Pastuksenk į sausą medį!

Tokį patarimą girdime kone kasdien, o kokią jis turi prasmę, gerai nė nežinome. Vieni teigia, kad stuksenimas apsaugo nuo blogos lemties, kiti aiškina, kad sergsti nuo piktųjų dvasių kėslų, treti – kad padeda prisišaukti gerąsias dvasias, padedančias įgyvendinti vieną ar kitą idėją. Deja, ne visada yra į ką pastuksenti, nes šiuolaikiniuose butuose sunku rasti baldą ar kitokį daiktą, pagamintą iš sauso, nedažyto medžio (visur plastmasė ar kitoks dirbtinis pagrindas).

Panašiai aiškinamas ir prietaras, reikalaujantis spjauti tris kartus per kairį petį. Ar žinote, kad rytą iš lovos nevalia išlipti pro kitą pusę negu vakare įlipta, nes visi dienos darbai gali nueiti šuniui ant uodegos. Vakare, pradėjus kloti patalą, jokiu būdu negalima šios veiklos pertraukti, kitaip tąnakt miegas būtų labai neramus. Panašiai atsitiktų ir tvarkant miegamąjį į lovą atrėmus šluotą arba ant paklotos lovos padėjus kepurę. Tad miegamajame žmogui reikia būti labai budriam, kad nepasmerktų savęs nemigai, košmarams ir amžinoms nesėkmėms. Nusipirkus naują kilimą, iš pradžių reikia jį pakloti išvirkščią ir bent dieną taip paguldytu pavaikščioti. Grįžus negalima išskleisti šlapio skėčio, tiesiog reikia jį kur nors pakabinti, kad nulašėtų. Kepant kiaušinienę, kiaušinį reikia sudaužti į keptuvės kraštą. Jei miške sutikote moterį su tuščiais kibirais, reiškia šie metai ne grybingi.

Sakoma, kad daugiausia nelaimių pranašauja sudužęs veidrodis – tos nelaimės tęsis septynerius metus. Matyt, šis prietaras atėjęs iš senovės Rytų šalių, kur veidrodis buvo toks brangus, kad už jo sudaužymą grėsė septyneri vergystės metai. Šiuolaikiniai veidrodžių ezoterijos žinovai teigia, kad nelaimių periodą galima sutrumpinti iki vienerių metų. Tereikia nusisukus nuo sudužusio veidrodžio švystelti per kairį petį žiupsnį druskos (piktajai dvasiai į akis), po to tris kartus apsisukti pagal laikrodžio rodyklę ir uždegti šukes. Aišku, šukės nesudega, todėl vėliau reikia jas susemti, vienerius metus palaikyti namuose, po to užkasti. Jeigu ir vienerių nelaimingų metų yra per daug, geriausia iš karto susemti šukes, išmesti į šiukšlių konteinerį, nusipirkti naują veidrodį ir viską pamiršti.

Kokia seniausia profesija? Sakote, žinote. O gal vis dėlto klystate? Labai realu, kad tai gali būti ir astrologija. Na, jei ne pati seniausia, tai bent viena seniausių. Šumerų rašytiniuose šaltiniuose aptinkama, jog apie 4000 m. pr. Kr. astrologija buvo susiformavusi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1800 m. pr. Kr. pasirodė pirmasis žvaigždžių sąrašas, 652 m. pr. Kr. – anksčiausiai išlikęs astrologinis dienoraštis, na, o 432 m. pr. Kr. buvo užfiksuotas pirmasis žinomas zodiako ženklų panaudojimas. Taigi akivaizdu, jog astrologijos mokslas – itin senas, astrologinėms tiesoms – galybė metų. Šis mokslas plėtėsi ir kito, vis kitoms kartoms aiškinantis naujus dalykus.

Keista, jog XXI a. atgyja ekstrasensai, parapsichologai, chiromantai, būrėjai, magai, ezoterikai, aurų nustatinėtojai, karmų lopytojai, okultizmo skleidėjai ir visi panašaus plauko veikėjai, paistantys apie žuvėdras, tuščius kibirus, šluotas, juodas kates ir t. t. Bent aš neišskirčiau iš jų ir astrologų. Mano mėgstamo kino detektyvo „Midsomerio žmogžudystės“ vienoje iš serijų („Nulemta žvaigždžių“) herojė astrologė į policijos komisaro pašaipą atsako: „Aš astrologė, o ne pranašysčių salono ponia.“ Komisaras į tai: „O koks skirtumas?“

Pastebėjau, jog pranašai labiausiai reikalingi turčiams ir vargšams, vidurinioji klasė apsieina be jų. Nors išimčių būna. Net keista, kad, atrodo, protingai mąstantys kai kurie mano bičiuliai, atsivertę pranašysčių knygeles, skaito spaudoje užtiktus tekstus apie tai, priglunda prie televizoriaus ekrano vykstant laidoms apie ekstrasensus.

Net kas trečias amerikietis tiki astrologija. Bet jie tiki, kad ir prisivalgius mėsainių galima būti laimingais. 75 proc. skaitančiųjų horoskopus – moterys. Štai jaunos panelės tiki, jog jei vaikinas nepakvietė jų į Maljorką, reiškia, tai – ne jų vaikinas. Čia bent jau logikos yra. Indai tiki, kad ant palmių lapų užrašyti kiekvieno žmogaus gyvenimai. Lietuviai tiki, kad Kalėdų naktį gyvuliai šneka ir kad ilgas šiaudas ilgą gyvenimą reiškia.

Ar galima pranašystėmis tikėti? Labai lengva patikrinti, tereikia tik palaukti, kol išsipildys, arba – ne. Tiesa, jeigu ir išsipildys, tai dar nieko nereiškia. Juk turi kažkas vienaip ar kitaip įvykti. Anot linksmojo kareivio Šveiko, „dar nėra taip buvę, kad kaip nors nebūtų“. Labai svarbu įsitikinimas. Ligonis tiki, kad gydytojo išrašyti vaistai padės, tačiau jis dar labiau tiki, jei gydytojas, išrašęs receptą, tarsteli: „Šie vaistai jums padės.“

Kaip bebūtų, ar gali kas nors paneigti, jog horoskopuose ir pranašystėse nėra bent dalelės klastos? Ar kiekvienas mūsų nesukurtume, pavyzdžiui, štai tokio trumpo savaitės horoskopo: „Įvykių kupina savaitė. Rinkitės tai, kas svarbiausia, nes visur vis tiek nespėsite. Užmirškite nemalonumus.“ O štai dar prieškarinėje pranašysčių knygelėje radau tokius aiškinimus: „Jūs mėgstate šiokias tokias įvairoves gyvenime, tam tikrą permainų laipsnį ir imate nuobodžiauti, jei jus slopina įvairiais suvaržymais ir griežtomis taisyklėmis.“ Kartais horoskopai pateikia gražių ir vertingų patarimų: „Savaitgalį geriausia praleisti linksmų draugų kompanijoje.“ Pranašautojai įspėja, kad nei sveikatos apsaugos, nei švietimo sistema nesulauks geresnių laikų. Metų pabaigoje jausimės niūriai. Reikės nemažai pastangų, kad išlaikytume optimizmą, tikėjimą. Bet juk ir be pranašų tai galima numanyti. Įsivaizduoju, kad astrologai žiūri į lubas ir svarsto, kokį horoskopą šiai dienai sugalvojus. Pranašu norėčiau būti ir aš. Šneki nesąmones ir už tai gauni pinigus.

Nors horoskopus ir pranašystes reikia pagirti, nes juose daug tikėjimo ir vilties. O juk tai – pagrindiniai gyvenimo varikliai. Žmogaus smegenys stengiasi suvokti įvykių esmę, o kai priežastis neaiški, išgalvoja įvairiausių keistų paaiškinimų. Galima įžvelgti savotišką logiką: prietarai galbūt verčia žmones būti atsargesnius, geriau apgalvoti savo veiksmus, ramiau reaguoti į galimą nesėkmę ir gintis nuo streso. Be to, laikantis prietarų, iš dalies galima susisteminti gyvenimą. Pasirodo, kad prietaringi žmonės gyvena ilgiau. O šiaip jau mes gyvename vidutinių platumų juostoje, tai viskas ir pavyksta vidutiniškai. Likimas mums lėmė augti butuose žemomis lubomis ir mažais langais. It karstuose. Belieka tik sėkmę pramatančios ekstrasensų pranašystės.

Psichologas Bernardas Silvermanas ištyrė beveik 2 978 šeimų ir 478 išsiskyrusių porų: ar gimimo datos ir astrologinių ženklų „suderinamumas“ turi įtakos? Paaiškėjo, jog „nesuderintos“ poros skirdavosi nei dažniau, nei rečiau už „suderintas“.

Kitas psichologas G. Deanas išdalijo 22 žmonėms jų horoskopus, prieš tai sumainęs juos su visiškai „priešingų“ ženklų horoskopais. Net 95 proc. apklaustųjų manė, kad jų charakteriai aprašyti teisingai.

Neseniai girdėjau vieną astrologę kremtantis, kam ėmė kreditą būstui, nes nebepajėgianti jo grąžinti. O štai ne vienam gal girdėta istorija, kaip 1960 m. vienas prancūzų psichologas laikraščiuose išspausdino reklamą, kad teikia astrologo paslaugas. Gavęs šimtus užsakymų, savo klientams išsiuntė tą patį horoskopą, sudarytą iš nekonkrečių frazių. Ir ką gi – daugiau nei pora šimtų klientų atsiuntė jam dėkingumo laiškus už stebėtinai tikslų, meistriškai paruoštą horoskopą...

Skaičiau, kad Lenkijoje praėjusiais metais už ezoterines paslaugas buvo surinkta 1,9 mlrd. zlotų (apie 0,5 mlrd. Eur). Įdomu, kiek Lietuvoje? Pasirodo padaugėjo stojančiųjų į astrologijos kursus. Seniesiems astrologams gerai – ne tik patys pranašauja, bet ir kitus moko. Štai spaudoje užtikau skelbimų apie savaitgaliais vykstančius astrologų ruošimo kursus, kurie trunka 10 mėn., kaina – 1 200 Eur. Verta mokytis, nes vieno horoskopo sudarymas pas astrologus, sako, kainuoja nuo 50 iki 150 Eur. Ir skaičiuoti nereikia, kad išleisti mokslui pinigai žaibiškai atsipirks.

Ką dabar žmonės nori dažniausiai išgirsti iš astrologų? Astrologai teigia, kad anksčiau daugumą jų klientų domindavo širdies reikalai, o dabar dažniau klausiama, kaip išvengti rūpesčių dėl tolesnės veiklos ar neprarasti darbo vietos.

Tiesa, pastaruoju metu astrologus keičia ekonomistai, nusakantys ateities ekonomines perspektyvas, pakilimus ir nuopuolius. Ypač daug mokančių kaip išgyventi iš minimalaus atlyginimo. Užtikau vienos britės pensininkės pamokymus (tiesa, į jokias ekonomikos specialistes ji nepretenduoja, o dalijasi savo patirtimi, ir tiek): pirkite tik prekes, kurios kainuotų ne daugiau 1 svaro (Didžiojoje Britanijoje itin populiarūs išpardavimai po 1 svarą); užuot padidinę būsto šildymą, apsirenkite dar vieną megztinį; vandenį virinkite ant dujinės viryklės, nenaudodami elektrinių virdulių (gal ir smulkmenos, bet tiesos yra, nes kartą pastebėjau, kaip greitai sukasi elektros skaitiklis virduliu kaitinant vandenį, ir pamąsčiau, jog dujomis tikrai turėtų būti pigiau); apkirpkite draugus ir jie apkirps jus; maisto pirkite tiek, kad nereiktų išmesti pasibaigus galiojimui; skieskite vandeniu sultis, indų ploviklį ir skystą skalbiklį; paprašykite svečių atsinešti savo arbatos ar kavos ir t. t.

Dėl arbatos ir kavos gal ir perspausta, bet kai kurie jos pamokymai verti dėmesio. Anot senjorės, toks jausmas, kad žmonės nebesuvokia skirtumo tarp noro ir poreikio. Pavyzdžiui, mobilieji telefonai. Vos tik pasirodo naujas modelis, visi jo užsimano. O juk iš tikrųjų, kol veikia senasis, naujo jums tikrai nereikia. Batai tarnaus ilgiau, jei nepirksite naujų. Moteris turi ką pasakyti ir tiems, kurie perka kavą išsinešti: „Niekada gyvenime nepirkite kavos išsinešti. Tai visiška nesąmonė. Tokiems žmonėms juokiuosi tiesiai į akis.“ Pamąsčiau, jog yra tiesos. Nei tokios kavos atsigeri, nei ja pasimėgauji. Bent man tiko jos pamokymai apie bevertes prekes ir maisto produktus, kuriuos galima pakeisti kokybiškesniais. Pavyzdžiui, ji pirktinius ledus pakeičia trintais ir šaldytais bananais.

Moterys – visos ekstrasensės. „Ar aš nesakiau?“ Vyras po darbo grįžta namo, sako esąs pavargęs ir siūlo nebeiti į svečius. „Aš taip ir žinojau!“ – supyksta žmona. „Tad jeigu tu žinojai, kam puošeisi, dažeisi?“ – klausia vyras. „Aš taip ir žinojau, kad tai tu pasakysi!“ – vis tiek paskutiniai žodžiai priklauso žmonai.

Eina astrologė Vaiva šaligatviu. Ir staiga – kad spirs kažkas į užpakalį! Kas? Nespėjo pamatyti. Ramiai atsisėda. Išsitraukia savo kalendorių. Viskas aišku – Mėnulis skorpione!

Jei jau klausyčiau kokių pranašų, tai bent tų, kurie moko kaip būti laimingais. Nors čia gal labiau psichologų laukas. Nuostabu būtų, jeigu kas pamokytų kaip atsikratyti surūgusių, rūškanų veidų ir net per šventes laikytis gedulingos rimties tyliai keiksnojant esamus ir menamus priešus. Kas mums įdiegs tikėjimą, jog žmonės gali būti skirtingi, kitokie negu mes, tačiau geri.