Pianistės Rūtos Rikterės mintys apie Elektrėnus, muziko profesiją ir sulėtinto laiko reikšmę mūsų gyvenime

Pianistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros docentė Rūta Rikte­rė (Ibelhauptienė, Šmigelskaitė) gi­mė ir augo Elektrėnuose. Su Lietuvos muzikų sąjungos nare, daugybės konkursų laurea­te ir Lietuvos nacionalinės kul­tūros ir meno premijos laureate kalbėjomės apie Elektrėnų statybas ir mokytojų, muzikos įtaką vaiko formavimuisi, muzikos svarbą žmogaus gyvenime ir karanti­no sulėtinto gyvenimo ypatumus.

Jūsų tėvai atvažiavo sta­tyti Elektrėnų? Kaip, kada jie atvyko? Iš kur, kokių spe­cialybių?
Apie 1960 metus pirmas į Elektrėnus atvažiavo senelis Stasys Šmigelskas. Netrukus atvyko ir mano tėvai. Mama Genovaitė buvo tremtinė, tėtis Kazys – politinis kalinys. Grįžę iš Sibiro jie kurį laiką gyveno Kavarske pas giminaičius, tačiau ten neturėjo darbo ir būsto. O Elektrėnuose prasidėjo elektrinės statybos, buvo reikalingi darbininkai. Senelis buvo stalius, tėtis – buhalteris, o mama muzikos moky­toja, chorvedė, visi besikuriančiame mieste rado veiklos, gavo darbus.

Kokie pirmi Jūsų atsiminimai apie Elektrėnus?
Prisiminimų nėra daug, nes gyvenau ten tik devynerius metus. Po to mūsų šeima persikėlė gyventi į Kauną. Elektrėnai buvo nedidelis miestas, kurį visą galima buvo nesunkiai apeiti. Ryškiausiai atsimenu Elektrėnų simbolį – kaminus. Ir ežerą su tiltu, nuo kurio vaikystėje vasaromis šokinėdavau į vandenį. Vasaromis su draugėmis miestą skersai išilgai kartais apeidavome ir po dešimt kartų – toks nedidelis jis buvo. Buvo mokykla, darželis, parduotuvė, paštas, kultūros namai ir ligoninė – tai ir visas miestas. O pagrindinis traukos centras buvo ežeras. Tėtis dirbo elektrinėje, joje aš nesu buvusi, ji už miesto, iki jos tik kartą buvau nuėjusi. Mama pasakojo, kad kai atsikėlė į Elektrėnus, dar ir tuometinės mokyklos nebuvo, kai kur nebuvo ir šaligatvių.

Prisiminkite save vaikys­tėje, Elektrėnų darželinukę, mokinukę? Kuo tada do­mėjotės, apie ką svajojote?
Darželį lankiau neilgai, mama bandė vesti, bet siaubingai nenorėjau ten būti, verkdavau. Ir nieko nevalgiau, todėl darželio auklėtojos atsisakė mane prižiūrėti. Tad iš darželio ir prisiminimai ne kokie.

O mokykloje patiko. Kažkodėl nekantriai laukiau tos dienos, kada pradėsiu eiti į mokyklą. Tiesa, Elektrėnuose baigiau tik dvi klases, tie prisiminimai labai migloti, bet teigiami. Mokytis aš mėgau, buvau vertinama aukščiausiais balais.
Nuo mažų dienų pradėjau groti pianinu. Pati rankiojau visokias išgirstas melodijas iš klausos. Taip pat labai patiko matematika. Tėtis išeidamas į darbą palikdavo man sąsiuvinį su matematikos užduotimis, grįžęs iš darbo visuomet ištaisydavo klaidas. Labai smagus man buvo šis užsiėmimas.

Kokie Jūsų atsiminimai apie pirmuosius mokytojus Elektrėnuose?
Gerai atsimenu savo pirmą mokytoją Marytę Paulauskienę, ji buvo pirmoji pradinių klasių mokytoja Elektrėnuose.

Taip pat gerai atsimenu ir savo pirmąją fortepijono mokytoją Reginą Bartkienę. Į muzikos mokyklą iš pradžių eiti nenorėjau. Nemokėjau skaityti natų, viską grojau iš klausos. Reikėjo daug ko išmokti, o tas mokymosi procesas nelabai man patiko. Bet mokytoja savo kantrumu bei švelnumu kažkaip sugebėjo mane „prisijaukinti“ ir sudominti.

Kas lėmė Jūsų susidomėji­mą muzika? Kas labiausiai tam turėjo įtakos?
Susidomėjimą muzika labiausiai lėmė namų aplinka, tėvai. Mano mama buvo chorvedė, dirbo toje pačioje vidurinėje mokykloje, kurią aš lankiau. Ji vadovavo mokinių chorui, vedė muzikos pamokas, buvo viena pirmųjų muzikos mokytojų Elektrėnuose. Tėtis, nors pagal specialybę buvo buhalteris, labai mėgo dainuoti. Dainavo Elektrėnų kul­tūros namų vyrų chore. Tad muzika namuose skambėjo nuolat, aš tiesiog negalėjau ja nesidomėti.

Kaip prisimenat pirmuosius savo sąmoningus susitikimus su muzika?
Prisimenu iš labai anksti. Buvau gal metukų, dar sunkiai vaikščio­jau: kambario kampe stovi patefonas ir groja plokšteles, aš stoviu įsitvėrusi patefono kojelės (nes sunkiai bepastovėjau) ir žiūriu, kaip sukasi plokštelės… Tai man buvo įdomiausia veikla, patefoną turbūt galėčiau pavadinti įdomiausiu daiktu namuose, žavingiausiu savo žaislu. Ir tą muziką labai gerai atsimenu, dažniausiai skambėdavo Robertino Loreti dainos. Kai kurie atskiri, jam reikšmingi dalykai įstringa vaiko atmintyje labai anksti.

Kas lėmė tai, kad pianinas tapo specialybe?
Be abejonės, kaip ir daugumos to meto vaikų, tai buvo mano tėvų pasirinkimas. Kadangi nuo mažumės buvau „prilipusi“ prie pianino, tėvai tiesiog neįsivaizdavo manęs kitur. O dainuoti aš siaubingai nemėgau. Net per stojamuosius egzaminus į muzikos mokyklą, kur reikėjo klausos patikrinimui padainuoti dainelę, niekas nesugebėjo manęs priversti dainuoti. Neįsivaizduoju, kaip mane priėmė. O klausą tai turėjau absoliučią.

Kaip klostėsi Jūsų gyvenimo kelias?
Man baigus dvi pradinės mokyklos klases, mūsų šeima persikėlė gyventi į Kauną. Kaune mane priėmė į Juozo Naujalio vidurinę meno mo­kyklą. Dar būdama moksleive, pradėjau koncertuoti, dalyvauti konkursuose. Baigus vidurinę mokyklą pasirinkimo nebuvo, įstojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Studijų metais taip pat daug koncertavau – rengiau solinius rečitalius, skambinau su orkestrais, įvairiais ansambliais. Lydėjo sėkmė M.K.Čiurlionio pianistų konkurse, kuriame laimėjau II premiją. Baigusi studijas, gavau paskyrimą dirbti ­šioje akademijoje ir dirbu joje iki šių dienų. Aišku, po studijų prasidėjo intensyvi koncertinė veikla – konkursai, festivaliai, koncertai su orkestrais, radijo bei televizijos įrašai – už kurią buvau apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Kas padėjo šiame kelyje?
Pirmiausia tėvai, kurie stengėsi sudaryti kiek įmanoma geresnes sąlygas mokytis. Be abejonės, visi mano kelyje sutikti mokytojai. Be galo esu visiems jiems dėkinga.

Muziko profesija labai skiriasi nuo kitų, visuomenėje įprastesnių, labiau apčiuo­piamų?

Jei kalbame apie muzikos atlikėją, tuomet gal ir skiriasi nuo kitų profesijų. Tačiau tokių atlikėjų, kurie tik groja ir niekur kitur nedirba, Lietuvoje turbūt beveik nerasime. Aš esu ir koncertuojanti pianistė, ir profesorė. Dirbu su studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tai mano pagrindinė veikla.

Koks Jūsų dienos, savaitės ritmas?
Kaip ir visi, kasdien einu į darbą, kur visą dėmesį skiriu studentams ir kitai veiklai Lietuvos muzikos ir teat­ro akademijoje. O po to, grįžusi namo, turiu rasti laiko savo pačios repeticijoms, pasiruošimui koncertams. Tam skiriu ir savaitgalius, ir atostogas. Laiko savo, kaip pianistės, tobulėjimui turiu nedaug, todėl jį išnaudoti turiu labai produktyviai ir kokybiškai. Su didžiausia nostalgija prisimenu studentavimo laikus, kai groti galėjau kiek tik norėjau. Tai buvo prabanga.

Ką muzika duoda žmogui?
Žmogus yra ne tik kūnas, bet ir siela. O muzika, kaip ir literatūra, ir dailė, ir kiti menai, yra atgaiva sielai. Įrodyta net ir gydomoji muzikos galia, gydymui naudojama muzikos terapija, dailės terapija. Įrodyta, kad vaikams, kurie groja kokiu nors instrumentu, geriau lavinamos smegenys. Neįsivaizduoju žmonių, kurie neskaito knygų, neklauso muzikos, nevaikšto į parodas ar patys nepiešia. Muzika atveria dvasios gelmes, kažką pakeičia tavyje, priverčia susimąstyti, praplečia vaizduotę ir emocinį pasaulį. Jos galia milžiniška. Ir tam nereikia būti profesionalu, užtenka įsileisti muziką į savo gyvenimą.

Kaip matote – tai pasiekiama kiekvienam. Kaip leng­viausiai?
Įsileisti muziką į savo gyvenimą įmanoma kiekvienam. Išmokti groti kokiu nors instrumentu tiesiog savo malonumui taip pat gali kiekvienas.
Jei kalbame apie profesionalaus muziko kelią, lengvo varianto nėra. Tai viena iš sunkiausių profesijų, kurios mokytis reikia apie 16 metų, kad gautum diplomą. Gavęs diplomą supranti, kad dar nieko nemoki… Ir mokaisi iki gyvenimo pabaigos. Tai ne profesija, tai – gyvenimo būdas, tavo laisvalaikis, atostogos, mintys, lūkesčiai… Tai yra rankų darbas, kur jokios technologijos neateis tau į pagalbą ir nepagreitins proceso. Valandų valandas viską „atidirbti“ turi pats. Šiais technologijų laikais, kai žmonės įprato gauti rezultatą vienu mygtuko paspaudimu, pasišventusių šiai profesijai stipriai mažėja.

Tad kokios Jūsų mintys apie šios profesijos perspektyvas? Elektroninė muzika jos nepakeis?
Ne, nepakeis. Jei išsilaikė tiek šimtmečių, gyvuos ir toliau. Esu tvirtai įsitikinusi, kad toks atviras, tiesioginis, pavadinkim net konservatyvus kontaktas su klausytojais išliks reikalingas. Tai visai kitoks bendravimas nei per technologines priemones. Kaip nueiti į muziejų pažiūrėti paveikslų ir pažiūrėti juos internetu – poveikis yra kitas.

Galima sakyti, kad esate muzikos pedagogų dinastijos dalis – muzikos mokytojos dukra, pati tapusi muzikos pedagoge. Kas svarbiausia muzikos pedagogų darbe?
Manau, yra didelis skirtumas dirbti su vaikais (su kuriais niekada neteko dirbti) ir su suaugusiais žmonėmis – jų sąmoningumo lygis visai kitas. Labai svarbu, kad mokant nebūtų savo nuomonės diktavimo kaip vienintelės teisingos, svarbiausios, absoliučios. Svarbu prisitaikyti prie kiekvieno žmogaus galimybių (jos tikrai netolygios), netaikyti kiekvienam mokiniui tų pačių priemonių – netiks. Labai svarbu rasti „raktą“, priėjimą prie kiekvieno žmogaus. Mes dirbam su vienu žmogumi, o ne su 5–20 mokinių, tad ypač svarbu komunikuoti individualiai: stebėti, ar jam priimtina, ar jis gali, ar visiškai įsisavino. Labai svarbi ir atsakomybė, stengtis daryti šį darbą maksimaliai gerai – ne tik kad tu padarai darbą gerai, bet ir tas mokinys, studentas padarytų maksimaliai gerai – matyti jo rezultatus, augimą, ėjimą pirmyn, kad netrypčioja toje pačioje vietoje.

Koks mokytojas laikytinas geru?
Sunkus klausimas, lengviau nusakyti, koks mokytojas blogas. Tas kuris moko muštro būdu – sovietinių laikų metodais. Aš tokioje sistemoje išaugau – jei kažko nepadarai, kažkas nepasisekė, kažko nesugebi – tu blogas mokinys, reikia bausti. Tai netiesa, nepedagogiška. Ir mokytojas, kuris neturi kantrybės: vienas išmoksta labai greitai, o kitam tam reikia daug ilgesnio laiko – jei tu rėksi, neprisitaikysi, neturėsi kantrybės išdėstyti pagal mokinio tempą, jo galimybes – esi blogas pedagogas. Ir dabar ši bėda egzistuoja – kai kur priimtina ant vaiko, mokinio, jauno žmogau rėkti, vadinti jį „gudručiu“– tai psichologinis smurtas, jį būtina išgyvendinti.

Jūsų patarimai Elektrėnų moterims – kaip pasiekti aukš­tų pasiekimų, padaryti karjerą?
Neturiu jokių gatavų receptų. Niekada nesistengiau daryti karjeros. Pagrindinis patarimas būtų toks – jūsų veikla turi teikti jums malonumą, ją reikia mėgti ir ja džiaugtis. Ji turi jums rūpėti. Tuomet padarysite viską, kas įmanoma, kad pasiektumėte geresnių rezultatų ir nuolat tobulėtumėte. Ir aišku, žinoti, kad tai yra tavo kelias, tikėti tuo, ką darai. Tai universalu visoms profesijoms…

Kas Jus sieja dabar su Elektrėnais? Ar dažnai lankotės šiame mieste?
Deja, su Elektrėnais manęs jau niekas nebesieja. Retsykiais užsuku čia važiuodama iš Kauno, kur gyvena mano mama, nes Elektrėnai pakeliui. Atvažiuoju pasivaikščio­ti, pasėdėti prie ežero, kažkas ten mane traukia. Tik labai retai, kas kokius penkerius metus. Kol senelis Juozas buvo gyvas, atvažiuodavau dažniau. Ir tėvai dažnai atvažiuo­davo. Tačiau dabar pravažiuoju Elektrėnus, pamatau elektrinės kaminus, ir kažkas sukirba širdyje. Matyt, tai yra labiausiai iš vaikystės atmintyje įsirėžusi vieta… Neduok Dieve juos nugriaus, miesto dvasios neliktų.

Kas Jums teikia daugiausia džiaugsmo? O nerimo?
Neramu, kad Lietuva tuštėja, kad daug jaunų žmonių nebemato prasmės čia gyventi. Kad žmo­nių, besidominčių klasikine muzika, koncertų klausytojų skaičius mažėja. Kad vienadienių pramogų kultas išstumia rimtesnes vertybes.
Džiaugsmo teikia mano profesija, kai pavyksta koncerte šimtu procentų įgyvendinti tai, ką esi sumanęs ir užmegzti ryšį su klausytoju. Labai mėgstu savo darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dalindamasi savo žiniomis matau jame prasmę, mėgstu bendravimą su jaunais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje dar yra tiek daug talentingo jaunimo.
Didelį džiaugsmą teikia buvimas gamtoje, labai myliu gyvūnus, turiu namie šunį ir katę.

Kokios mėgstamiausios Jū­sų vietos dabar – šiokiadieniais atgauti jėgas, paatostogauti?
Būtinai kasmet vasarą turiu nuvažiuoti į Lietuvos pajūrį – be mūsų jūros man vasara – ne vasara. Pasidairau ir po kitas šalis, bet Lietuvos pajūris – būtinas. O šiaip mėgstu pabūti lauke, gamtoje. Turiu sodą, ten šį tą auginu, mėgstu padirbėti jame – tad veiklos vasaromis pakanka. Sodas labai gražioje vietoje, kur Žeimena įteka į Nerį. Prie upės, miškų, graži gamta, grybai ir uogos…

Atsėlinęs koronavirusas ir prasidėjęs karantinas labai sujaukė Jūsų dienų ritmą, gyvenimo planus?
Visų žmonių gyvenimo ritmą ir planus jis sujaukė labai stipriai. Visi esam uždaryti, sėdim namuose, turim bendrauti nuotoliniu būdu – tos technologijos tegelbsti mūsų, dėstytojų, ryšį su studentais. O pačiai man ruoštis koncertams karantinas netrukdo, sau galiu skirti daugiau laiko. Manau, labai sveika kiek sulėtėti, daugiau pabūti namie, pasitvarkyti, pagalvoti, gal šį tą pakeisti, pasimokyti bendrauti kitaip.

Kur tame pristabdytame laike matote daugiausia džiaugs­mo?
Daug kur. Kad galiu klausytis įrašų kokių noriu ir kiek noriu, galiu skaityti knygas, surasti ir pažiūrėti dominančius filmus. Manau, visi namuose galim rasti daugybę prasmingos ir malonios veiklos. Galop ir su šuneliu malonu neskubant išeiti pasivaikščioti, kol dar neuždraudė.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo