Plačių ir įdomių valdų sergėtojas

Kaunas

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

146350

Kai pernai Valstybinės miškų urėdijos miškininkai, susirinkę būrin Kėdainių sporto arenoje, šventė savo profesinę šventę, kartu buvo pažymėti daugumos buvusių miškų urėdijų šimtmečio jubiliejai. Ta proga buvo apdovanota nemažai nusipelniusių padalinių vadovų, girininkų, medelynų darbuotojų ir kitų profesijų garbių miškininkų. Tarp pagerbtųjų buvo vienintelis eigulys – Prienų padalinio atstovas, Birštono ir Verknės miškų prižiūrėtojas Mindaugas Miklušis. Jam įteiktas padėkos raštas už ilgametį rūpestį Gojaus mišku.

Prisiminiau, kad pas šį eigulį esu buvusi beveik prieš 30 metų, kaip respublikinės kraštotyros ekspedicijos dalyvė Užuguosčio krašte. Turėjau užduotį surinkti medžiagą apie to krašto medžiotojus. Vietos valdžiai padėjus, išsiaiškinau, kad aktyviausias medžiotojas yra netoli Gojaus miško gyvenantis Mindaugas Miklušis.

Apsilankiusi pas jį buvau apstulbinta didžiulio 2 ha sodo, povų ir kitų egzotinių paukščių bei medžioklės trofėjų gausa svirnelyje. Anketinių klausimų buvo labai daug, juos įteikiau Mindaugui ir būčiau dar turėjusi apsilankyti, bet ekspedicija nutrūko 1991 metų rugpjūčio pabaigoje dėl pučo Maskvoje.
Atkūrus Nepriklausomybę, Mindaugo valdose lankiausi su a.a garbiu botaniku A. Lekavičiumi, vadovo augalams pažinti sudarytoju (vadovas išleistas 1989 m., leidykla „Mokslas“). Šį kartą mūsų tikslas buvo ne medžioklė, bet Gojaus miško flora. Kelias dienas atidžiai tyrinėjome augalėlius. Botanikas aprašinėjo visus – nuo smulkiausių plonyčių viksvelių iki gegužraibių. Tai buvo A. Lekavičiaus autorinis darbas, atliktas Prienų miškų urėdijos užsakymu. Ataskaita buvo atspausdinta keliais egzemplioriais. Įdomu, ar yra išlikusi urėdijai atiduota medžiaga?
Artėjant Miškininko dienai vėl susitikome su Mindaugu. Jis sutiko atsakyti į mano klausimus.
– Mano senelis Klemensas Miklušis 14 metų uždarbiavo Amerikoje. Ten 1915 metais susituokė su Ona Kvedaravičiūte. 1920 m. jie grįžo į Lietuvą ir nusipirko Mastaltavičių parceliuojamo dvaro centrą dabartiniame Prienų rajone, Gerulių kaime. Seneliai užaugino 6 vaikus. Ūkį paveldėjo vyriausias sūnus Antanas – mano tėtė. Tėtis gimė 1920 m., mama – Anelė Pranckevičiūtė – 1921 m. Želkūnų kaime. Jie sumainė žiedus 1941 m. Stakliškių bažnyčioje. Aš pasaulį pasveikinau 1959 m. liepos 26 d. Buvau jauniausias septynių vaikų būryje. Turėjau 4 brolius ir 2 seseris. Broliai, deja, jau išėję Anapilin. Sesuo Vincenta gyvena Vilniuje, kita sesuo Dalė – Kaune.
Tėvai ūkininkavo, turėjo 17 ha žemės, augino arklius, karves, žiemos metu uždarbiavo miške. Ąžuolinius rąstus vežė į Nemajūnų priėmimo punktą, iš kurio rąstai buvo plukdomi į Klaipėdą. Senelio pasodintame 2 ha sode iki šiol auga 300 vaismedžių, tarp kurių – 50 įvairių veislių kriaušių. Visas sodas apsodintas liepomis, ąžuolais, eglėmis ir pušimis. Kolūkių laikais sodas išliko dėl tėvų sugebėjimo gerai sutarti su kolūkio pirmininku. Mokslus pradėjau čia pat, Gerulių kaime, o vidurinę baigiau Butrimonyse. 1978 m. įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą. Baigęs pirmą kursą, dvejus metus tarnavau sovietinėje armijoje, Kaliningrade. Atlikęs „lažą“ grįžau į tėviškę. Susipažinau su Vale Tamašauskaite. Susituokėmė 1983-iaisiais. Užauginome sūnų Gediminą ir dukrą Moniką. Abu jie sukūrę šeimas. Gediminas gyvena ir dirba Kaune, augina dvi dukras: Rusnę ir Miglę, Monika – Vilniuje, augina sūnų Dominyką.
Grįžęs iš armijos, 1980 m. pradėjau dirbti Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Darbas buvo labai įdomus, važinėdavome į ekspedicijas – rinkome eksponatus Sibire ir Vidurinėje Azijoje. Vėliau svarbiausias mano darbas buvo iškamšų darymas. Per dešimtmetį jų padariau kelis tūkstančius. Kai kurie eksponatai buvo patalpinti muziejaus stenduose, daug iškamšų darydavome privatiems žmonėms. Didžiausias paukštis, kurį teko preparuoti – jūrinis erelis, mažiausias – alksninukas.
Po tėčio mirties su broliais ir seserimis svarstėme, ką daryti su tėvų ūkiu, nes visi buvome išskridę iš gimtojo lizdo. Sutarėme, kad į tėviškę grįšiu aš, jauniausia Antano ir Anelės Miklušių, atžala.
1990 m. atsisveikinau su Kaunu, muziejumi ir grįžau į gimtuosius namus. 1991 m. gegužės mėn. 1 d. pradėjau dirbti Stakliškių girininkijoje jėgeriu (jėgeris, vok. Jager – specialistas medžioklei su šautuvu – aut. pastaba). Rūpinausi žvėrių maitinimu, prižiūrėjau medžioklės plotus, organizavau medžiokles. Po 2 metų miškų urėdijoje medžioklės žinovu pradėjo dirbti Tadas Zubavičius. Aš buvau paskirtas eiguliu.
Tuomet mano valdos buvo tarp Obelties ir Verknės upių esantis Gojaus miškas, nedidelis Maižyčių miškelis ir 300 ha privačių miškų.
Po miškų reformos eiguliauju dviejose girininkijose – Verknės ir Birštono. Eiguva ribojasi su Kaišiadorių, Trakų, Alytaus rajonų miškais. Anksčiau vien tik Stakliškių girininkijoje buvo septyni eiguliai, o kiek dar Jiezne ir Birštone. Dabar vienas privalumas, kad eiguliui nereikia dalyvauti miško gamyboje ir medienos prekyboje. Daugiau laiko skirta miško priežiūrai: jaunuolynų ugdymui, naujų želdinių įveisimui, – pasakoja Mindaugas.
Aš niekaip negaliu suvokti, kaip vienas eigulys gali aprėpti tokias miško platybes ir užduodu eiguliui provokacinį klausimą. Ar jis buvo vieno kvartalo (55 ha ploto) buvusios Jiezno girininkijos Voseliūnų miške? Išgirdau, jog Mindaugas ten ne tik buvęs, bet ir žino, kad archeologai jame inventorizavo vieną didžiausių (o gal ir patį didžiausią) Lietuvos piliakalnį, kad vietiniai žmonės jį vadina Baltu kalnu.
Nemuno kilpų regioniniame parke sužinojau, jog komisija po dviejų svarstymų jo neįtraukė į kultūros vertybių registrą. Tai tikrai nedžiuginanti žinia. Kai pirmą kartą žiemą ėjau per Voseliūnų mišką, atrodė, kad keliauju Kaukazo priekalnėms. Šlaite augančios eglės, o tarp jų išsibarstę klevai, skroblai bei kiti lapuočiai atrodė labai įspūdingai.
Po pasivaikščiojimo mintyse po Voseliūnų mišką Mindaugo klausiu, kas naujo jo sodyboje šiandien?
– Mūsų sodyboje tebevaikšto povai, fazanai, daug naminių paukščių: vištų, mėsinių kalakutų. Padaugėjo ir medžioklės trofėjų. Jie jau ir į svirnelį nebetelpa. Įsimintinas didžiausias laimikis – 2016 metais Gojaus miške sumedžiotas vilkas. Pelniau nemažai apdovanojimų. 1989 metais Pabaltijo medžioklės ir žūklies trofėjų parodoje Vilniuje nušauto šerno, svėrusio 280 kg, iltys pelnė aukso medalį. Kiti apdovanojimai – respublikiniai. Nemažą dalį trofėjų sudaro surasti elnių ir briedžių ragai.
Abu mano tėvai buvo partizanų ryšininkai. Mamos brolis už dalyvavimą partizaninėje veikloje buvo išvežtas į Sibirą. Man buvo tiesiog malonu prisidėti prie partizanų atminimo įamžinimo Gojaus miške, – nė kiek nesididžiuodamas sako eigulys.
Gražu, kad jo darbus pastebi ir vertina kiti. Prienų rajono mero Alvydo Vaicekausko 2019 m. spalio 12 d. Mindaugui įtektoje padėkoje rašoma: „Už iniciatyvą ir pastangas, kad Lietuvos partizanų kautynės ir žūties vieta Gerulių kaime, Stakliškių seniūnijoje, Prienų rajone, būtų įrašyta į Kultūros vertybių registrą.
Jūsų dėka atkurta slėptuvė – bunkeris Gojaus miške išliks vertybe ir taps patraukliu turizmo objektu tiek šiandienos, tiek ateities kartoms.“
…Gojus jau senokai garsus galingiausiu Lietuvos ąžuolu, kurio tūris yra apie 45 kubiniai metrai, tai 100 kartų daugiau už vidutinį brandaus medžio tūrį.
Naujausias apdovanojimas, kurį man parodė eigulys, jam įteiktas šių metų kovo 11 d. Liudijime rašoma: „Pažymime, kad Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-čio proga Mindaugas Miklušis apdovanojamas už Lietuvos partizaninio karo istorijos puoselėjimą ir sklaidą „Dvigubo kryžiaus garbės ženklu“.
Pasirašė dr. Raimundas Kaminskas, Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, ir Julius Proškus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys šaulys.
Teresė Murauskaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt