Phil Joyce ir Charlotte Sills „Geštalto praktika“: metodai, padedantys pažinti žmogaus vidinį pasaulį

Geštalto terapija – tai humanistinis psichoterapijos metodas, orientuotas į žmogaus gebėjimą suvokti ir integruoti savo jausmus, mintis ir elgesį. Jos tikslas – padėti asmeniui pasiekti didesnį sąmoningumą ir atsakomybę už savo gyvenimą, skatinti savarankiškumą ir emocinę sveikatą. Terapija pabrėžia tarpasmeninio santykio svarbą ir akcentuoja čia ir dabar patirtį, kuri padeda žmogui geriau suprasti savo vidinį pasaulį. Šis metodas yra naudojamas įvairiose psichoterapijos srityse, įskaitant individualias ir grupines sesijas. Geštalto praktika yra nuolatinis tobulėjimas, kuriame terapeutas ir klientas kartu atranda naujų būdų spręsti problemas ir kurti pozityvius pokyčius gyvenime.

Leidyklos VAGA išleista Phil Joyce ir Charlotte Sills knyga „Geštalto praktika“ (Skills in Gestalt Counselling & Psychotherapy) yra viena iš svarbiausių ir labiausiai vertinamų knygų geštalto terapijos srityje. Knygos leidimas lietuvių kalba atveria naujas galimybes dar giliau tyrinėti šią discipliną.

Knyga „Geštalto praktika“ – tai nuodugniai parengtas vadovas, skirtas psichoterapeutams, psichologams, konsultantams ir visiems, besidomintiems geštalto terapijos principais ir metodais. Knygoje autoriai Phil Joyce ir Charlotte Sills apžvelgia pagrindinius geštalto terapijos įgūdžius, įvardina svarbiausias technikas ir jų taikymo subtilybes, kurios padeda giliai suvokti klientų problemas ir pasiekti ilgalaikių pokyčių.

„Geštalto psichoterapija – tai ne technikų ar instrumentų rinkinys. Tai gyvenimo būdas, gyvenimą keičianti filosofija ir praktika. Pagrindinis šios psichoterapijos tikslas – padėti žmogui atrasti kontaktą su savimi, kitu žmogumi ir pasauliu. Ji padeda susigrąžinti gyvybiškumą, spontaniškumą ir kūrybiškumą, paskatina žmogų žiūrėti į pasaulį iš holistinės perspektyvos ir geriau suprasti save, puoselėti įkūnytą ir sąmoningą būtį, tapti savo gyvenimo kūrėju. Pagaliau ir Lietuvoje turime knygą, kurią kiekvienas gali skaityti ir suvokti, kas yra geštalto terapija“, sako Vilniaus geštalto instituto įkūrėja, geštalto psichoterapeutė, supervizorė Brigita Kaleckaitė.

Geštalto terapija yra vienas iš pagrindinių humanistinės psichoterapijos metodų, kuris pabrėžia žmogaus gebėjimą suvokti savo jausmus, mintis ir elgesį, kad jis galėtų labiau prisitaikyti prie savo gyvenimo realijų. Šis metodas padeda asmenims geriau suprasti savo vidinį pasaulį, ugdyti sąmoningumą ir priimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Knyga „Geštalto praktika“ yra pagrįsta praktiniais pavyzdžiais, teoriniais apibendrinimais ir naudinga metodine informacija. Autoriai apibūdina terapijos etapus, įvardija įgūdžius, būtinus tiek pradedančiajam terapeutui, tiek jau patyrusiam specialistui.

Ketvirtasis knygos leidimas atspindi naujausius tyrimus ir praktikos pokyčius geštalto terapijos srityje. Atsižvelgiant į nuolat besikeičiančią psichoterapijos praktiką ir teoriją, knyga buvo papildyta ir atnaujinta, kad atitiktų šiuolaikines realijas ir metodikos tendencijas. Papildytas leidimas padės sėkmingai taikyti geštalto terapijos metodus praktikoje.

Geštalto terapija, kaip viena iš efektyviausių ir sudėtingiausių psichoterapijos rūšių, reikalauja aukšto lygio įgūdžių ir teorinių žinių, kurių neįmanoma pasiekti be nuolatinio mokymosi ir praktikos. Knygoje pateikiami svarbūs patarimai, kaip kurti ir palaikyti terapinį santykį su klientu.

Phil Joyce ir Charlotte Sills knyga yra ne tik praktinis vadovas, bet ir svarbus indėlis į psichoterapijos žinių bazę Lietuvoje. Šis mokslinis leidinys gali smarkiai prisidėti prie asmeninio ir profesinio augimo, padėti specialistams kurti geresnę, kokybiškesnę psichoterapijos praktiką, neaplenkiančią šių laikų iššūkių ir atitinkančią klientų poreikius.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Viena iš geriausiai žinomų geštalto pasaulio frazių yra „neužbaigtas geštaltas“. Ją šioje knygoje vartojame ne kartą. Tai ypač traumuojančios ar sunkios praeities situacijos, kurių klientai taip ir neišsprendė. Žinoma, daugumoje knygos skyrių ir kalbama apie vienokius ar kitokius neužbaigtus geštaltus, negebėjimą gyventi dabar dėl to, kad liko kažkas neišspręsta anksčiau. Šiame skyriuje ir apžvelgsime tokius įvykius, kai problema tampa žmogaus negebėjimas iki galo susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir gyventi toliau.

Vienoje skalės pusėje tiesiog jaučiamas diskomfortas ar nusivylimas. Klientai pasakoja apie kokį nors praeities įvykį, kurį nuolat perkrato mintyse – pvz., apie mirusį žmogų arba situacijas, kuriose jautėsi ignoruojami arba skriaudžiami, bet nesugebėjo apsiginti. Jie vis mintimis grįžta į tą situaciją, mąsto, ką tada reikėjo pasakyti ar padaryti. Tokia atvira situacija „spaudžia ją užbaigti“ (Perls, 1976: 121). Be įkyraus mąstymo, žmogus gali jausti dar ir fizinę įtampą bei neišreikštas emocijas.

Kitame skalės gale (kaip potrauminio streso sutrikimo atveju) neužbaigtas ankstesnės traumos geštaltas būna sunkus ir alinantis, o kartais žmogų persekioja taip, jog šis dėl to negali funkcionuoti kasdieniame gyvenime (žr. 20 ir 21 skyrius.)

Terapijos užduotis – atskleisti, ką reikia padaryti, kad žmogus galėtų visavertiškai gyventi toliau. Pavyzdys

Kristina atėjo į terapiją pas Džošua, nes neseniai išsiskyrė su vaikinu, kai šis pasiūlė apsigyventi kartu. Jai tai taip nepatiko, kad pajuto stiprų troškimą draugą atstumti. Taip jau buvo nutikę du kartus – santykiams pagilėjus ji su vaikinais vis išsiskirdavo. Kristina norėjo suprasti, kodėl tai „vis kartojasi“ ir kaip jai tą ciklą nutraukti. Apie save papasakojo turėjusi mylinčią motiną, tačiau didžiąją gyvenimo dalį pragyvenusi su keliais laikinais „patėviais“, kuriems buvusi „kaip šuniui penkta koja“.

Paskatinkite klientą sutelkti dėmesį į problemą ir visiškai įsisąmoninti su ja susijusius jausmus, mintis bei fizinius pojūčius.

Džošua paprašė Kristinos įsivaizduoti, kad pradėjo gyventi su vaikinu ir atkreipti dėmesį, kas iškyla sąmonėje. Mergina kaipmat sunerimo ir net supanikavo; mat buvo įsitikinusi, kad tai niekada nepavyks, nors ir negalėjo pasakyti, kodėl.

Pradėdami nuo šios reakcijos aiškinkitės, ar ji nesusijusi su ankstesne patirtimi.

Džošua paprašė Kristinos užsimerkti ir mintimis grįžti į tuos laikus, kada pradėjo taip jaustis (iš EMDR „perimtas persikėlimo į praeitį“ (angl. floatback) metodas, (žr. Shapiro, 2001). Ši atsakė, kad jausmai vaikinui jai priminė paauglystę namuose.

Kristina suprato, jog buvo įsitikinusi: „Joks vyras niekada manęs nemylės, nes aš neverta meilės“. Ji ėmė stebėti, kaip elgiasi per terapiją siekdama savo įsitikinimus sustiprinti: pradėjo įtariai žiūrėti į šiltai su ja bendraujantį terapeutą (vyrą) ir atstumti jo dėmesį, vis užgaudama ir suerzindama Džošua. Per superviziją šis aptarė, kaip jį žeidžia atstūmimas, ir taip įstengė toliau empatiškai reaguoti į Kristinos poreikį atsitraukti. Pamažu moteris ėmė svarstyti galimybę, kad „yra vyrų, kurie gali mane ir nuoširdžiai mylėti“ ir „aš irgi esu verta, kad mane mylėtų“. Leido sau suprasti ir išsakyti, kaip jai svarbu, kad terapeutas ja domisi ir rūpinasi, ir kad tai labai vertina, o ilgainiui per terapiją įtikėjo: „Aš esu verta meilės“.

Phil Joyce ir Charlotte Sills „Geštalto praktika“ , iš anglų kalbos vertė Vita Daugėlienė, leidykla VAGA, 2024.

Reklama