Pietinia rajons tuoj taps filmavima aikštele

Ievos Biliūnaitės nuotrauka.

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

240248

„Pietinia kronikas“ – šiauliečio Rimanto Kmitos bestseleris apie dešimtojo dešimtmečio subkultūrą ir asmenybės transformaciją pagal šiaulietės režisierės ir scenaristės Eglės Vertelytės scenarijų netrukus atgis ekranuose. Pietinia filmavims pietiniam prasided jau kitą mėnesį. Filmo režisierius Ignas Miškinis dėlioja baigiamuosius pasiruošimo akcentus: aktoriai gludina šiaulietišką tarmę, matuojasi megztinius ir treningiukus.

Šiauliuose suks filmą

Jau po dviejų savaičių Šiauliai taps filmavimo aikštele. Ir nesvarbu, kad miestas neturi kinematografų mėgstamų istorinių pastatų, akmenimis grįstų gatvelių, išskirtinio gamtovaizdžio. Šiauliams užtenka... pietinio miegamojo rajono.

Daugiabučių kiemai, senų komercinių pastatų aikštelės ir užkampiai – būtent tai, ko reikia šiauliečio R. Kmitos romanui „Pietinia kronikas“, pagal kurį scenarijų parašė iš Šiaulių kilusi scenaristė ir režisierė Eglė Vertelytė (itin sėkmingai debiutavusi ir išgarsėjusi filmu „Stebuklas“), o režisuoja irgi su Šiauliais sąsajų turintis I. Miškinis.

Pietinio subkultūra – į didįjį ekraną

Pagal populiarųjį R. Kmitos romaną „Pietinia kronikas“ buvo sukurtas ir radijo serialas, yra net vietinės ekskursijos maršrutas. Bet, tik pasirodžius knygai, būta nemažai atgarsių, jog kūrinys vertas didžiojo ekrano.

Tokia pat mintis kilo ir žinomai Lietuvos režisierei bei scenaristei E. Vertelytei, kuri gimė ir augo Šiauliuose, o ir dabar čia dažnai grįžta aplankyti šeimos ir draugų. Knygoje ji, kaip ir dažnas to dešimtojo dešimtmečio šiaulietis, atpažino save.

„Aš vienu įkvėpimu perskaičiau Rimanto knygą, kai ji dar nebuvo tapusi bestseleriu visoje Lietuvoje. Knyga man surezonavo, nes tai dalis mano istorijos. Pati esu gimusi pietiniame rajone ir gyvenau ten iki kokių 6 metų. Mano mama iki šiol dirba šiame rajone, todėl, ir nebegyvenant pietiniame, tekdavo dažnai ten apsilankyti. Vėliau gyvenau centre. Apie centro kultūrinį gyvenimą knygoje irgi nemažai užsimenama. Knygoje aprašyti įvykiai, vietos, atmosfera, jausmai atgaivino mano paauglystės laikus. Kai skaičiau knygą, netgi atrodė, kad Rimants (knygos veikėjas) skaitė tokias pačias knygas ir eilėraščius, klausė tą pačią muziką, jautė taip pat, kaip ir aš jaunystėje. Knygos populiarumas rodo, kad panašiai, skaitydami knygą, jautėsi ne vienas žmogus. O dėl pakankamai aiškaus siužeto ji man pasirodė tinkanti filmui. Labai džiaugiausi, kai R. Kmita sutiko leisti tą knygą ekranizuoti“, – kad knygą prarijo vienu ypu, tik jai pasirodžius, pasakoja E. Vertelytė.

E. Vertelytė (Tomo Kaunecko nuotrauka).

Filmas nebus knygos kopija

E. Vertelytė entuziastingai griebėsi darbo – iš pradžių atrodė, kad tai bus lengvas ir greitas procesas. Bet scenarijaus rašymas užtruko daugiau nei dvejus metus, nes, anot scenaristės, knygą paversti filmu pasirodė didelis iššūkis:

„Knygoje visko tiek daug, todėl atsirinkti, kas turėtų įeiti į filmą, yra be galo sunku. Kita vertus, knygoje labai daug dalykų lieka tarp eilučių, yra nepabaigtų linijų ir tas vietas reikia užpildyti, trūkstamus elementus sukurti pačiam, įvizualinti. Tai čia buvo toks ilgas darbas, kurį vėliau, prie komandos prisijungus režisieriui I. Miškiniui, darėme kartu. Bet buvo labai labai įdomus procesas.“
Žinoma, daug dalykų iš knygos scenarijuje neišliko. O kai kurios siužetinės linijos kaip tik buvo labiau išplėtotos. Svarbiausia, ką stengėsi išlaikyti, – tai knygos jausmas.

„Mes kiek galėdami stengėmės likti ištikimi ir sąžiningi tam kūriniui. Rimantas davė mums visišką laisvę dirbti su scenarijumi. Jis labai atvirai žiūrėjo į mūsų darbą, nes puikiai supranta, kad filmas ir knyga yra du atskiri dalykai. Labai įdomu, ką jis galvos apie baigtinį filmą. Galbūt tai jam pačiam bus siurprizas“, – spėlioja E. Vertelytė.

Šiuo metu visas filmo kūrimo procesas režisieriaus I. Miškinio rankose.

„Neseniai buvo bendri skaitymai, dalyvaujant Eglei, tai dialogus paklausėme, kai ką pataisėme. Mes vienas kitu pasitikime: ir aš ja, ir ji manimi pasitiki, kad aš kito filmo nepadarysiu. R. Kmita yra perskaitęs visą scenarijų, bet palikęs mums laisvę. Dabar kaip tik laukiu jo, jis turi ateiti patarti dėl regbio (pasirodo, filme itin aktyviai dalyvauja Šiaulių regbininkai, – aut. past.)“, – apie tai, kad kūrėjai yra suteikę vienas kitam laisvę, sako I. Miškinis.

Klijuojamos etiketės Šiauliams nebūtina kratytis

Šiaulietiška tarmė, gatvės slengas – vienas iš išskirtinių R. Kmitos knygos bruožų – lieka ir kino filme. Žinoma, tai tapo nemenku iššūkiu aktoriams, kurių tik nedidelė dalis šiauliečiai. Visiems kitiems tenka mokytis.

„Vis dar matuojamės drabužius, mokomės šiaulietiškai kalbėti, nors šiauliečių aktorių yra, bet nedaug. Gerai, kad turime šiaulietę aktorę, kuri mums padeda. O mana y tėvs iš Šiaulių, y baba iš Šiaulių, y puskes dvi iš Šiaulių, y aš pats kažkiek šneku ta šiaulietiška tarme“, – artėjant filmavimui, šiaulietiškai prabyla ir pats režisierius I. Miškinis, atskleidžiantis, kad irgi turi sąsajų su Šiauliais.

Treninguotų, ne itin išprususių berniukų, mąstančių ir gyvenančių pagal gatvės taisykles, miesto etiketė Šiauliams klijuojama jau keletą dešimtmečių. Vieni iš to juokiasi, kiti kratosi, treti bando įtikinti, jog taip nėra, o scenaristė sako, kad tai nebūtinai neigiamas dalykas, netgi priešingai – unikalus savitumas.

„Ta Šiaulių forsų etiketė – gal ir visai nebloga. Ji bent suteikia miesto įvaizdžiui unikalumo, kurio dabartiniams Šiauliams taip trūksta. Visi mes žinome, kad Šiauliai yra įvairūs, o pietinis – tik vienas iš daugelio rajonų. Bet įdomu, kai miestas turi išskirtinį rajoną su įdomia subkultūra. Ir to kratytis nereikia“, – įsitikinusi scenaristė.

Ievos Biliūnaitės nuotrauka.

Duoklė jaunystės miestui

Paklausta, ar tas filmas – savotiška duoklė gimtiesiems Šiauliams, E. Vertelytė sako, kad ne tiek Šiauliams, kiek jaunystės miestui, kuris ją formavo: „Galbūt tai duoklė ne tiek Šiauliams, kiek savo jaunystei, kurią aš išgyvenau Šiauliuose ir man tai labai asmeniška.“

Be to, daugelis dešimtojo dešimtmečio Šiaulių jaunimo miestą pamena ne tik kaip užtvindytą gatvės kultūros, bet ir kaip terpę, kurioje skleidėsi netipiškos kūrybinės idėjos. Būtent tai perteikia knygos autorius, tai randa atgarsį ir scenaristės širdyje.

„Knygoje labai gražiai pagauta to laikmečio Šiaulių atmosfera. Šiauliai tuo metu buvo labai turtingi, juose sklandė be galo daug įvairių ir kontrastingų idėjų. Kaip sakė viena knygos veikėja, Šiauliai – Lietuvos Mančesteris. Šalia bandymo išgyventi ir užsidirbti pinigų žmonės buvo atviri naujoms idėjoms, ateinančioms iš Vakarų: nuo muzikos, meno, literatūros iki naujų dvasingumo srovių. Daugelis kultūrinių renginių čia buvo labai drąsūs, unikalūs, provokatyvūs: iki šiol prisimenu išskirtinius BIX’ų koncertus, parodų rūmuose vykstančius festivalius, vėliau – „Studentų kampo“ tūsus. Toje kultūrinėje aplinkoje tuomet viriau, tokį bendrą Šiaulių jausmą labai priminė ši knyga“, – apie Šiaulius sako scenaristė, mėgstanti savo kūryboje žaisti įvairiomis epochomis, rasti ir atskleisti jų žavesį.

I. Miškinio asmeninio albumo nuotrauka.

Ano pietinio beveik nelikę

Filmo kūrėjai prieš filmavimą pajuto, kad susidūrė su problema, jog ano laikmečio pietinio aplinkos beveik nebelikę: senieji komerciniai statiniai apskardinti, bulvaras išardytas ir pan.

„Tą laikmetį filmuoti – tai visiems atrodo, kad viskas čia šalia. Nieko čia šalia. Čia kaip viduramžius filmuoti – tas pats. Nėra nieko: visa Lietuva trinkelėmis užklota, nieko juk nesaugo, viską nugriauna ir naujai užstato. Tai tiesiog ieškome likusių kampų“, – sako filmo „Pietinia kronikas“ režisierius.

Nusižiūrėta keletas vietų, kurios atmosferai atkurti tinka: rasti ir kiemų užkaboriai, ir prekybos bei paslaugų kompleksas Aido gatvėje.

„Aišku, gaila, kad nebėra pietinio bulvaro. „Pietinia kronikas“ – be pietinio bulvaro. Nors yra, ką panaudosime. Viena – ką mūsų akys mato, kita – ką kamera gali, dar dailė padeda, daug kitų elementų susideda ir susikuria ta paslaptis, tas pasaulis, kurio trūksta, kurio nėra“, – sako režisierius.

„Filmo centras – šiame mieste augančio, bręstančio vaikino istorija. Miestas atspindi jo patirtis, todėl jis yra svarbus. Filmo komanda stengiasi kiek įmanoma tikroviškiau atgaminti tų laikų atmosferą Šiauliuose“, – sako E. Vertelytė.

Kūrėjams labai padeda ir šiauliečiai – patarimais ir entuziazmu. Pasak režisieriaus, net ir vyrų regbio komanda sutiko bendradarbiauti, taip pat pastebima, kad ir savanoriai aktoriai ruošiasi, ieško aprangos, kad galėtų filmuotis masuotėse.

Filmo kūrėjai labai ieško tokio megztuko.

Universalus lokalumas

Atrodytų, kodėl plačiai žiūrovų auditorijai gali būti įdomi nedidelio miesto niekuo neišskirtinio miegamojo rajono kronika. O pasirodo – gali. Nes, pasak scenaristės E. Vertelytės, ta istorija yra kartu ir labai universali, ir labai savita – tiek formos tiek turinio prasme: „Tai, kad knyga yra verčiama į daug kitų kalbų ir žmonės ją atranda ne tik Lietuvoje, byloja, jog ji turi tam tikrą universalumą, žmonės atpažįsta pagrindinio veikėjo patirtis ir empatizuojasi su jo išgyvenimais. Be to, knyga parašyta su gera humoro doze, o geras humoras yra universalus. O tai, kad veiksmas sukoncentruotas į vieną rajoną, priduoda universaliai istorijai tokį labai savitą prieskonį.“

Visa, kas vyksta knygoje, yra pateikta kaip konkretaus žmogaus istorija – labai atpažįstama daugeliui. Filmo scenarijaus autorė sako matanti ją ne tik kaip asmens, bet ir viso laikmečio virsmą.

„Tos savęs paieškos, kai esi jaunas, o aplinka pradeda tau daryti įtaką ir kreipti įvairiausiomis kryptimis, man labai pažįstamos. Dažnai galvoju: kodėl pasukau vienaip, o ne kitaip, kai buvo tiek kelių? Kodėl kažkokiai įtakai pasidaviau labiau? Kodėl svarbiausi pasirinkimai įvyko tarsi per atsitiktinumą? Jaunam dešimtojo dešimtmečio pradžioje gyvenančiam žmogui, manau, buvo sunku pasirinkti ir susigaudyti tarp viso chaoso, suprasti, kas tikra, o kas ne, kas tau, o kas – ne. Man buvo įdomu, kaip vystosi jaunas žmogus, bet kartu šalia jo vystosi naujai atgimusi valstybė, kaip kartu iš viso to chaoso kažkas gimsta“, – sako E. Vertelytė.

Jei ir nuskambėjo filosofiškai, tai žiūrovams filme viskas bus pateikta lengvai. Koks tai bus filmo žanras?

„Va toks ypatingas, kaip ir knyga“, – sako scenaristė Eglė. „Gal komedija. Tragedijos tikrai nebus“, – juokiasi režisierius Ignas.
„Pietinia kronikų“ filmavimas Šiauliuose prasidės rugpjūtį, intensyviausiai vyks rudenį, o baigsis jau 2023 metų žiemą. Ar tais pačiais metais išvysime ir premjerą ekranuose, sunku pasakyti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt