Pelkės – paskutinieji mūsų sąjungininkai kovojant su klimato kaita

Ekologas Arūnas Pranaitis Žuvinto biosferos rezervate dirba nuo 1983 m. 18 metų (2002–2020 m.) jis vadovavo Žuvinto biosferos rezervato direkcijai, šiuo metu dirba ekologu, taigi Žuvinto „alsavimą“ jaučia taip pat puikiai, kaip ir kiekvieną beveik keturias dešimtis metų besitęsiančios veiklos dieną. Todėl ir klausėme p. Arūno tų dalykų, kurie mums visiems rūpi arba turi rūpėti. Nes klimato kaita – ne ateitis. Tai – jau dabartis, šiandiena.

– Daukšių miestelio, Varnupių, Plynių kaimų ir kitų aplinkinių vietovių gyventojus jaudina Žuvinto biosferos rezervato Amalvo draustinio teritorijoje medžių kirtimo darbai. Kokia šio projekto ilgalaikė nauda, ar jis paremtas moksliniais tyrimais?

– Amalvos palios (3414 ha) yra šeštoji pagal plotą Lietuvos ir didžiausia Suvalkijos pelkė. Tai viena iš suniokotų Lietuvos pelkių, kurią su keliomis aplinkosaugos nevyriausybinėmis organizacijomis bandome atgaivinti. Prieš pusšimtį metų kone pusė pelkės buvo išvagota sausinimo grioviais, tačiau durpių kasti nepradėta.

Puikiai pamenu tą pelkę dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai būdamas studentas atlikau praktiką Žuvinto rezervate. Buvo labai keista matyti gražią, su visai tipiška pelkės augmenija ir retais neaukštais berželiais apaugusią, bet jau bepradedančią džiūti Amalvo pelkę, negailestingai išvagotą vandenį drenuojančių griovių. Botaniniu požiūriu ji buvo tiek pat vertinga, kaip ir Žuvinto, tik tų pelkių likimas visiškai skirtingas. Nusausinti ir apleisti aukštapelkės plotai ilgainiui apaugo krūmais, beržais ir drebulėmis, o sausringais metais ne kartą ilgam įsidegę durpynai buvo didžiulė nelaimė. Nuo biosferos rezervato įkūrimo 2002 metais nebuvo abejojama, kad yra būtina atkurti Amalvo pelkę tiek, kiek yra įmanoma – klausimas buvo tik, kada ir už kokias lėšas. Pelkės atkūrimas įteisintas mokslininkų ir planuotojų parengtuose Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo, Amalvos pelkės gamtotvarkos planuose – apie juos buvo ne kartą rašyta spaudoje, planai pristatyti vietos visuomenei. Miškininkai pagal juos planavo kirtimo darbus.

Per pastaruosius trejus metus Amalvo pelkės dalyje arčiausiai Varnupių kaimo pagal techninį projektą 24-iomis vandenį sulaikančiomis užtūromis patvenkti aukštapelkėje esantys sausinimo grioviai, kurių bendras ilgis – 80 km. Teritorijos pakraščiuose jie blokuoti 8 pylimais. Šios priemonės skirtos lietaus ir tirpstančio sniego vandenis ilgiau išlaikyti pelkėje. Gamtotvarkos darbai vykdyti 215 ha nusausintos pelkės, ir ten iškirstas kai kur tankiai ant pelkės sužėlęs miškas. Jei nueitumėte į pelkę dabar, tai pamatytumėte senus melioracijos kanalus, sklidinus vandens. Tai labai geras ženklas pelkei, nes sausa durpė labai greitai skaidosi ir nyksta.

Mažiau susipažinę su pelkės funkcionavimu gal stebėjosi, kodėl reikia kirsti ant pradžiūvusio durpyno užaugusius, jau trečią dešimtmetį bebaigiančius medžius. Tačiau besiformuojantis miškas kaip niekas kitas apsunkina pelkės gyvenimą. Karštą ir sausą dieną kiekvienas medis gali išgarinti net keletą kubinių metrų vandens. Todėl aukštapelkė greičiau atsikuria iškirtus nusausintose durpėse užaugusius ir intensyviai vandenį garinančius lapuočius medžius ir reguliariai pašalinant jų atžalas. Tokia praktika yra paremta moksliniais skaičiavimais ir labai dažnai taikoma kitose pelkėse. Amalvos pelkėje vykdomi specialūs anglies dvideginio išsiskyrimo, pelkės vandens lygio matavimai Aš suprantu, jog iškart po kirtimų pelkė neatrodo gražiai, tačiau jei nueisite į Amalvos pelkės pažintinį taką atrasti sau unikalių pelkės augalų, gal nė nesuksite galvos, jog prieš dešimtį metų toji pelkės dalis irgi buvo kertama, nes buvo užaugusi mišku.

– Dėl ko reikia atkurti pelkes? Kaip tai susiję su klimato kaita?

– Natūralios pelkės yra retų rūšių augalų ir gyvūnų prieglobstis, jos reguliuoja klimato kaitą skatinančių dujų (anglies dvideginio, azoto oksidų ir metano) balansą atmosferoje. Pažeistose nusausintose pelkėse durpės nyksta, skaidosi į atmosferą išskirdamos daug anglies dvideginio (CO₂), o natūralių ir atkurtų šlapių pelkių augalai (ypač kiminai), vykstant fotosintezei, iš atmosferos pasisavina CO₂ ir šlapioje bedeguonėje aplinkoje tūkstantmečiams sulaiko tai durpių klode.

Pelkės dengia vos 3 procentus sausumos paviršiaus, tačiau jose sukaupta gerokai daugiau organinės anglies nei visuose planetos miškuose. Nusausintose pelkėse dėl suaktyvėjusių mikroorganizmų veiklos durpės ima skaidytis ir į atmosferą pradeda plūsti šiltnamio efektą sukeliančios dujos (ŠESD).

Mūsų planetoje anglies dioksidas nuolat išsiskiria į atmosferą yrant organikai, deginant iškastinį kurą ar dėl vulkaninės veiklos. Atgal į nedujinį pavidalą jį „sugaudo“ augalai arba jis tiesiog ištirpsta vandenyne. Miškai yra pagrindinis sausumoje egzistuojantis CO2 reguliatorius, tačiau bėda yra ta, jog miške mediena supūva, o nukirsta dažniausiai supūva ar yra sudeginama, į atmosferą grąžindama anglies dvideginį. Tiktai pelkėse, daugiausia ten augančių kiminų dėka, fotosintezės metu paimtas iš atmosferos anglies dioksidas tūkstantmečiams užkonservuojamas durpės pavidalu, kuri galiausiai suformuoja anglį.

− Sakoma, kad pelkės yra vandens filtras. Kokiu būdu jos gerina vandens kokybę, kaip akumuliuoja teršalus, ypač ten, kur aktyvus žemės ūkis?

− Kai kalbame apie pelkę kaip natūralų gamtinį filtrą, turime mintyje žemapelkes arba nendrynus, švendrynus, žaliuosius kiminus – visas augalų bendrijas, kurios labai sėkmingai išgaudo iš srūvančio iš laukų užteršto vandens trąšas ar kitokius cheminius elementus, netgi sunkiuosius metalus. Todėl dirbtinai suformuotos šlapynės, ypač nendrynai, atkuria gamtinę pusiausvyrą. Tačiau natūralios pelkės yra per daug gamtiškai vertingos, kad į jas būtų galima leisti melioracijos sistemų vandenis.

– Vis dažniau gamta kenčia nuo sausrų, potvynių, durpynų gaisrų. Ar pelkės gali pagelbėti?

– Tikėtis, kad pelkės mus išgelbės, neverta. Žmonija turi surasti būdų, kaip naudoti gerokai mažiau iškastinio kuro ir nekeisti atmosferos oro sudėties, kitaip tinkamų sprendimų nebus. Nes, šylant klimatui, pačioms pelkėms vis sunkiau išgyventi. Mūsų platumose aukštapelkės sėkmingai išlieka tik esant pakankamam kritulių kiekiui. Pastarosiomis vasaromis mes nebesistebime vasaros karščio bangomis ir sausromis. Pelkėms tai yra degradavimo laikotarpiai. Net žiemą nebūna pakankamai sniego, kuris leistų ilgiau išlaikyti pavasario polaidžio vandenis. Turiu prisipažinti, kad atstatydami vandens lygį Amalvos pelkėje mes tikėjomės kur kas geresnių ir greitesnių rezultatų, bet ne veltui yra patarlė – „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“. Kaip tyčia, per visus projektų metus (nuo 2002-ųjų) nebuvo nė vienų metų, per kuriuos iškristų bent jau vidutinė daugiametė kritulių norma. O pelkei atsikurti reikia kuo daugiau vandens. Tad gerų rezultatų gali tekti laukti ne vienerius metus ar dešimtmetį. Bet nieko nedaryti ir stebėti, kaip nyksta paskutinieji mūsų sąjungininkai, pagelbstintys sustabdyti klimato pokyčius, tiesiog nebegalime sau leisti.

− Ačiū Jums už vertingus pastebėjimus.