PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Lapkričio 7 d. 10:35

Pergyvenusi keturias valstybes, švenčia garbingą jubiliejų

Klaipėda

Reporteris Gargždų BangaŠaltinis: Etaplius.lt


59273

Mero pavaduotoja Violeta Riaukienė kartu su Kretingalės seniūnijos seniūnu Žigintu Narmontu ir vietos bendruomenės atstove Regina Baranauskiene pasveikino kretingališkę Ildą Liorenšaitienę garbingo 90-ojo jubiliejaus proga. Ponia Ilda po vyro mirties prieš 18 metų iš Šilutės rajono atsikrausčiusi pas vyresnįjį sūnų Gerardą į Kretingalę, miestelyje žinoma kaip įvairiaspalvių jurginų augintoja. Ir šią nuostabią dieną sveikintojus pirmiausia pasitiko dar tebežydintys jurginai. Tačiau, nors dabar sūnaus šeimos apsuptyje jai nieko netrūksta, gyvenimas nebuvo vien jurginais klotas.

Ji gimė Šilutės rajone, Kalnujų kaime, 11 vaikų šeimoje, o mokyklą nuo 1936 m. lankė Aukštyčiuose. Tėvelis buvo stalius, baldų meistras, ir mama didžiavosi, kad jiems nieko netrūksta, kad jie turtingesni nei 120 hektarų valdęs vietos dvarininkas Peldžius. Mokykloje Ilda mokėsi daugelio dalykų vokiečių kalba, − lietuvių kalba, nors Klaipėdos kraštui prisijungus prie Didžiosios Lietuvos, buvo įvedama labai palaipsniui.

„Aš pergyvenau keturias valstybes ir išmokau keturias kalbas, − tai man gyvenime padėjo išgyventi“, − raiškiu balsu pradeda pasakoti Ilda. Ir sunku patikėti, kad ši aštraus proto ir išraiškingo balso savininkė visą gyvenimą dirbo internato valgykloje virėja, o ne mažų mažiausiai mokytoja. Žinoma, mokytoja jai tapti būtų pakakę ir gabumų, ir noro, bet sutrukdė karo pabaigos ir pokario laikų sumaištis, kuri Mažosios Lietuvos krašte prilygo pragarui.

Mažosios Lietuvos gyventojus ištikusius baisumus traukiantis vokiečių kariuomenei ir per šalį plūstant rusų armijai, kuri žvėriškai naikino ne tik civilius vokiečius, bet ir lietuvininkus, tuomet dar paauglė mergaitė prisimena lyg vakarykštę dieną: „Mačiau viską savo akimis, − prievartaujamas ir čia pat užmušamas moteris, kankinamus ir užmušamus vaikus. Mūsų šeima slapstėsi, aš pati vaikščiojau persirengusi senute, išsipaišiusi anglimi veidą. Sykį važiavo pro šalį mašina su kareiviais. Pamaniau, kad jau viskas, nes jie atkreipė į mane dėmesį, bet rusų karininkas sudraudė, kad nėra laiko.“ Beje, prievartauti labiausiai buvo linkę ne patys rusai, o siauraakiai rusų armijos kareiviai, jie, anot senolės, buvo žiauriausi.

Tėvas karo metais buvo papuolęs į Anglijos valdomą Vokietijos zoną ir grįžo namo su angliška uniforma, o dėdė žuvo kare. Šeima, kaip dauguma Klaipėdos krašto gyventojų, visgi nesitraukė į Vokietiją. Vėliau išvažiavo du broliai. Buvo pakliuvę į lagerį kartu su lenkais, ten Ilda per pusmetį pramoko ir lenkiškai, o užšalus Nemunui grįžo į gimtuosius namus, kuriuose buvo viskas išvogta. Kolūkių laikų senolė nesiilgi ir paliudija, kad į Sibirą vežami buvo nebūtinai turtingi žmonės. „Štai vienas kaimynas pavadino rusus raudonaisiais velniais ir gavo kelialapį į Sibirą“, − sako ji. Jų šeima išvengė tremties, nes neturėjo daug žemės, be to, siautė šiltinės epidemija ir vėl išgelbėjo rusų karininkas, kuris sakė nevežti sergančių žmonių. O stribai buvo labai žiaurūs, per juos nuo išgąsčio, kai atėjo į namus ieškoti pasislėpusių partizanų, ji prarado ir pirmą kūdikį.

Bėgant metams teko apsiprasti su esama tvarka, o dirbant mokykloje virėja energinga lietuvininkė buvo ir aktyvi visuomenininkė, ansamblių dalyvė. Abu sūnūs – Gerardas ir Ukmergėje įsikūręs Viktoras baigė aukštuosius mokslus, turi savo verslus, šeimas. Ponia Ilda džiaugiasi 4 anūkais ir tiek pat proanūkių. Viena anūkė gyvena Švedijoje, kita – Vokietijoje, o kiti Lietuvoje.

Ponios Ildos Liorenšaitienės pasakojimai – neįkainojami ir tiesiog prašosi užrašomi ir įrašomi profesionalių tyrėjų.

Tądien linkėta sveikatos, gražių dienų, neblėstančios artimųjų meilės ir šviesaus gyvenimo tęsinio lietuvininkų krašte kartu su Lietuva, įžengusia į antrąjį savo šimtmetį.

Daiva BELIOKAITĖ, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja