos, galimybės vienas kitą kvestionuoti, atstumo, iš kurio galima vienas kitą kritiškai stebėti. Sukūrėme pratimų kombinaciją, kuri skatina empatinę neverbalinę kalbą. Sumažinome fizinį atstumą - daugybė pratimų daroma menku atstumu vienas nuo kito. Žmonės tarytum tapo sąveikaujantys kartu.

Minėjote, kad neįgalūs žmonės ir šis projektas jums be galo artimi. Ar tai susiję su Jūsų patirtimi, kai po avarijos negalėjote net pajudėti, kurį laiką buvote prikaustyta prie lovos, vežimėlio?

Taip, aš pamenu tas akimirkas, kai pusę metų praleidau lovoje tarytum neveiksnumo būsenoje - vienoje pozoje. Tai - visiškas kalėjimas, kai negali nieko padaryti. Esi varginamas skausmo ir priklausomas nuo vaistų, kurių dozė tau - lyg ritualas. Be to, kyla ir integracijos klausimas. Štai jau atsisėdi į vežimėlį ir supranti, kad esi labai jaunas, prieš tai buvai visiškai sveikas, lakstei. O dabar tave veža vežimėliu ir pagauni gailesčio kupinus žvilgsnius.

Tu stebi juos ir aiškiai matai gailestį, o tai gimdo agresiją. Juk tu nenori, kad tavęs gailėtųsi. Kyla noras, kad su tavimi solidarizuotųsi. Bet juk gailestis ir palaikymas - tai skirtingi dalykai. Žvilgsniai žlugdė.

Po to atsitiesiau Šventojoje ir vaikščiojau su ramentais. Tomis dienomis mėginau stoti į Klaipėdos universitetą. Būtų žiauru, jei nebūčiau atsitiesusi po kone mirtino smūgio. Bet tuo metu, stovėdama prieš komisiją, pajaučiau, kad man visiškai nerūpi, kaip jie mane vertina - aš buvau už juos visus daug stipresnė, nes įveikiau mirtį, juk vos po pusės metų atsistojau ant kojų, mokiausi kalbėti ir vaikščioti. Tą akimirką nesijauti visiškai silpnas. Štai tada tu esi labai stiprus - kone galingesnis už visą pasaulį.

Atėjus man su ramentais jie žvelgė į mane klausė: „O tu supranti, kad reikės šokti?“ Nusijuokiau. O kas sakė, kad šokti reikia dviem kojomis? Šoksiu! Prasidėjo kova. Man buvo taip juokinga. Jie jautėsi tokie be potencialo subręsti. Aš mielai jiems pašokau ir dar ilgai juokiausi. Jie jautėsi pastatę mane į nepatogią padėtį, atgrasę nuo stojimo, mėgino parodyti savo griežtą veidą. Jiems nepavyko.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.