Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.
Lina KovalevskienėŠaltinis: Ignalinos rajono savivaldybė
Gimė ji Vėlūnų kaime, baigė Rimšės progimnaziją, vėliau Vilniaus žemės ūkio technikumą, agronomiją. Tokią sritį pasirinko, nes visada gamta labai patikdavo. Gyveno vienkiemyje, šalia Rūžo ežero, tėvelių ūkio žemės lyg pusiasalis vandens buvo apsuptos. Kiek ten paukščių pavasariais klegėdavo, koks smagumas širdžiai.
Nors šiaip karo, pokario metais to gyvenimo smagumo mažai patirta. Puikiai atsimena, kaip vyko susišaudymai, kaip į ežerą patrankų sviediniai krito, o jų šeima srutoms iškastoje duobėje slėpėsi. Kaip arklius rusų kareiviai paėmė, kaip reikėdavę pieną, kiaušinius, sviestą dykai į surinkimo punktą pristatyti. Sau beveik nieko nelikdavo. Įstrigęs toks keistas vaizdas – iš Vokietijos varomos juodmargės karvės. Jas pakelėse paganydavo, upelyje pagirdydavo, daug ir nugaišo tokios kelionės neatlaikę...
Po mokslų Elena dirbo Apvardų kolūkyje, Kazitiškio tarybiniame ūkyje, mašinų ir traktorių stotyje (taip vadinamoje MTS), daug metų iki pat pensijos – Ignalinos rajono žemės ūkio valdyboje. Ištekėjo būdama 24-erių. 1977 m., kai žmones iš vienkiemių kėlė į gyvenvietes, su vyru Broniumi nusipirko tokį namą perkėlimui ir pasistatė Bėčiūnuose. Moteris atsimena, kaip jie džiaugėsi Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Vyras visuose didesniuose mitinguose dalyvavo, į Baltijos kelią važiavo. Našle likusi našle dabar jau daugiau nei 20 metų viena dideliame name gyvena, savo buityje viską pati susitvarko.
Elena džiaugiasi vienturčiu sūnumi Algirdu ir jo šeima. Sūnus baigęs chemijos ir psichologijos mokslus, chemijos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, psichologijos konsultantas. Marti Daiva irgi chemikė. Šaunios anūkės Justina ir Milda jau po proanūkę – Liuciją ir Martyną – močiutei padovanojo. Smagu, kai visa šeima susirenka, tuomet pačios laimingiausios akimirkos.
Moteris labai mėgsta skaityti, renkasi romanus, tuos, kurie jokios įtampos nesukelia ir gerus jausmus dovanoja. Sprendžia įvairiausius kryžiažodžius, ramiai nusiteikia spalvindama. Dar mėgsta dėliones. Kol surikiuoja mažas detalytes į paveikslą per visą stalą, tai jau, žiūrėk, ir praeina pusdienis. Visas žinias būtinai turi pažiūrėti ir per radiją paklausyti. Moka kompiuteriu naudotis, elektroninius laikraščius paskaito, žaidimus pažaidžia, filmų pasižiūri. Anūkės vis pamoko, paragina nuo gyvenimo neatsilikti. ,,Štai kokie šaunūs mūsų seniūnijos ilgamečiai...“,– džiaugėsi seniūnas.
Elena sako nesuprantanti, kaip be savo daržo gyventi galėtų, kaip pirktas daržoves reikėtų valgyti. Ji ir kiaušinius tik naminius iš kaimynės perka. Anksčiau ir pati visada keletą vištų laikydavo. Atsisveikinant jubiliatei linkėta ne tik greičiau pavasario, bet ir šimto metų sulaukti, juk jos močiutė, irgi Elena, šimtmetį atšventė.