Pavydžiu mylintiems rudenį

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

Richardas JakutisŠaltinis: Etaplius.LT

282474

Gimiau žiemos ir pavasario sandūroje, todėl ruduo nėra mano metas. Pavydžiu mylintiems rudenį, pavydžiu tiems, kam žvarbūs orai, trumpėjančios dienos tampa jų savastimi. Vėlinės irgi jų, netgi visas lapkritis, paženklintas laikinumu, jiems Vėlinės, nes kiek jau per jas kalbėta apie mirusiuosius, tačiau atrodo, jog dar ne viskas pasakyta. Tiesa, pastaruoju metu Vėlinės jau prasideda dar gerokai prieš lapkritį.

Būdamas Vilniuje, stengiuosi apsilankyti Rasų ir Antakalnio kapinėse, Kaune – Petrašiūnų, savo archajiškumu mielos man ir kuklios Šiaulių senosios kapinaitės. Pamenu ant vieno antkapio matytą užrašą: „Pabaiga – liūdnas akordas.“ Prisiminiau, jog tai žodžiai iš Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“: „Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia.“ Tai paskutinės romano eilutės.

Nelieki abejingas spalio premjerai Šiaulių dramos teatre – Virginijos Rimkaitės pjesei „Patina“ apie taisykles šeimoje. Vieni pirmųjų pjesėje motinos žodžiai: „Nusiaukite batus.“ Atrodo, kad scenoje viskas iki baltumo švaru.

Kaip ir kiekvienais metais, buvo pasisakančiųjų prieš Helovino šventimą, teigiant, jog tai nėra mums būdinga šventė. Išties kam švęsti Heloviną, kai turime Užgavėnes.

Lietuvos kultūros taryba pranešė, kad renkasi prie apvalaus stalo. Kalbininkai iškart pastebėjo, kad Kultūros tarybai derėtų žinoti, kad stalas gali būti apskritas, o apvalus gali būti laukuose surištas šieno rutulys, ritinys.

Jei reiktų išskirti pasibaigusio antro rudens mėnesio žinutę, rinkčiausi apie tai, jog, nukirtus šimtametį ąžuolą Latvijoje, – teismo verdiktas: liepė nugriauti ir šalia statomą daugiabutį.

Girdėjau pasvarstymų, kokias knygas mes skaitome rudenį, žiemą, o kokias vasarą. Rudenį, žiemą tarsi skaitome daugiau. Gal. Nors man ypač mieli vidurvasario vakarai su knyga rankose. Jau esu dalijęsis pastebėjimu, jog kartais knyga dovanojama su dovanotojo įrašu joje. Pradžioje tas man atrodė kažkaip nesuderinama, nes jei dovanotojas įteiktų savo knygą, tai tarsi būtų viskas aišku, bet įteikiamos netgi mirusių klasikų knygos. Gi vėliau pagalvojau, o kodėl gi ne. Juk malonu turėti savo namų bibliotekoje, tarkime, Prousto romaną su draugo autografu. Knygos įteikėjas parodo, jog tą knygą jis mėgsta ir siūlo pamėgti tau. O ir apskritai – kodėl pamiršome dovanoti knygas?

Jaunystės laikais reta knyga kainuodavo daugiau nei 1 rublį, bilietas į dieninį vienos serijos kino seansą – 25 kapeikas, į koncertą ar teatrą – 2,5 rublio, bet čia į geras vietas, o būdavo ir pigesnių. Palyginti, ikrų dėžutės, kurios dažniausiai būdavo 140 gr, kainuodavo 4,20 rublio. Čia apie raudonuosius, juodieji kainuodavo brangiau, bet tuomet jie nebuvo taip vertinami kaip šiandien, todėl kainų skirtumas buvo nežymus. Tiesa, sovietmečiu už tokią kainą ikrų gaudavo tik išrinktieji, o jei toks nebuvai ir labai tų ikrų norėdavai, tekdavo permokėti ir dėžutę raudonųjų ikrų pirkti už 8 rublius. Pagal atlyginimus tai nebuvo pigu. Rinkdavausi nusipirkti 8 knygas, pamatyti 30 kino filmų, 3 ar daugiau koncertų, spektaklių, nei suvalgyti dėžutę ikrų.

Be knygų jaunystėje daug laiko užėmė atsiradę videomagnetofonai. Pirmą kartą videomagnetofoną išvydau 1980-aisiais, įsigijau 1983 m. Pirmasis per šį aparatą žiūrėtas filmas buvo „Skrydis virš gegutės lizdo“. Antrasis – „Paskutinis tango Paryžiuje“, trečiasis – „Kaligula“. Iš Maskvos aktorių gaudavau retų filmų, kaip „Skardinis būgnelis“, „Naktinis portjė“, „Kinų kvartalas“, „Vidurnakčio kaubojus“, be abejo, „Krikštatėvis“... Visų neišvardysi.

Ypač įsiminė režisieriaus Stenlio Kubriko „Švytėjimas“ pagal Stiveno Kingo romaną. Rašytojas Džekas Torencas (akt. Džekas Nicholsonas) gauna kiekvienam rašančiajam puikų pasiūlymą – žiemą prižiūrėti tuščią viešbutį Kolorado kalnuose, į kurį jis atvyksta su žmona ir sūnumi. Menu net to viešbučio pavadinimą – „Overlook“ („Panorama“). Štai tame viešbutyje pradeda dėtis keisti ir siaubingi dalykai. Man gana žiaurus filmas įsiminė šviesia ir viltinga scena, kai herojus įžengia į tuščio viešbučio restoraną, o jis pilnas puošnių svečių. Tiesa, kirvis, šiame filme šmėžavęs aktoriaus Dž. Nicholsono rankose, neseniai aukcione parduotas už 175 tūkst. JAV dolerių.

Atgijusį viešbučio „Overlook“ restoraną vis prisimenu Šiauliuose, praeidamas pro buvusį „Baltijos“ restoraną. Apima tokio legendinio restorano mūsų mieste ilgesys. Pamenu „Baltijoje“, užlipi į antrą aukštą plačiais laiptais, dainininkas dainuoja apie snaudžiantį seną malūną prie kelio, administratorius palydi prie stalelio... Deja, durys užrakintos, tad guodžia tik viena mintis, kad čia vakarą leidžia anuometės „Baltijos“ lankytojų vėlės, užpildžiusios visą restoraną, ir vietų nebėra.

Bet svarbiausia – kai kurie filmų sakiniai anuo metu tapdavo vilties prošvaistėmis. Kad ir kino filme „Skrendant virš gegutės lizdo“ nuskambėję žodžiai: „Aš bent pabandžiau!“

Daugelis domėjosi Vakarų muzika, bet buvo ir tokių, kam likdavo tik lietuviška. Lietuviai suprato, kad dainos populiarumui reikalinga įsimintina melodija ir žodžiai. Pavyzdžiui, spalį mus palikusio kompozitoriaus Algimanto Raudonikio daina „Lauksiu tavęs ateinant“ (kad būtų aiškiau, vadinkime ją „Skinsiu raudoną rožę“), kurią pirmieji 1967 metais padainavo šiauliečiai Nijolė Ščiukaitė ir Jurgis Žukauskas. Tas pats ir su koveriais. Pavyzdžiui, „U samovara ja i moja Maša“ nuskambėjo „Palangos jūroj nuskendo mano meilė“. O ir vėliau: „Snaudžia malūnas prie kelio“, „Šoka basos raganaitės“ ar „Tik todėl, kad laiptai liko, mes ir vėlei susitikom“.

Lietuviai kompozitoriai didelį dėmesį skyrė tekstų savo dainoms paieškoms, stengėsi, kad jie atspindėtų tuometį gyvenimą: „Šviečia naktį, šviečia dieną, šviečia naktį, šviečia dieną Elektrėnų žiburiai.“ Pasitaikydavo ir primityvesnių, pavyzdžiui, daina, raginanti svečius pakelti taurelę. Gal prisimenate tokią „Eilės dainą“: „Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų, kaimyną pabučiuok.“ Bet greitai tokios išnyko. Atgimimo pradžioje ypač populiari buvo: „Mėlynaki Nemunėli, leisk bangą palytėt.“ Vilniuje visuose trijuose viešbučio „Lietuva“ restoranuose ši daina be perstojo skambėdavo, o ne vienas Amerikos lietuvis braukė ašarą.

Pasakojama kaip apie 1960–1980-uosius plačiosios Rusijos gyventojus stebindavo pas juos atvykstantys koncertuoti stilingais kostiumais lietuviai muzikantai ir solistės – vakarietiškomis šukuosenomis, gipiūrinėmis pirštinaitėmis, liemenuotomis suknelėmis.

Ypač daug dainų buvo sukūręs kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, tačiau jų vis trūkdavo, nes visas vos pasirodžiusias dainas atlikėjai traukė į savo repertuarą. O dainavo jo dainas visi, kas tik bent kiek dainuodavo. (Tiesa, dainuoja ir šiandien.) Tad negalėjai rasti dar nedainuotos. Kartą filharmonijos ansamblio „Estradinės melodijos“ solistė N. Ščiukaitė panoro į savo repertuarą įtraukti dar vieną B. Gorbulskio dainą. Kaip beprašė kompozitoriaus, tas sakė neturįs nė vienos naujos dainos. Bet pagaliau atlyžo ir, atidaręs rašomojo stalo stalčių, kuriame buvo sudėtos natos, vienas padavė, sakydamas, jog čia iš kitų metų kūrybos. Pats kompozitorius juokaudavo, jog sukūręs tiek dainų, kad dabar jau rašo ateinantiems metams. Nors kartą buvo atmestas jo kūrinys cirkui. B. Gorbulskis nesupyko, o tik pašmaikštavo, jog kiaulės nenori pagal jo muziką šokti.

Prisiminęs spektaklį „Patina“, prisiminiau ir kaip savo dienoraščiuose Juozas Baltušis aprašo apie gyvenimą su Monika Mironaite: „Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo“ (3 tomas, 1987 m. rugpjūčio 1 d.). Taip juk ir visi. Ir niekas čia nekaltas, nebent ruduo.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt