Pelkės dienai paminėti

Šiauliai

Kornelija StonienėŠaltinis: Etaplius.lt

28092

Šiandien Lietuva mini Pasaulinę pelkių dieną. Lietuvoje pelkės užima tik 6 proc. šalies ploto. Kurtuvėnų regioniniame parke didžiausios yra Bulėnų, Gudmoniškės, Smirdėlės, Juodlės, Pabijočių pelkės.

Foto galerija:

Kaip ir kada atsirado pelkės

Pelkės – neatskiriamas Lietuvos gamtinio kraštovaizdžio elementas. Pelkėmis vadinami perteklingai drėkinami žemės paviršiaus plotai, kuriuos nenusausintus dengia ne plonesnis kaip 30 cm durpių sluoksnis, o nusausintus – 20 cm. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, nes išgaruoja tik didesnė pusė per metus iškritusių kritulių, todėl susidaro palankios sąlygos pelkėjimui. Todėl ir dabar labai pamažu susidaro naujos pelkės. Pelkėdara Lietuvoje vyksta trejopu būdu: užpelkėjant ežerams, supelkėjant sausumai ir supelkėjant šaltiniuotoms pašlaitėms. Maždaug du trečdaliai pelkių yra ežerinės kilmės.

Dauguma pelkių atsirado labai seniai, kai poledynmetyje susidarė gausūs ežerai. Atšilus klimatui, įsikūrus augalams ir vandenyje kaupiantis jų atmirusioms liekanoms, vandens baseinai galėjo tapti pelkėmis. Nustatyta, kad masiškiausiai pelkės formavosi antroje borealio pusėje ir atlančio pradžioje (prieš 8000 – 7000 metų) padrėgnėjus klimatui.

Pelkių tipai: aukštapelkės, žemapelkės ir tarpinio tipo pelkės

Pelkės skiriasi paviršiaus išgaubtumu, maisto medžiagų patekimo būdais ir specifine augalija. Užpelkėjant vandens telkiniams, pirmiausiai susidaro žemapelkės – jauniausios pelkės. Lietuvoje jų daugiausia. Žemapelkės formuojasi žemumose – sekliuose ežeruose, upių slėniuose, deltose, paežerėse. Jų paviršius lygus arba įgaubtas. Šio tipo pelkes maitina krituliai, gruntiniai arba upių vandenys, todėl dažniausiai būna šlapia visus metus.

Žemapelkės pasižymi pelkinių augalų (dar vadinamų durpojais) įvairove. Šio tipo pelkėse gausu viksvų rūšių, čia auga nendrės, švyliai, asiūkliai, paparčiai, pelkinės glindės, pelkiniai skiautalūpiai, pelkiniai karklai, ant kupstų išauga juodalksniai ir plaukuotieji beržai.

Ilgainiui lygiame žemapelkės paviršiuje iškyla kiminų suformuoti kupstai, ant kurių išauga aukštapelkėms būdingi augalai: spanguolės, varnauogės, pelkiniai gailiai. Ant kupstų įsikuria ir pušaitės. Tarpukupsčiuose auga viksvos, trilapiai pupalaiškiai, žydi įvairūs orchidėjinių šeimos augalai. Žemapelkė virsta tarpinio tipo pelke.

Laikui bėgant, pelkės paviršius vis kyla. Tai vyksta labai lėtai: apmirštant kiminams, kasmet durpių sluoksnis pastorėja iki 1 mm. Ilgainiui formuojasi savotiška „kepurė“ ir apypelkio vandenys jau nepasiekia pelkės paviršiaus. Tokia pelkė vadinama aukštapelke. Ją maitina tik kritulių vanduo, todėl aukštapelkėse skurdu maisto medžiagų. Tokiom sąlygom prisitaikę tik nedaugelis augalų rūšių. Aukštapelkėse auga vabzdžius gaudančios saulašarės, čia aptinkamos siauralapės balžuvos, pelkinės liūnsargės, paprastosios spanguolės, smailiašakiai ir rudieji kiminai.

Kurtuvėnų regioninio parko pelkės

Žemaitijoje pelkės dažnai vadinamos tyruliais. Kurtuvėnų regioniniame parke, Gailiškės kaime yra Tyruliuko pelkė. Parko teritorijoje duburiuose slūgsančios pelkės mažos, susiformavusios daugiausia buvusių ežerų vietoje. Pvz. Pustlaukio duobėje ir Akliuko ežero duburyje, Niaukos ir Juodežerio apypelkiuose yra susidariusios aukštapelkės. Raudiniuko, Vainagių, Lygės, Kumpės, Ilgaežerio ir Juodlės ežerų pakraščiuose žliugsi tarpinio tipo pelkės. Didžiausia tarpinio tipo pelkė susidarė vietoj nuleisto Bulėnų ežero. Juodlės, Smirdėlės, Gabriolės, Galvydiškės ir kituose duburiuose aptinkamos nedidelio ploto, bet didele retų augalų rūšių įvairove pasižyminčios šarmingos ar šaltiniuotos žemapelkės.

Keliaujant po Kurtuvėnų regioninį parką, jo daubose galima rasti daug mažų pelkučių – buvusių ežeriukų. Jų vietą žymi vietovardžiai. Akliukas, Kiauležeris, Bobpelkė, Varnapelkė, Varlinės pelkikė, Ilgoji pelkė, Žydpelkė – tai gražūs esamų ar jau sunykusių pelkių pavadinimai. Kai kuriose iš tų pelkių dar yra išlikusių pavojingų akivarų – buvusių ežero likučių.

Užpelkių kaimas žymi sunaikintų pelkių vietą – kadaise nepraeinamos klampynės pokaryje nusausintos ir paverstos kultūrinėmis pievomis.

Pelkių svarba ir apsauga

Pelkės yra labai svarbios ekosistemos. Jos reguliuoja vandens režimą, pelkių vietoje dažnai gimsta upės ir upeliai. Pelkės akumuliuoja teršalus, sukuria savitą mikroklimatą. Čia kaupiasi durpės, kurias kasa ir savo poreikiams naudoja žmonės. Pelkės yra „žemės metraštis“, nes dėl deguonies trūkumo labai sulėtėja irimo procesai, todėl ilgam išlieka organinės medžiagos. Pvz Kurtuvėnų regioninio parko vakarinėje dalyje, Pustlaukio duobėje, padarius gręžinius aptiktos poledynmetyje augusių augalų žiedadulkės; iš jų tyrimų nustatyta, kad keičiantis klimatui, slenkant tūkstantmečiams augo skirtingi medynai.

Didžiuliai pelkių plotai šalyje nusausinti pokario metais. Likusios pelkės yra pažeistos, išvagotos griovių. Nusekus vandens lygiui, jos apaugo sumedėjusia augalija. Kurtuvėnų regioninio parko pelkėse išnyko tetervinai, daugelis tilvikų rūšių. Nedidelio ploto pelkės, kaip ir pievos, nėra stabilios atviro kraštovaizdžio ekosistemos, nuolat patiriančios jas supančio miško „spaudimą. Todėl, saugant šviesamėgius retus augalus, jose turi būti nuolat kertami medžiai ir krūmai. Netvarkomos pelkių plynės priauga medžių, virsta plynraisčiais, o vėliau - pelkiniais miškais, kitaip vadinamais raistais. Iš vaikystės pasakų prisimename, kad juose gyvena raganos ir velniai.

Lietuvoje dauguma svarbiausių pelkių saugoma, jose įsteigus rezervatus ir draustinius. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, įsteigtos Europos Bendrijos svarbos – Natura 2000 teritorijos – tarp jų ir pelkės. Kurtuvėnų regioniniame parke tokios saugomos pelkės yra Bulėnų pelkė, Smirdėlės pelkė, Gudmoniškės pelkės. Aplinkinėse teritorijose visiems girdėtos yra Rėkyvos pelkės. Mūsų pelkėse randamos įvairios svarbios pelkių buveinės – saugomų augalų, jų bendrijų, retų gyvūnų namai. Čia auga išnykstančios raibosios gegūnės, pelkinės raistenės, rusvieji vikšreniai. Auga retos siauralapės, gelsvosios, raudonosios, aukštosios gegūnės, daugiamečiai patveniai, paprastosios tuklės, Europoje saugomos rūšys - dvilapiai purvuoliai ir pelkinės uokaskėlės.

Pelkėse gyvena perkūno oželiai, gervės, gyvavedžiai driežai, rangosi paprastosios angys.

Ką turime žinoti, brisdami į pelkę ?

Kurtuvėnų regioniniame parke yra Bulėnų temologinis (pelkių) draustinis, Kelmės rajone įsteigti Pakėvio ir Paginskių telmologiniai draustiniai. Saugant perinčių paukščių ramybę, retus augalus – nuo išmindžiojimo, Lietuvos Vyriausybės nutarimu telmologiniuose draustiniuose draudžiama lankytis nuo balandžio 1-os iki rugpjūčio 1-os dienos. Einant per pelkę gal ir smagu jausti po kojomis žliugsinčią klampynę, linguojantį pelkės paviršių, tačiau reikia atminti, kad pažeistas kiminų sluoksnis atsistato labai lėtai. Todėl susipažinti su pelkėmis siūlome eiti saugomose teritorijose įrengtais pažintiniais takais; Kurtuvėnų regioniniame parke pelkę galima pamatyti einant Juodlės pažintiniu taku.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt