Pėsčiomis Lietuvą apkeliavę Antanas ir Einira Aleknos: „Labiausiai įsiminė kontrastas tarp miesto ir kaimo“

481,51 kilometro arba 719 698 žingsniai – tiek per 15 dienų Camino Lituano keliu nuėjo gyvenimą mylintys ir, kaip patys teigia, su vėjeliu gyvenantys, entuziastingi ėjikai iš Jiezno Antanas ir Einira Aleknos. Pėsčiomis skersai Lietuvą – nuo Žagarės iki Lazdijų – apkeliavę Aleknos sako: „Žmonės dažnai mūsų klausia: „Tai koks gi yra tas piligriminis kelias“? Mes ir atsakome: „Kaip ir gyvenimas – visoks: lygus, kalnuotas, duobėtas, vėjuotas, saulėtas ir lietingas…“ Nors kelionę po Lietuvos miestus ir atokiausius kaimelius Einira ir Antanas baigė prieš mėnesį, o Camino Lituano kelyje jau spėjo ir pėdos ataušti, patirti įspūdžiai – neužmirštami ir neįkainojami. Jais Aleknos dalijasi ir su „Gyvenimo“ skaitytojais.

– Antanai, Einira, papasakokite, kaip kilo mintis žygiuoti Cami-no Lituano keliu.
Einira: Žygiuojam jau daug metų, tik pavienėmis distancijomis, po 30–40 kilometrų, todėl šįkart nusprendėme imtis ko nors didesnio ir labiau apčiuopiamo. Be to, norėjome išbandyti save: ar galime įveikti tiek daug, nes 500 kilometrų atrodo išties didelis iššūkis, bet tik atrodo… Tiesa, į tokią avantiūrą viena tikrai nesivelčiau, nes tiesiog taip stipriai nepasitikiu savimi, tad sulaukėme Antano atostogų ir kartu leidomės Camino Lituano keliu.
Antanas: Žmona jau išvardino kodėl, o mano atsakymas labai paprastas – viena nėjo, tai aš palaikiau jai kompaniją (šypsosi, – aut. p.).
– Nueiti 500 kilometrų pėsčiomis ryžtųsi tikrai ne kiekvienas: ar šiai kelionei reikėjo kokio nors specialaus pasiruošimo?
Einira: Tokioje kelionėje, be abejo, kojos privalo būti pripratusios prie ėjimo. Kadangi ir anksčiau dažnai žygiuodavome, fiziškai jautėmės tam pasiruošę. Taigi nebuvo taip, kad vieną dieną atsistojome nuo sofos ir pradėjome eiti, tačiau kaip nors specialiai tam tikrai nesiruošėme.
Antanas: Dėl fizinio pasirengimo kelionė buvo tikrai lengvesnė, nes maršrutą įveikėme per 15 dienų. Pastebėję, jog per dieną nueiname daugiau, nei planavome, paskutines tris atkarpas pradėjome lėtinti žingsnį. Tuomet nusprendėme daugiau laiko skirti poilsiui ir pasižvalgymui po apylinkes.
Be to, pasiryžus išmėginti savo jėgas Camino Lituano kelyje, ieškojome, kas norėtų ir galėtų mus paremti žygio metu, todėl labai džiaugiamės, jog mums pavyko užmegzti draugystę net su keliomis Lietuvos įmonėmis.
– Seniau pagrindinis piligrimų tikslas būdavo aplankyti tam tikrą šventą vietą. Šiais laikais į tokio pobūdžio keliones žmonės leidžiasi, vedini įvairių priežasčių: koks buvo jūsų tikslas?
Antanas: Visų pirma, norėjome išbandyti, tiksliau, pasitikrinti savo jėgas ir galimybes. Na, o antra – tai buvo tiesiog smagus nuotykis, leidęs pabėgti nuo kasdienės rutinos.
Einira: Asmeniškai aš tikėjausi, jog kelionės metu atrasiu savyje ką nors, ko galbūt pati nepastebiu, bet ar šis tikslas buvo pasiektas – dar nežinau. Turi praeiti daugiau laiko, susigulėti mintys, manau, tada ir pasirodys tikrieji atradimai ir praradimai.
– Taigi, kur prasidėjo jūsų kelionė ir su kokiais iššūkiais pasitiko pirmoji diena?
Einira: Kelionė prasidėjo Žagarėje 7 valandą ryto. Pati pradžia išties buvo lengva, buvome apimti euforijos ir vedini entuziazmo. Pamenu: einame, vienas kitą kumščiuojame, sakom: „Pagaliau“. Bet… Nuėjus vos 10 kilometrų, pradėjo pliaupt toks žvarbus lietus… Todėl pirmą dieną, kaip sakoma, nosis nusilenkė žemai. Iš didelės euforijos ir didelio entuziazmo liko didelis nusivylimas. Tuomet išties buvo liūdnoka: nebuvo nei kur atsisėsti, nei pailsėti, net ant žemės negalėjome prisėsti, nes viskas buvo šlapia… Tądien pirma ir vienintelė autobusų stotelė, kuri suteikė mums bent šiokį tokį trumpą prieglobstį (nes buvo su stogeliu), pasitaikė nuėjus daugiau nei 25 kilometrus.
Antanas: Kelionės pradžioje oras buvo labai nedėkingas. 27 kilometrus ėjome per lietų, prieš vėją ir be jokio sustojimo. Tuomet galvojome: „Kodėl mums ir dar pirmą dieną šitaip…“ Kasdien vis tikrindavome orų prognozę, o ten visą savaitę rodė lietų ir tuos mėlynus lašelius. Dar prieš išeinant į žygį, ketinome miegoti palapinėje, bet oras gerokai pakoregavo mūsų planus.
– Ar teko patirti daugiau nesklandumų?
Antanas: Lijo ir antrą dieną, ir trečią… Antrą kelionės dieną pradėjome su pakilia nuotaika. Iš Joniškio išėjome su saule ir šypsena. Nuėjus apie 5 kilometrus girdžiu „trukt“ – trūko kuprinės petneša… Taigi likusias dienas kuprinę nešiau pasilaikydamas, kad visai nenuplyštų.
Dvi savaites ėjome įvairiais takais: ir keliu, ir miškais bei pamiškėm, ir laukais, ėjome ir naktį. Kadangi daug lijo, sunki technika „išmalė“ kelią, vietomis tiesiog nebuvo įmanoma praeiti, o ketvirtą dieną Einira nikstelėjo koją ir atsinaujino jos čiurnos problema. Čia buvo didžiausias visos kelionės sunkumas. Man netgi buvo kilusi mintis viską „mesti“ ir grįžti namo, bet žmona kategoriškai nesutiko ir tęsė kelionę, avėdama „čemukus“ (čemukai – megztos kojinės, pakietintu padu, – aut. p.) bei kroksus ir vis tiek nestokodama geros nuotaikos. 

Einira: Dar laukė visas žygis, o kuprinės jau beveik neturėjome… Ir kas svarbiausia, išmesti taip pat nebuvo ką, nes buvome susikrovę tik palapinę, miegmaišius, turistinius kilimėlius ir po vieną porą atsarginių drabužių. Manau, mažiau jau nėra ką įsidėti. Tačiau, kaip sakoma, nėra padėties be išeities, tad surišome mazgus ir meldėmės, kad tik nenutrūktų. Visgi net ir tai nenumušė ūpo.
Įdomus nuotykis nutiko Panevėžiuko miestelyje, kur susidūrėme su skeptiškai nusiteikusiu vyriškiu, išvadinusiu mus valkatomis ir grasinusiu užpjudyti šunimis… Tiesa, kelionės metu pastebėjome, jog kai kuriose parduotuvėlėse į mus pardavėjos žiūrėdavo atsargiai, tikrai ne visur mus pasitikdavo maloniai… Visgi kai eini keliu, kuris vadinasi piligriminis, tikiesi bent jau kultūringo bendravimo, o kai kur jo tikrai pasigedome. Tas mus išties nustebino, nes tikėjomės, jog į šį kelią įtrauktos vietos turėtų būti pripratusios prie piligrimų. Žinoma, į tokias situacijas patekdavome tikrai ne visur, sutikome ir daug malonių žmonių.
Be abejonės, nuovargis taip pat darė savo, tad į dienos pabaigą kartais atrodydavo, jog kojos nebeklauso. Užplūsdavo toks jausmas, kad viena koja nori eiti į kairę, kita į dešinę. Ir jei kelionės pradžioje priverstinai stojome pailsėti, kad neperdegtume iš entuziazmo, pabaigoje kūnas pats reikalavo dažnesnio poilsio.
– Kaip atrodė jūsų penkiolikos dienų rutina: kada kėlėtės, kur valgėte, miegojote?
Antanas: Galiu pasakyti, ką piligrimai valgo – tai dešrelės su raugintais agurkais (juokias, – aut. p.). Na, o pagrindinė rutina tikriausiai buvo rytais paruošti kojas žygiui: apsižiūrėti nutrintas vietas, užklijuoti pleistrus, pasitepti įvairiomis priemonėmis. Man pasisekė labiau – visą kelią įveikiau be pūslių, Einira turėjo daugiau „darbo“…
Einira: Kadangi žygio metu turėjome ir rėmėjų, rytą pradėdavome gerdami vieno iš jų ekologiškai sveiką ir energijos suteikiantį gėrimą „Green Mix“, o 7–8 valandą ryto mes jau būdavome kelyje.
Viena iš įdomesnių kelionės rutinų buvo tai, jog, pradėjus naujos dienos atkarpą, socialiniuose tinkluose sveikindavomės su savo sekėjais, kuriems trumpai papasakodavome, kaip mes jaučiamės, kokie šios dienos planai ir kaip mums sekėsi vakar. Pasibaigus kelionei, šio „Labas rytas, bičiuliai“ labiausia pasigedo mūsų artimieji ir sekėjai, nes tai jau buvo tapę jų kasdieniu įpročiu, tad gaudavome daug žinučių su klausimu: „Tai jau nebebus „Labas rytas, bičiuliai“? Tai mums buvo išties malonu (šypsosi Einira, – aut. p).
– Kiek kilometrų įveikėte per tas penkiolika dienų?
Antanas: Nupėdinome apie 480 kilometrų. Tiesa, liko neįveiktas etapas Lenkijoje, dėl tuo metu galiojusios saviizoliacijos nusprendėme neiti šio etapo.
– Sakoma, jog gyvenimo partnerį geriausiai pažinsi kelionėje: ar nesusipykote?
Einira: Kai pliaupė lietūs, prisigalvodavome įvairiausių dalykų, kad tik nebūtų liūdna: ir dainuodavome, ir prisiminimais dalijomės, vėliau sugalvojome fotografuoti neįprastas pašto dėžutes, kas žygio pabaigoje pavirto į visai nemažą pašto dėžučių nuotraukų kolekciją.
Prieš išeinant į žygį mano vyras sakė, jog, jeigu susipyksim, užsidės ausines ir klausysis muzikos, kad negirdėtų mano „burbėjimų“ ir tik paskutinę dieną, važiuojant namo, autobuse pastebėjau Antaną su ausinėmis, tada supratau, kad viskas yra gerai, apėmė euforija. (šypsosi Einira, – aut. p.). Kai grįžome namo, vaikai sakė, kad mes tikrai vienas kitam skirti. Pasitvirtino tai, ką ir taip žinojau – su niekuo kitu į tokią kelionę nesileisčiau…
Antanas: Kaip bebūtų keista, net nebuvo tokio momento, kad vienas kitą pradėtumėm erzinti, tai pats nesuprantu: ar mes čia taip gerai sutariam, ar čia tas kelias buvo toks lengvas?…
– Neseniai teko perskaityti mintį, jog visos kelionės turi slaptų vietų, apie kurias keliautojai nenutuokia: kokią pačią įdomiausią vietą aplankėte Camino Lituano kelyje?
Antanas: Turbūt labiausiai mus sužavėjo Metelių regioninis parkas: Dusios ežero pakrantė, to krašto miškai, Metelių apžvalgos bokštas. Metelių regioninio parko lankytojų centre mus pasitiko išties puikus muziejininkas, kuris ne tik mus priėmė, nors ir buvo darbo pabaiga, bet ir papasakojo daug įdomybių… Priešingai, nei Burbiškio dvare, kur, kaip sakoma, nustebo, ką mes čia apskritai veikiame, todėl Dzūkijos kraštas buvo gražus ne tik įspūdingomis vietovėmis, bet ir žmonėmis.
Maloniai nustebino ir Rozalimo miestelis, kur didelę atkarpą keliavome pažintiniu taku. Pats miestelis, nors ir nedidelis, labai tvarkingas. Nakvynės vietos šeimininkė buvo miestelio aktyvistė, tad iš jos lūpų išgirdome istorijų apie miesto parką, bažnyčią bei vietinius žmones.
Einira: Metelių regioninis parkas išties paliko didelį įspūdį. Labai graži atkarpa vedė ir pro Prienus. Beje, šią atkarpą (Prienai–Punia) esame įveikę du kartus.
Kas dar įstrigo atmintin? Beinoraičių klėtelė. Vieną dieną einam einam ir matom užrašą „Piligrimai stop“. O aplinkui nieko nėra… Su Antanu susižvalgėme ir galvojame: „Čia dabar kas“? Pasirodo, tai XIX amžiaus autentiška klėtis, kurioje žmonės įrengę piligrimų stotelę. Čia galima apsiprausti lauko dušinėje, pailsėti, pernakvoti. Klėtelės šeimininkė – 86-erių metų senolė, 17 metų praleidusi Sibire, vėliau dirbusi ligoninėje, bet tokios išminties ir guvumo šiai moteriai gali pavydėti kiekvienas. Vėliau paaiškėjo, jog vienas jos sūnus piligriminį kelią Ispanijoje yra įveikęs keturis kartus, o kitas gyvena kartu su ja. Taigi jie puikiai žino, kas yra piligrimystė. Tiesa, iš pradžių neplanavome čia likti, nes buvome nuėję mažiau nei įprastai. Kadangi lauke lijo, o mes nežinojome, kas mūsų laukia toliau, pasilikome ir tikrai nesigailėjome. Miegojome 60-ies metų senumo lovoje, o ryte buvome pavaišinti sočiais pusryčiais, tad čia tikrai pasijautėme prisilietę prie autentiškos piligrimystės kultūros. Beinoraičių klėtelė buvo to kelio prieskonis, kurio labai norėjome dar prieš pradedant kelionę.
– JAV rašytojas Henris Mileris yra pasakęs: „Keliautojo tikslas niekada nesti vieta, bet dalykų matymas kitomis akimis“: kokią Lietuvą pamatėte, apkeliavę ją pėsčiomis?
Antanas: Apkeliavus visą Lietuvą nuo Žagarės iki Lazdijų, man labiausiai įsiminė kontrastas tarp miesto, kuriame plačiausi keliai, šaligatviai, ir kaimo, kur net nėra autobuso stotelės keliolikos ar net keliasdešimties kilometrų atstumu, jau nekalbu apie šaligatvius ar šiukšliadėžes.
Didžiausiame Camino Lituano kelio mieste, Kaune, kad ir koks gražus jis bebūtų, deja, piligrimiškos dvasios nepajautėme. Norėjosi kuo greičiau praeiti šią atkarpą. Nors negalime nepaminėti, kad Kauno maršrutas išties puikus, bet mums jis gerai pažįstamas. Galbūt todėl ne toks įsimintnas.
Be to, labai pasigedome bažnyčių ir jos atstovų integracijos į visą šią veiklą. Camino, pirmiausia, asocijuojasi su piligrimyste, o ji neatsiejama nuo bažnyčių, tačiau per visą kelią radome vos vieną atrakintą bažnyčią, kuri iš tiesų buvo atvira piligrimams – tai buvo Pakuonio bažnyčia.
Einira: Dažnai bandydavome užsukti į bažnyčią, kai lydavo – jos visos buvo užrakintos. Į dvi klebonijas netgi skambinome – neįleido. Tas požiūris išties nustebino, nes bažnyčia – arčiausiai piligrimystės.
Kalbant apie pačią Lietuvą, pamatėme daug skurdo, daug nykstančių kaimų ir miestelių, pamatėme ir gražių gyvenviečių, jų kasdie-nybės, kaip čia tvarkosi žmonės. Sutikome daugybę pasikalbėti ar tiesiog pasisveikinti norinčių žmonių. Bendrauti ypač norėjo traktorininkai, kurie mums ir mojuodavo, ir signalizuodavo. Antanas juos vadino mano „draugeliais“ (juokiasi Einira, – aut. p.). Kadangi esame apkeliavę nemažai Lietuvos miestų ir miestelių, šios kelionės metu tik dar kartą įsitikinome, kokia įstabi ir turtinga mūsų Lietuva: aplankėme daug objektų, piliakalnių, apžvalgos bokštų, vėjo malūnų.
Žmonės dažnai mūsų klausia: „Tai koks gi yra tas piligriminis kelias“? Mes ir atsakome: „Kaip ir gyvenimas – visoks: lygus, kalnuotas, duobėtas, vėjuotas, saulėtas ir lietingas…
– Minėjote, jog mėgstate keliauti, tikriausiai ir jums ne kartą tekę girdėti nuomonių, jog Lietuvoje keliauti – brangu: ar tokia kelionė yra brangus malonumas? Kam daugiausia reikia lėšų?
Einira: pagrindinės mūsų išlaidos buvo skirtos nakvynėms, kurių kainos svyruoja nuo 5 iki 15 eurų vienam žmogui.
Antanas: Jeigu tu eini su palapine, tuomet ta suma būna tikrai nedidelė, bet dėl oro sąlygų mes šios minties atsisakėme, o maistui išleidome tikrai nedaug, nes valgyt paprasčiausiai nelabai ir norėjosi. Manau, kad finansine prasme tokią kelionę tikrai galėtų leisti sau kone kiekvienas.
– Ką jums davė ši kelionė?
Antanas: Jokių nušvitimų ar atsivertimų, kaip kiti tikisi, tikrai neįvyko.
Einira: Mes išlikome tokie, kokie esame – pozityvūs. Tačiau pastebime, jog vaikai pradėjo dar labiau mumis didžiuotis, nors iš pradžių kiek keistai ir skeptiškai žiūrėjo į šį sumanymą (netgi buvo garsiai išsakę mintį, kad pasiruošę mus pasiimti iš bet kurio Lietuvos kampelio). Žinoma, kaip sakoma, paaugome, daug pamatėme ir supratome, jog galim daug daugiau, nei patys manome.
– Galbūt ateityje planuojate žygiuoti ir Camino de Santiago keliu?
Einira: Dar ir Lietuvoje yra Camino Lituano kelių, tik jie nėra taip nuosekliai sužymėti, kaip šis. Be to, ateinančiais metais planuojame pakartoti šį kelią (tik etapais), nes norime įtraukti ir dukrą, kuriai bus 13 metų.
Antanas: Camino de Santiago, žinoma, yra planuose, tačiau tam taip pat reikia laiko.
– Koks būtų jūsų patarimas žmonėms, planuojantiems keliauti Camino Lituano keliu?
Antanas: Patarčiau eiti ir nelaukti tinkamo laiko, nes tokio tiesiog nėra… Atrodo, kad tokio netinkamo meto, koks buvo mums (pandemija, prastas oras, įvykiai su Baltarusija, mūsų vaikams prasidėjo mokslo metai) daugiau ir negali būti, bet mes tiesiog nusprendėme ir leidomės į kelionę.
Einira: Nebūtina eiti visą kelią iš karto, juk galima keliauti etapais, bet tikrai patarčiau eiti. Žinoma, prieš imantis šio iššūkio, reikia truputį pasivaikščioti, paruošti tam kojas ir avalynę, nes tik nusipirkus batus ir jų neišbandžius – vargu, ar pasiseks. Taip pat patarčiau neprisikrauti per daug daiktų.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Rimantė Jančauskaitė