PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2019 m. Lapkričio 4 d. 16:58

Pasveikinta Vidiškių seniūnijos 90-metė

Utena

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt


105529

Lapkričio 1-ąją 90 metų sulaukė Vidiškių seniūnijos Kaneišių kaimo gyventoja Konstancija Ribokienė. Lapkričio 4 dieną jubiliatę pasveikino savivaldybės mero pavaduotojas Manfredas Žymantas, seniūnas Alfredas Aškelėnas, bendruomenės pirmininkas Juozas Slabada, bendruomenės moterys, Ignalinos rajono neįgaliųjų draugijos atstovai ir pirmininkė Regina Slabadienė.


Foto galerija:

dscn9064-44707.jpg
dscn9068-44708.jpg
dscn9069-44709.jpg
dscn9071-44710.jpg

Konstancijai linkėta stiprios sveikatos, gražių dienų ir, žinoma, sulaukti 100 metų. Svečiai negalėjo atsistebėti, kokia žvali ir stipri garbinga jubiliatė. Moteris (senole vadinti jos neišeina) pasakojo, kad jubiliejų linksmai atšventė Ignalinoje. Restorane susirinko patys artimiausi žmonės, o jų daugiau nei dvi dešimtys: trys sūnūs, dukra, 5 anūkai, 7 proanūkiai. Močiutė ir muzikantus pasivietė, ir pati savo šventėj pašoko.

Konstancijos gyvenimas nelepino, daug išbandymų patyrė, sunkiai dirbo, bet gal tai, kaip pati sako, ir padėjo ilgą amžių nugyventi. Matyt, dar ir jos geras būdas prisidėjo: niekada nemėgo ir nemėgsta skųstis, geriau jau pajuokauja... Konstancija kilusi iš Ukmergės rajono Taujūnų miestelio. Jos tėvai buvę stambūs ūkininkai, šeimoje augo 10 vaikų. 1946 metais tėvus ir keturis jaunesnius vaikus išvežė į Sibirą. Ji tuo metu mokėsi Ukmergėje. Išmokusi vairuoti traktorių, pradėjo dirbti ir vos 16-kos metų sulaukusi, visai nemokėdama rusų kalbos, sumanė išvažiuoti pas tėvus į Irkutską. Iki Maskvos pati nusigavo, o ten jai pagelbėjo lietuviai kareiviai. Nuvažiavo, tėvus susirado.

Tėvai ir Sibire sugebėjo prasigyventi, į Taujūnus grįžo 1958 metais, o Konstancija – metais anksčiau, jau į vyro tėviškę, kur ir dabar tebegyvena. Vyrą susirado ir ištekėjo dirbdama Kazachstane statybose. Vidiškėse ją visi ir vadindavo „kazachstanskaja“. Tarybiniais laikais Konstancija dirbo pieninės vedėja, kolūkio sandėlininke, keletą metų ligoninėje. Tvarte nuo šieno kaugės nukritusi susižalojo stuburą, teko 8 savaites ant lentų gulėti, vėliau kojos lūžį patyrė. Kita koja visai neseniai, prieš kelerius metus, virtuvėje besisukinėjant paslydus lūžo. Moteris dėkoja Dievui, kad dar protas geras, akys mato ir ausys girdi, tik kojos skaudamos, bet pasiremdama lazdute savo kiemelį apeina. O kaip gerai, kad tiesiai kieman parduotuvė atvažiuoja. Visko, ko reikia, nusiperka.

Moteris labai myli gėles, visi kambariai jų pilni, o vasarą gėlynai gražiausiai žydi. Kol visus augalėlius apeina, palieja, kol visais pasigroži... Būna kad ir liūdesys užeina. O jį praskaidrina per dieną neišjungiamas radijas ir geriausi draugai kalytė ir katinėlis. „Visi trys einam laikraščio pasiimti, visi trys lauke ant suolelio pasėdim. Kai liūdna pasidaro, pagiedu ar papoteriaunu...“. Konstanciją dažnai aplanko Vidiškėse gyvenanti dukra Stasė, jai daug padeda seniūnaitė S. Dinevičienė. „Man viskas gerai, visi žmonės myli, gerbia. Ir aš juos myliu...“,– sako moteris. Ji neatsumia ir tų, kurie „pachmielui kapeikėlių paprašo“, bet užtai paskui pagalbos sulaukia. Ir kiemą jai nušienauja, ir vandens, malkų prineša. Moteris sakė, kad ir seniūnai visi jai buvę labai geri. Ir naujuoju pasidžiaugė: „šitas bus dar geresnis...“.

Džiaugėsi Konstancija visais svečiais, kartu su dukra Stase juos vaišino, apie savo gyvenimą pasakojo, vis pajuokaudama, o paprašyta – ir smagią humoristinę dainą užtraukė... Taip gera buvo visiems pasidžiaugti tokia įdomia asmenybe ir be galo šviesiu jos požiūriu į save ir pasaulį.