Po 7-erių metų į gimtąjį kraštą grįžusi Dalia Petkevičiūtė: „Tai – tarsi išsilaisvinimas“

Jau kelis dešimtmečius Lietuvos regionai sprendžia gyventojų mažėjimo problemas ir bando paneigti visuomenėje susiformavusį stereotipą, jog mažesniuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose jaunimui nėra ką veikti. Visgi pastaraisiais metais gražėjantis Prienų rajonas tapo itin patrauklus gyventojams, todėl minėtą mitą griauna ir naujakuriai, ir į gimtąjį kraštą grįžtantis jaunimas. Dalia Petkevičiūtė – viena iš tų žmonių, kuri po 7-erių metų gyvenimo didmiestyje grįžo į „tėvų žemę“ ir teigia, jog sugrįžti namo su lagaminais yra didelė laimė.

– Dalia, neseniai iš Kauno persikėlei į Prienus: kaip kilo mintis iškeisti didmiestį į nedidelį miestelį?
– Tai buvo kiek spontaniška mano ir Žilvino (gyvenimo draugo, – aut.p.) mintis, kuri vis dažniau įsiveldavo į mūsų pokalbius. Ji tikrai pakankamai greitai materializavosi. O visos mintys prasidėjo nuo meilės gamtai, sodui, daržui ir troškimo ištrūkti iš šurmuliuojančio miesto. Dar gyvendami Kaune, visuomet mėgaudavomės gamta, dažnai keliaudavome prie Kauno marių, lankydavome žymias Lietuvos vietas, gražiausius kampelius, bet grįžę namo visuomet pasiilgdavome gamtos harmonijos. Gamta jaukina žmogų nuo vaikystės ir, jeigu leidi jai apsigyventi tavyje, tai gyvendamas mieste visuomet gamtos ilgėsiesi, ieškosi jos.
– O kodėl kartu su draugu pasirinkote būtent Prienus?
– Žilvinas yra kilęs iš Žemaitijos, o aš iš Suvalkijos, bet nusprendėme pasirinkti vietą, iš kurios galėtume patogiai nuvykti į Kauną, kuriame dirbame, bet tuo pačiu turėtume galimybę mėgautis savo sodu, daržu, grynu oru. Prienai yra puikioje vietoje, o ir nuo vaikystės šiam miesteliui yra išlikusi didelė pagarba. Prienų rajonas man yra labai svarbus, nes pati esu kilusi iš šio krašto, Šilavoto kaimo, kuriame augau, dalį laiko čia mokiausi, vėliau mokiausi „Žiburio“ gimnazijoje. Kalbėdama apie Šilavotą, esu ypač sentimentali. Čia gyvena labai geri, šviesūs žmonės. Norėčiau išskirti lietuvių kalbos mokytoją Danutę Dainienę, kuri per lietuvių kūrybą, autorius puikiai perteikdavo meilę Lietuvai, savam kraštui. Būtent ji skatino mus rašyti, kurti, skaityti, mylėti ir gerbti tai, iš kur atsiradai. O tai – ir gamta, ir namai, ir šeima, ir seneliai, ir istorija: muziejai, papročiai, kultūra. Šios mokytojos meilė gamtai ir kūrybai, mano tėčio ir mamos artimas ryšys su gamta, jų darbštumas užaugino ir mane tokią. Esu jiems už tai labai dėkinga.
– Paminėjai tėvus, ar meilė gamtai, gimtajam kraštui kilo būtent iš šeimos?
– Meilė gamtai man buvo „įskiepyta“ nuo vaikystės: mano tėvai miškininkai, tad nuo mažens vaikščiojau paskui tėtį miške ir mokiausi atskirti žvėrių pėdsakus, paukščių giesmes, pajusti atsipalaidavimą, gamtos harmoniją, sukurtą laiko. Kiekviena sekundė, praleista gamtoje – man lyg naujas gyvenimas ir pažinimo tęstinumas. Mano tėvai augina bites, o tai yra nepaprasta žmogaus ir gamtos dovanos bičiulystė. Per Šilavotą vingiuoja šaltinis Lašaša, kurio takai praminti vaikystėje, todėl, kaip dabar prisimenu, šaltinio gėlą, kurią pajusdavau įsilipus į upelį. Mano mamutė „įskiepijo“ meilę kiekvienam gyvam sutvėrimui, net pavasarį prasiskleidusiam pirmajam snieguolės lapui. Paauglystėje užsiiminėjau fotografija, kuri suteikė progą dar labiau įsijausti į gamtos laikinumą, jį suprasti. Juk gamtoje vykstanti sintezė, renesansas, kuris labiau nei kas nors kitas sugeba žmogų išmokyti empatijos, atsiverti, būti nuoširdžiam ir vertinti tai, kas tikra, natūralu, bei suprasti, kad viskas yra harmonija. Manau, išmokęs suprasti ir vertinti gamtą – puikiai supranti ir žmogų, nes mes esame gamta. Šilavoto ir jo apylinkių žemė, miškai yra pats širdžiai artimiausias kraštas. Manau, jog būtent dėl to panorau gyventi gamtoje, sodinti ir auginti daržoves, tai juk indėlis į tvarų, ekologišką gyvenimą. Be to, nėra didesnio stebuklo, kaip stebėtis gamtos augimu, prisidėti prie jo.
– Visuomenėje vis dar gajus stereotipas, jog mažuose miesteliuose jaunimui nėra ką veikti: ar tau, kaip jaunam žmogui, netrūksta miesto šurmulio, veiklų pasirinkimo?
– Subrandintos mintys žmogaus pasąmonėje visuomet ieško prasmės kiekviename veiksme, pasirinkimuose. Pasirinkimas man reiškia laisvę, visuomet turime pasirinkimą, bet jis turi atitikti žmogaus temperamentą, jo pasaulio matymą. Pasaulėžiūra gali būti įvairialypė ir tai reiškia ne ką kitą, kaip žmogaus sugebėjimą pažiūrėti į pasaulį ir gyvenimą daugeliu atžvilgių ir pas kiekvieną jis kitoks, savitas. Gilintis į savo poreikius ir pojūčius bei pažinti save yra išties nelengvas darbas, tačiau suvokimas, kas esi, padeda tapti laimingam. Todėl veiklų man trūkdavo mieste, o vakarėlių aš nemėgau niekada – nemačiau tam prasmės. Naminis maistas man šimtus kartų skanesnis nei valgomas restorane ar kavinėje. Net nežinau, ko dar galėčiau pasiilgti. Galbūt kino vakarų, bet juos galima susiorganizuoti savo sode tarp krentančių obelų žiedų… Veiklos visai netrūksta, o ypač dabar, kai turime tiek planų tvarkant sodybą ir jos aplinką. Čia darbas darbą veja. Žinoma, visi darbai čia malonūs, nes tai mums abiems teikia didelę laimę, o ką bekalbėti apie jau dabar matomus mūsų rezultatus.
Be to, mėgstu rašyti, kuriu įrašus „Instagram“ platformoje, ten dalinuosi idėjomis, savo daržo augimu, patarimais ir idėjomis, eilėraščiais.
– Vis dėlto, ar ko nors pasigendi mažesniame miestelyje?
– Trūkumas tas, kad Prienuose nėra šviesolaidinio interneto, bet prie to galima priprasti, ir tai, kad prireikia daugiau planavimo, nes dabar kelionės į parduotuvę – tik su pirkinių sąrašu. Kita vertus, to negalėčiau priskirti neigiamoms ypatybėms, nes pastebėjome, kad taip sutaupome daugiau pinigų. Privalumas tai, jog čia gali atrasti sau daugiau erdvės (net einant gatve). Draugiškesni kaimynai, kuriems gera padėti ir nebaisu kreiptis pagalbos. Mažesniame miestelyje daugiau gamtos, todėl gyvenimo tempas lėtesnis, bet nė kiek netingus..
– Kalbant apie stereotipus, kaip manai, kodėl maži miestai ar kaimai jaunimui vis dar yra nepatrauklūs?
– Manau, kad jau atėjo tas laikas, kai jauni žmonės atsigręžia į kaimus, mažus miestelius. Dabar žmonių gyvenimuose tiek įtampos, nesuvaldomo lėkimo, rodos, net mintys pačios paskubomis praskrieja, o miegot nueini su visiškai tusčia galva nuo minčių. Taip atsitinka dėl didelio streso, kurį patiriame. Studijuodami jauni žmonės dirba. Ir aš buvau ne išimtis, studijų laikais visus 6 metus dirbau. Todėl iš patirties galiu pasakyti, jog jaunam žmogui tikrai atėjo sunkūs laikai. Tai šiek tiek liūdina, bet, iš kitos pusės, tai mus sustiprina ir padeda greičiau užaugti bei dėliotis jau brandesnes mintis. O miestas turi tą neigiamą ypatybę – ten tiek daug kvailo vaikymosi, skubėjimo, lėkimo. Manau, kad mažesni miesteliai labai sparčiai auga, vystosi ir niekuo nenusileidžia didmiesčiams, tik čia žmonės ne tokie susvetimėję, mažiau skuba, daugiau laiko praleidžia su šeima
– Tikriausiai nesuklysiu sakydama, jog Prienų kraštas – tavo šaknys, prie kurių grįžai po septynerių metų: koks jausmas grįžti namo?
– Taip, Kaune gyvenau 7 metus: studijavau, dirbau, suradau savo gyvenimo meilę. Dėl to tam laikotarpiui esu labai dėkinga ir džiaugiuosi, kad gyvenau ten, nes tai išties atnešė labai daug patirties ir brandos mano asmenybei. Prienų apylinkės – mano gimtasis kraštas, o sugrįžti namo su lagaminais yra didi laimė. Geras jausmas ankstyvą rytą atverti namo duris ir pamatyti žeme slenkantį rūką. Čia jaučiamės visiškai nepavaldūs laikui, skubėjimui. Tai tarsi išsilaisvinimas, nes sugrįžimas namo į sielą atnešė ramybę, žinojimą ir galimybę, suformavus save, kurti jau kitokį gyvenimą ir daryti tai, kas artima sielai. Prienai per šiuos metus labai pasikeitė: pastatų renovacijos, gražios gatvės, kava ir gėlėmis kvepiančios parduotuvėlės, kavinės čia įneša tikrai smagios nuotaikos ir palieka gerą įspūdį.
Rimantė Jančauskaitė