PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Sausio 21 d. 09:14

Pažintis su kaligrafija Aukštadvario bibliotekoje

Vilnius

Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt


68576

Japonija nuo Lietuvos yra už 8 111 km. Kas gi bendra yra tarp šių šalių ir jų tautų, kad lietuviai Japonijoje jaučiasi lyg namie, o japonų turistai vis didesniais būriais traukia Lietuvon?

Nors dalelę šios mįslės Aukštadvario bibliotekoje susirinkusiems įminti padėjo dailininkė ir scenografė, japonų kultūros ir dailės žinovė Dalia Dokšaitė.

D. Dokšaitė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, taip pat Japonijos sumi-e sąjungos narė. Kūrybinio darbo pradžioje D. Dokšaitė dirbo scenografės darbą Šiaulių dramos teatre. Iš pradžių tapiusi aliejiniais dažais, nuo 1996 m. dirba japonų sumi-e (sumi-e – tapyba tušu) technika. Dailininkė surengusi daug personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, organizuoja renginius, veda užsiėmimus. 1998 m. įkūrė ir iki šiol vadovauja sumi-e ir kaligrafijos studijai „Tušo kelias“. Kartu su dukra Marija įkūrė Japonų kultūros namus Vilniuje, užsiima japonų kultūros skleidimu Lietuvoje. Vienas iš pastarųjų didelių nuveiktų darbų – japoniško sodo įkūrimas. Kaip sako menininkė, ji yra idėjų generatorius, o atėjus tinkamam laikui, jos įgyvendinamos.

Į D. Dokšaitės vedamą užsiėmimą „Japonų tapyba sumi-e ir kaligrafija“ labiausiai masino galimybė išbandyti tapybą tušu, pamėginti nupiešti bent vieną hieroglifą. Įvairaus amžiaus dalyvius meistrė pirmiausia padrąsino išdrįsti, būti kaip vaikai, kurie nebijo imtis nežinomų dalykų. Išgirdome gražių minčių apie buvimą čia ir dabar, ramybę, gyvenimą kaip liepia širdis. Štai viešnia šiemet pusę metų gyveno ir dirbo Kurilų salose, ten gilino žinias apie sumi-e.

Patyrėme, kad tapyba tušu yra tikra meditacija, nes kiekvienas potėpis turi būti paruoštas, apmąstytas. Pasiruošę tradiciniu būdu tušą, išklausę patarimų, piešėme savo pirmąsias linijas. Pasirodo, tai nėra taip lengva, kaip atrodo žiūrint į meistrų darbus. Net bambuko lapą nupiešti reikia įgūdžių ir kantrybės. Kiek pasitreniravę, ant ryžinio popieriaus nusipiešėme ilgaamžiškumą reiškiantį hieroglifą.

Regis, ne šiaip sau Aukštadvaryje laikas nuo laiko nuskamba japoniška gaida. Prieš keletą metų japonų komanda čia nufilmavo dokumentinį filmą „Bonenkai“, kuriame įamžino mūsų dainas, šokius, tradicijas. Pernai čia viešėjo profesorius Nao Tsuda, kuris domėjosi lietuvių senaisiais tikėjimais, liaudies medicina, šventais akmenimis, medžiais ir ypatingomis vietomis. Jiems talkino Aukštadvario regioninio parko kultūrologė R. Balsevičiūtė. Iš surinktos medžiagos ir įamžintų mūsų krašto vaizdų japonai išleido menišką poezijos ir fotografijų knygą „Elnias Forest“ anglų ir japonų kalbomis. Ją turėjome galimybę pamatyti šio užsiėmimo metu.

Japoniškos dvasios popietė buvo ramybės stotelė šiuo bėgimo ir nerimo laikotarpiu. Nuoširdžiai dėkojame Japonų kultūros namų vadovei D. Dokšaitei už padrąsinimą imtis naujų iššūkių ir klausyti savo širdies, už padovanotą savo darbų knygą. Japonijos kultūra tokia gili ir įdomi, kad tikimės dar ne kartą ja pasidomėti. O kol kas bent jau teptuką taisyklingai laikyti išmokome!