„Perkūno“ akmentašio atmintyje – Rusijos ir Japonijos karas

Šiauliai

Nepaliestos. „Skulptūros „Perkūnas“ ir „Motina“ nebuvo restauruotos, jos išliko tokios, kokias sukūrė autorius“, – patikina Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja Odeta Stripinienė. (Audronio Rutkausko nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

116960

Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys Venclauskių namai netrukus vėl kvies užsukti lankytojus. Po restauracijos namų durys vienai dienai atsivers Vasario 16-ąją. Tačiau ne visi žino, kad jų teritorijoje stovi žymaus liaudies skulptoriaus Antano Raudonio darbai. „Perkūnas“ yra vienas garsiausių akmentašio kūrinių, kurį jis pats padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui. Dar viena autoriaus skulptūra taip pat stovi kieme, tiesa, jos užbaigti A. Raudonis nebespėjo.

Foto galerija:

Atgaivinti Baltieji rūmai

Nuo 2017 metų gruodžio buvo vykdomas projektas „Venclauskių namų restauravimas ir pritaikymas daugiafunkcei muziejinei veiklai“. Šiek tiek daugiau nei dvejus metus restauruoti Venclauskių namai netrukus atsivers lankytojams – Vasario 16-ąją juose bus organizuojamos ekskursijos. Tiesa, kol kas tai vienintelė galimybė pažvelgti į atnaujintą pastatą iš vidaus, mat ekspozicija dar tik rengiama, o ją atidaryti planuojama pavasarį. Naujoji ekspozicija bus skirta Venclauskių šeimai ir miesto istorijai.

Visi darbai jau baigti ir namai vėl mena praeities laikus, kai juose gyveno Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių šeima. Tarpukariu Baltaisiais rūmais vadintas pastatas po restauracijos atgavo savo pradinę spalvą, todėl miestiečių lūpose šie žodžiai ir vėl nuskambės dažniau.

Patraukliai sutvarkytas namų sodas: atnaujinti takai, įrengta poilsio erdvė su šachmatų staliukais, vaikams – žaidimų aikštelė su sūpynėmis. Beje, sode liko keturios Venclauskių sodintos obelys ir, žinoma, jau minėtos A. Raudonio garsiosios skulptūros. Be jų, kiemelyje dar galima išvysti Antano Šnaro paminklą „Motinystei“ ir Gintauto Lukošaičio paminklą Kazimierui Venclauskiui.

Kas toks buvo A. Raudonis ir kaip jo kūriniai pateko Šiaulių „Aušros“ muziejaus žinion?

12.jpg

Platino draudžiamą spaudą, dalyvavo kare

Antanas Raudonis – žymus liaudies skulptorius, gimęs 1871 m. Pakalniškiuose, Šilalės r., o miręs 1939 m. Šiauliuose. Palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse. Mažažemių valstiečių šeimoje augęs Antanas buvo gabus mokslams. Gyvenęs spaudos draudimo laikais, jis negalėjo atsiriboti nuo lietuviškų knygų ir leidinių, todėl ne tik pats domėjosi lietuviška spauda, skaitė, bet ir parūpindavo kitiems.

Uždraustų knygų spaudos draudimo metais A. Raudonis pargabendavo iš Prūsijos. Pats ypač mėgo skaityti Simono Daukanto raštus.

Knygnešystės neatsisakė ir sukūręs šeimą. 1901 metais vedė 15 metų jaunesnę šiaulietę Liudviką Adomavičiūtę. Po Pirmojo pasaulinio karo, pagausėjus šeimai, ji metė pedagoginį darbą ir iki pat mirties šeimininkavo namuose. Ant šios moters pečių gulė visi namų ūkio sunkumai, mat vyras ūkiui, anot žmonos, nebuvo tikęs.

Paties skulptoriaus gyvenimas nebuvo labai nugludintais kampais. 1904 metais kilęs rusų ir japonų karas A. Raudonį su šeima kuriam laikui išskyrė – buvo mobilizuotas į carinę kariuomenę. Čia jam teko patirti visus karo sunkumus.

Grįžusio iš karo tėvo nepažino dukra Liuda ir pasislėpė, mat labai bijojo 1905–1907 metais revoliucijos metu krašte siautėjusių carinės kariuomenės kareivių ir žandarų. Netrukus Raudonių šeima išsikėlė į Joniškį, kur Antanui kurį laiką teko dirbti muitinėje. Bet greitai keliai atvedė į Šiaulius – apie 1912 metus.

A. Raudonis dirbo geležinkelyje: iš pradžių šaltkalviu, paskui vagonų tepėju, o kilus Pirmajam pasauliniam karui, vėl buvo mobilizuotas į carinę kariuomenę. Į tėvynę Antanas grįžo 1917 metų vėlyvą rudenį. Vėl teko dirbti geležinkelyje, nes didėjo šeima – augo šeši vaikai: du berniukai ir keturios mergaitės.

img-4147.JPG

Meilė akmenims stipresnė nei šeimai

Iškiliu XX a. Žemaitijos skulptoriumi vadinamas vyras kalvystės amato ėmėsi dar jaunystėje. Šiame krašte ypač garsėjo jo sukurti antkapiniai paminklai. Su akmenimis A. Raudonis ėmė „draugauti“ apie 1924-uosius. Beje, būtent Šiauliuose Antanas pradėjo tašyti akmenį – dirbtuvėse, įsikūrusiose Žaliūkių gatvėje. Šis amatas jam teikdavo malonumo, vyras padėdavo jau pripažintiems garsiems skulptoriams: jo konsultantais buvo Vincas Grybas, Bronius Pundzius, Juozas Zikaras.

Kurį laiką Antanas dirbo Šiauliuose statomo paminklo 1863 m. sukilėliams rangovu, tačiau dėl nesutarimų sutartis buvo nutraukta. Jo vaikų prisiminimuose tėvas iškildavo nuolat laukuose ieškantis tinkamų akmenų ir gabenantis riedulius keturių arklių kinkiniu.

Šiek tiek iš akmentašystės uždirbti pavykdavo, tiesa, didžioji dalis atlygio tekdavo plieno kaltams ir akmens angliai pirkti, o mažesniąją skirdavo šeimai. L. Raudonienė yra sakiusi, kad akmenis vyras mylėjo kone labiausiai: „Jis akmenį labiau mylėjo negu mane ir vaikus… Būdavo, vaikšto su lazdele po laukus ir ieško tinkamo akmens. Radęs kaip mažas vaikas džiaugiasi ir gabena į namus tartum didžiulį turtą. Vežė su specialiomis rogėmis, kurias traukdavo net ketvertas arklių. Toks vežimas irgi nepigiai atsieidavo: reikėdavo sumokėti savininkui už akmenį, sukviesti žmones, pasamdyti arklius.“

Apleistas kapas padėjo pelnyti vardą

Paradoksalu, tačiau mėgstamiausiam lietuvių rašytojui A. Raudonio sukurtas antkapinis paminklas Papilės kapinėse yra vienas žinomiausių autoriaus darbų. Kokia buvo jo kilmės istorija?

Pasirodo, 1925 m. pavasarį A. Raudonis vaikščiojo po Papilės apylinkes ir rado apleistą S. Daukanto kapą. Po trijų mėnesių ant istoriko kapo jis pastatė akmeninį vėtrų aplaužytą ąžuolą. Ant kapo užrašė: „Iki visuomenė pastatys paminklą, atitinkamą nuveiktiems tavimi darbams, tavo atminimui skiriu šį savo rankų paminklą.“ Bet, A. Raudonio žmonos teigimu, jis iš jo ne tik nieko neuždirbo, bet dar ir savo pinigų pridėjo.

Po šio veiksmo sujudo to meto šviesuomenė bei profesionalūs skulptoriai. Šalies mokytojai per metus iš savų lėšų naujam paminklui Papilėje surinko per 23 tūkstančius litų. Paminklą sukūrė skulptorius Vincas Grybas, pas kurį A. Raudonis ne kartą lankėsi.

Žymiausi darbai – Šiaulių „Aušros“ muziejui

A. Raudonio kūrybos temos apima krikščionybę, pagonybę, pasaulietiškumą. Jo darbai pasižymi monumentalumu, apibendrintomis formomis, puikiu techniniu atlikimu. Skulptorius pirmenybę teikė granitui. Jis nesiejo skulptūros su mažųjų formų architektūra. Jo kūriniai (net ir nereliginės tematikos) dažniausiai primena tradicinę medinę liaudies skulptūrą.

Žymiausi kūriniai yra paminklas S. Daukantui, „Perkūno“ ir „Motinos“ skulptūros. Abu pastarieji darbai yra 1939 m. įsigyti Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir puošia Venclauskių rūmų kiemą.

Skulptūra „Perkūnas“ atsirado iš susižavėjimo senąja lietuvių kultūra, todėl granite kalvystės meistras iškalė dievaičio skulptūrą. „Perkūnas“ – tai soste sėdintis valdovas: iškilminga laikysena, kilnus siluetas.

„Didžiulį akmenį šiai skulptūrai jis parsivilko iš netoli Šiaulių esančio Žaliūkių kaimo“, – sako Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja Odeta Stripinienė. Tik stovėti ji turėjo ne Šiauliuose, o Kaune – autorius įsivaizdavo „Perkūną“ Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Visgi tuometis direktorius gen. V. Nagevičius šios idėjos nepalaimino ir skulptūros atsisakė.

A. Raudonis „Perkūno“ skulptūrą perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui. „Šiaulių „Aušros“ muziejaus kronikoje rašoma, kad 1939 m. kovo 17 d. muziejininkai skulptūrą parsivežė ir pastatė muziejaus kiemo skvere.
1933–1943 m. „Aušros“ muziejus buvo įsikūręs pradinės mokyklos pastate Aušros alėjos gatvėje“, – patikslina vedėja.

Kitos meistro skulptūros, gyvenančios Venclauskių namų teritorijoje, likimas liūdnesnis. Žinoma, kad būtent „Motina“ buvo vienas paskutiniųjų autoriaus darbų, kurio nespėjo užbaigti, kai pasiglemžė staigi mirtis.

„Ją norėjo padovanoti steigiamam Kuršėnuose muziejui. Deja, muziejus nebuvo įkurtas, o skulptoriaus darbą nutraukė mirtis. Skulptūra vaizduoja motinos, laikančios rankose kūdikį, figūrą. Akmens luite jau išryškėjusi galva, tačiau nespėta iškalti rankų. Darbas stebina paprasto liaudies meistro užmoju ir atkaklumu, pasirinkta pasaulietiška tema. Vėliau po autoriaus mirties „Aušros“ muziejus nupirko šį nebaigtą kūrinį, – skulptūros istoriją nupasakoja O. Stripinienė. – 1955 m. Venclauskių namai buvo paskirti Šiaulių „Aušros“ muziejui ir A. Raudonio skulptūros buvo pervežtos į sodelį.“

Šiauliuose A. Raudonio kūrinių yra likę ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje – Šiaulių klebono užsakymu šventoriui akmentašys nukalė kryžių. Taip pat iškalė akmeninius kryžius savo sūnui Stepukui Šiauliuose, pusseserei A. Irmantaitei ant kapo Šilalės kapinėse. Esama ir daugiau mažesnių antkapinių paminklų.

Atvirukų nereikėjo

Įdomu tai, kad A. Raudoniui buvo gimusi idėja atspausdinti atvirukų su pastatyto S. Daukanto antkapinio paminklo nuotrauka, juos pardavinėti ir taip pasipelnyti. Vyras taip ir padarė: atspausdino, išnešiojo po visus Šiaulių knygynus, tiesa, parduota buvo tik vienas kitas, o likusieji – grąžinti. Bet nusivylimo ir liūdesio meistras nejautė. Priešingai – tikėjo, kad tik šiauliečiai esą nieko nesupranta, o štai Kaune jie bus aktyviai perkami.

„Kad būtų gėlės ar kas linksmesnio, gal ir pirktų sveikinimams, o dabar kapinių paminklas su kažkokiu seniu – kam jis įdomus?“ – tąsyk vyrui sakė žmona.

Kauniečiai, regis, taip pat nesuprato meno… Niekas nepirko autoriaus atvirukų, kuriais vėliau sutuoktiniai iškalė namo sienas, o spaustuvei liko milžiniška skola, kurios dalį kas mėnesį atskaičiuodavo iš algos.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt