Pirmasis vaidmuo pareikalavo 12 kg

Severiną Norgailą Valstybinio Šiaulių dramos teatro žiūrovai jau pažįsta, o štai kino mėgėjams šis aktorius kino teatrų ekranuose prisistatys jau netrukus. Liko vos savaitė iki Raimundo Banionio „Purpurinio rūko“ premjeros, kurioje Severino balsu prabils žydas Jozefas. „Filmavimai vyko be galo įdomiai“, – džiaugiasi jaunasis kino debiutantas.

„Vienas toks“ Jozefo personažas

Vasario 8-ąją kino teatrų ekranus pasieks naujausias žinomo ir labai vertinamo lietuvių režisieriaus R. Banionio filmas. „Purpurinis rūkas“ pasakoja sudėtingą Lietuvos žydo Jozefo, partizanų vado Vlado ir jų abiejų mylimosios Janės istoriją. Ši skaudžių likimų drama ir tapo pirmuoju jaunosios kartos aktoriaus S. Norgailos debiutu kine.

„Beveik visada sutinku su įvairiausiais pasiūlymais, nes bet kokią patirtį laikau patirtimi gerąja to žodžio prasme, o šis pasiūlymas buvo pirmas toks mano, kaip pradedančiojo aktoriaus, gyvenime. Prieš tai man kine neteko filmuotis, todėl šis vaidmuo bet kokiu atveju išliks ypatingas“, – apie priimtą iššūkį kalba Severinas.

Nors vaidyba kine – visiškai nauja patirtis jo karjeroje, tačiau pažintis su režisieriumi nebuvo pirmoji. Kino grando R. Banionio ir perspektyvaus talento Severino, kilusio iš Bardiškių kaimo (Pakruojo r.), keliai jau buvo susikirtę viename projekte. Tiesa, apie galimybę vaidinti naujausiame režisieriaus kūrinyje jis nė neįtarė, tačiau pats R. Banionis, akivaizdu, vaikiną jau buvo numatęs Jozefo vaidmeniui įkūnyti.

„Vieną dieną jis priėjo prie manęs ir paprašė mano elektroninio pašto adreso bei sakė atsiųsiąs „vieną tokį“ apsakymą. Ir prašė, jog atkreipčiau dėmesį į tam tikrą personažą. Perskaitęs likau šiek tiek nesusipratęs, nes beveik viskas apsakyme ir tesisuko būtent apie tą personažą, kurį jis man paminėjo, bet nieko neklausinėjau per daug, nes dirbome ties kitu reikalu. Po kiek laiko atsiuntė kelias scenas iš būsimo filmo scenarijaus ir pasakė, jog atvykčiau į bandymus“, – paslaptingą kvietimą vaidinti „Purpuriniame rūke“ mena aktorius.

„Šis vaidmuo širdy visada turės skirtą vietą“

Severinas prisipažįsta nespėjęs pajusti, kaip įsisuko į filmo kūrimo sūkurį: „Praėjus dar šiek tiek laiko, sėdėjau Rumšiškėse per pertraukėlę ant žemės, atsirėmęs į medį, stebėjau, ką kolegos veikia, kaip ruošiamasi kitoms scenoms, ir susivokiau, kad jau ir pats esu viso to dalis...“ Liaudies buities muziejus Rumšiškėse buvo viena iš kelių vietų, kuriose filmo aktoriai nusikėlė į pokario laikus. Be jo, filmavimai vyko ir Vilniaus senamiesčio gatvelėse.

Lyg žvaigždė nukritusi galimybė debiutuoti kine Severinui atvėrė kelią į kino padanges – jam teko vienas pagrindinių vaidmenų. Filmo siužete pasakojama, kaip, besibaigiant karui, iš tremties Rusijoje Jozefas grįžta į Lietuvą. Nors ir išvengus tragiško tėvų likimo, Jozefo laukia savi išbandymai. Lietuvoje šeimininkaujantys rusai priverčia vaikiną tapti jų agentu, tą patį padaro ir miškuose besislapstantys partizanai. Vienintele rūsčios kasdienybės prošvaiste Jozefui tampa jo buvusiuose namuose gyvenanti mergina Janė, kurią vaikinas pamažu įsimyli. Tik šis jausmas, deja, yra vienpusis – Janės širdį jau užkariavęs partizanų vadas Vladas. Tas pats, kuris, pasak gandų, yra kaltas dėl Jozefo tėvų mirties...

Kaip teigia pats Severinas, sąsajų su tremtimi jo gyvenime nebūta, todėl ši nauja patirtis leido su skaudžiu tėvynės istorijos tarpsniu susipažinti ne iš vadovėlių puslapių. „Su tremtimi sąsajų jokių neturiu. Bet pasidomėti ir truputį susipažinti su tuo teko dar mokyklos laikais, teko šiek tiek girdėti buvusių tremtinių pasakojimų“, – sako jis.

Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius kurtų vaidmenų lyginti nemėgsta – kiekvienas yra unikalus ir ypatingas, tačiau neslepia, kad šis debiutas neabejotinai sukelia daugiau emocijų. „Kadangi šis vaidmuo kine man pirmas, jis širdy visada turės skirtą vietą. O lyginti nesu linkęs, nes kiekvienas vaidmuo duoda savų potyrių, tam tikrų jausmų, išgyvenimų, patirčių ir panašiai“, – vardija S. Norgaila.

Vaidmeniui ruošėsi bėgiodamas

Nepabijojęs likimo suteikto šanso filmuotis netrukus pasirodysiančioje premjeroje, jaunosios kartos aktorius turėjo priimti kartu su juo gautus iššūkius. Ir taip lieknas vaikinas vaidmeniui buvo… dar šiek tiek per stambus. Teko prisiminti mokyklos laikus. „Prieš filmavimus maždaug per du mėnesius su trupučiu turėjau numesti šiek tiek svorio (niekada nemaniau, kad man reiks tai daryti, nes ir taip esu ganėtinai smulkaus sudėjimo). Dar mokyklos laikais nemažai bėgiojau, tad buvo puiki proga visa tai atgaivinti. Buvo nemažas iššūkis vasarą laikytis dietos ir skaičiuoti numestus kilogramus“, – šypsosi iš tremties grįžusį žydą vaidinantis aktorius.

Į filmavimus jis nuvyko atsikratęs net 12 kilogramų, bet pasiruošimas vaidmeniui tuo neapsiribojo. Severinas atskleidžia ir knygų skaitęs, ir filmų žiūrėjęs, ir su režisieriumi apie siužetą diskutavęs, ir su kolegomis aktoriais dar prieš filmavimus susipažinęs. „Filmavimai vyko be galo įdomiai ir negaliu išskirti, kas buvo sudėtingiausia“, – džiugesio dėl pirmojo debiuto kine neslepia vaikinas.

Filmavimai nebuvo lengvi, juo labiau kad talentingam aktoriui norėjosi sugerti kuo daugiau žinių, patarimų ir pastabų, išgirstų iš kolegų bei, žinoma, R. Banionio. „Norėjosi prisiminti visas režisieriaus pastabas, patarimus ir nekartoti praėjusią dieną padarytų klaidų ir panašiai. Nors turiu prisipažinti, kad kai kurias pastabas ir patarimus teko išgirsti ne kartą ir ne du, ypač filmavimų pradžioje“, – atskleidžia jis.

Bet dabar visos pastabos jau išklausytos ir klaidos ištaisytos – prieš akis po savaitės kino ekranus apgaubsiantis „Purpurinis rūkas“. Tačiau premjeros jaudulys aktoriaus nevargina – paprasčiausiai tam nėra laiko. „Gal ir jaudinčiausi, jei daug laisvo laiko turėčiau, – šypsosi. – Dabar Vilniuje repetuojame su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi naują spektaklį, kurio premjera taip pat ne už kalnų, o ir mūsų teatre (VŠDT, – aut. past.) vaidmenų po truputį kaupiasi vis daugiau – tuojau pradėsime repetuoti naują Aido Giniočio spektaklį „Revizorius“. Tad kai lieka laisvo laiko, nesinori jo aukoti jauduliui.“

Scenos paviliotas

Paradoksalu tai, kad jauno vaikino gyvenimas galėjo pakrypti kita linkme, mat rinktis aktorystę nebuvo labai planuotas Severino sprendimas. Energingas, vietoje sunkiai nustygstantis berniukas domėjosi kone viskuo.

„Viskas įvyko spontaniškai. Mokyklos laikais užsiiminėjau daugybe visokiausių dalykų: sklandžiau sklandytuvais, bėgiojau, žaidžiau krepšinį, grojau gitara, tekdavo savo gimtajame Bardiškių kaimelyje ir kultūros namų sceną pamindžioti, tad žinojau, kad nustygti vietoje nepavyks. Tai sugalvojau nuvykti į konsultacijas Šiaulių universitete, tuomet kursą rinko Juozas Žibūda ir Sigitas Jakubauskas, tai taip išėjo, jog jie tą kursą, į kurį patekau ir aš, paleido į platesnius vandenis“, – atvirauja ŠU estrados meno absolventas.

Studijų laikais apsistoti vien ties aktoryste jam taip pat nepavyko. Susitikęs su tokiais pat kūrybingais ir aktyviais jaunuoliais, Severinas pasinėrė į dar vieną avantiūrą. „Studijų metu teko nemažai visko išbandyti. Kurso draugė kūrė ir kuria žemaitiškas dainas, tai išėjo taip, kad sulipdėme keleto žmonių komandą ir pradėjome groti kartu. Man tai buvo nauja ir, žinoma, įdomu“, – pasakoja grupės „Auksa žovis“ narys.

Tik koncertinė veikla pastaruoju metu yra šiek tiek aprimusi: „Kartkartėmis ir dabar pakoncertuojame, bet jau rečiau, nes visi turi savo darbus, savo kitus planus ir susitikti pavyksta rečiau. Nežinau, ar čia talentas, ar savęs realizavimas, bet susitikti su draugais, kartu su jais pasidžiaugti bendra muzika visuomet yra šaunu.“

Beje, tai tik viena iš trijų muzikinių grupių, kurių veikloje dalyvauja Severinas. Savo muzikinius gabumus jis atskleidžia ir grupėse: „15’A“ (suburtoje dar bendrabutyje studijų laikais) bei „Church on Wheels“ (įkurtoje praėjusiais metais prieš Teatro dieną).