Pastatas, praskleidęs uždangą į turtingą Jurbarko kino teatrų istoriją

Prakalbinus pastatus, niekada nežinai, su kokiais pašnekovais jis suves ir į kokius teminius vandenis išplukdys. Štai kad ir dabar, pradėjus domėtis Jurbarko mieste, Tilžės gatvėje esančio mūrinio pastato, vietinių tiesiog „Šašlykine“ vadinamo, istorija – jautėmės tarsi praskleisdami uždangą į turtingą, spalvingą, įdomią Jurbarko kino teatrų istoriją, prasidėjusią dar XX amžiaus pradžioje – kuomet kinas buvo ir populiari miestiečių pramoga, ir kurią okupacijos metais propagandiniais tikslais išnaudojo tarybinė valdžia. 

Įsivaizduokite 1930-1940 metus, kuomet mieste veikė du kino teatrai, prašmatniais pavadinimais „Rekord“ ir „Triumph“ – vienas jų greičiausiai buvo jau minėtoje Tilžės gatvės vietoje. Taip sakyti leidžia ir kalbinti pašnekovai, ir vienintelė rasta šio kino teatro nuotrauka. Tuo pačiu pridursime (priminsime), kad tarybiniais metais Jurbarke, Dariaus ir Girėno gatvėje, buvo pastatytas kino teatrui „Mituva“ skirtas pastatas. Ten pat, greta, veikė ir populiari kavinė. Apie šį statinį papasakosime kitą kartą. Tai atskira plati tema, kuriai ir pašnekovų neturėtų trūkti.

Visai kas kita ieškant žinių apie Tilžės gatvės mūrinuką. Reikia pripažinti, kad informaciją rinkome ir dėliojome po kruopelę – iš įvairiausių šaltinių, ištraukdami senųjų jurbarkiečių prisiminimus, krapštydami informaciją muziejuose, anglų kalba išleistose knygose, kalbindami kraštotyrininkus, gidus, įsiprašydami pas dabartinius šio pastato šeimininkus. Ieškodami žinių, kalbinome kraštotyrininkę Reginą Kliukienę, daugiausiai informacijos apie Jurbarko žydus sukaupusią gidę Nijolę Paulikienę, kavinės „Šašlykinė“ šeimininkus Enskaičius; pervertėme anglų kalba išleistus Jurbarko žydų bendruomenės išleistus pasakojimus, susisiekėme su Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus atstovais. Ir taip po gabalėlį klijuodami dėliojome koliažą, kuris gal ir nepavyko kaip tikroviškas atspindys (paaiškinsime kodėl), bet surinktas vaizdas „gavosi“ išties labai spalvingas.

Šešta valanda vakaro po karo

Šis mūrinukas turi ką papasakoti. Užtenka pakalbinti 60–80 mečius senuosius jurbarkiečius. Jie atsimena tarybinius metus, kuomet šiame pastate buvo rodomi kino filmai, kurių pažiūrėti traukė ir jauni, ir seni. Vieniems atmintyje net filmų pavadinimai įsirėžę. Kad ir toks, kaip „Šešta valanda vakaro po karo“ arba filmas apie Čiapajevą. Mat dažniausiai čia buvo demonstruojami rusų gamybos filmai apie karą, kuriuos paįvairindavo indiškos meilės istorijos.

Kraštotyrininkai paaiškina, kad tarybiniais metais kino teatrai buvo naudojami propagandiniais tikslais – ne veltui dominavo karinės tematikos.

Kalbinti jurbarkiečiai su šypsena prisimena kaip jų, dar vaikų, neleisdavo suaugusiems skirtų filmų žiūrėti. Bet išradingas jaunimas rasdavo būdų kaip prasmukti. Teko girdėti tokių istorijų (nežinia, kiek jos tikros), kad merginos ir močiutėmis persirengdavo, kad tik filmo pasižiūrėti įleistų. Jurbarkiečiai mena ir kontrolierius, kurie bilietus tikrindavo – „šakneles“ plėšydavo. Kai kurie atgamina ir jų pavardes – Būtėnas, Sadauskas. Reikia prisipažinti, kad klausantis šių prisiminimų ėmė graužatis ir sąžinės priekaištai, kodėl jurbarkiečių atsiminimų niekas anksčiau nefiksavo, kai jų atmintis buvo skaidresnė.

Baltos dėmės

Tai, kad Jurbarko krašto istorijoje daug baltų dėmių, sutinka „Mūsų laiko“ kalbinta kraštotyrininkė Regina Kliukienė. Ji apgailestauja, kad informacijos apie šį pastatą turi nedaug – žino tiek, kiek iš senųjų jurbarkiečių girdėjo. Žydų istorija besidominti gidė Nijolė Paulikienė teigia, kad Jurbarko krašto istorija patiems jurbarkiečiams menkai rūpi – ja labiau domisi, renka ir pasakoja kiti. Tarsi iliustruotų jos žodžius, į Jurbarką rinkti duomenų apie rajono kino teatrų istoriją atvyksta VšĮ „Meno avilys“ atstovai. Planuoja susitikti su kraštotyrininkais tarpininkaujant Jurbarko viešajai bibliotekai. Toks įdomus sutapimas.

Įdomu, ką pavyks sužinoti šiems svečiams. Pagrindas, nuo kurio būtų galima atsispirti pasakojant Jurbarko kino teatrų istorijas, nėra tvirtas. Įrašų, dokumentų, nuotraukų nei vietiniame muziejuje, nei specialituotame muziejuje Vilniuje nėra. Vis dėlto pabandysime sudėlioti, surikiuoti tai, ką mums pavyko sužinoti apie pastatą, kuris visuomet buvo visuomeninės paskirties, kuriame visada buvo pilna žmonių. Leiskimės į kelionę, maršrutu kino teatras „Rekord“ – užeiga „Šašlykinė“.

Pirmasis kino teatras

Štai ką mums pavyko sužinoti. Kraštotyrininkės R. Kliukienės žiniomis, arba tiek, kiek jai teko išgirsti iš senųjų jurbarkiečių, 1930 metais Jurbarke veikė du kino teatrai – „Rekord“ ir „Triumph“. Ir kad jau 1910 metais Jurbarke pradėjo veikti pirmasis kino teatras, manoma, jog būtent tame pačiame Tilžės gatvės pastate, kuris dabar yra mūsų dėmesio objektas.

Gidė N. Paulikienė yra radusi informacijos, kad 1930-1940 metais Jurbarke veikė trys kino teatrai – minėti „Rekord“ ir „Triumph“. „Rekord“, jos žodžiais, tikėtina veikė Tilžės bei Sodų gatvės sankirtoje – kaip žinia, tais laikais Sodų gatve buvo vadinama dabartinė Vydūno. N. Paulikienė rado štai tokį įdomų įrašą, kad iš varžytinių mūro pastatą, buvusį kino teatrą, už 15 tūkst. litų nusipirko buvęs banko direktorius Petravičius 1932 metų rugsėjo pabaigoje. Dar yra žinoma, kad „Rekord“ kino teatre iki 1934 metų buvo rodomas begarsis kinas ir tik nuo 1934 metų lapkričio pabaigos pradėjo veikti šviesgarsinis kinematografas.

Susitiko partizanas ir saugumietis

R. Kliukienė prisiminė vieną įdomią istoriją, tikrą atsitikimą, kurią jai papasakojo jurbarkiečiai. Tai nutiko pokariu. Ir būtent „Rekord“ kino teatre. To paties filmo pasižiūrėti atėjo jaunas partizanas bei saugumietis. Pastarasis, bežiūrėdamas filmą, partizaną atpažino, jį sučiupti norėjo, bet nepavyko. Kol pasibaigus filmui juostos buvo keičiamos, kol šviesą uždegė – partizanas, pasinaudojęs palankiomis sąlygomis, paspruko. Net žinoma to išsigelbėjusio partizano pavardė – tai toks Jonas Petrauskas iš Skirsnemunės. R. Kliukienė paaiškina, kad partizanams buvo draudžiama viešose vietose lankytis, rizikuojant priešams į rankas pakliūti ir bendražygius išduoti. Partizanas buvo jaunas ir, matyt, labai jau norėjo filmą pamatyti.

„Triumph“ kino teatre – erotika

Kino teatras tokiu pavadinimu Jurbarke, Kauno gatvėje, tikrai buvo. Ir jis priklausė žydui Icikui Geselovičiui (kitur rašo Geselkovičiui) – tokį įrašą radome knygoje „Memorial Book of Yurburg“. Tam pačiam kino teatro savininkui priklausė ir limonadinė. Šį faktą patvirtino ir N. Paulikienė, kurios žiniomis, šis kino teatras veikė prie Jurbarko bažnyčios, pastate, pažymėtame 23-iuoju numeriu. Jurbarkiečiai mena buvusias šio namo dideles gražias duris su auksine rankena. Pastatas neišlikęs, nes sudegė. Senose nuotraukose matyti toje Kauno gatvės vietoje buvusią didelę aikštę.

Iš jurbarkiečių pasakojimų žinoma, jog tėvai jiems vaikystėje draudė kino filmus žiūrėti – ragino teatrą rinktis, nes kinas, jų nuomone, labiau buvo skirtas žemesnės klasės žmonėms. Buvo ir kitų priežasčių, kodėl vaikams kino teatrai buvo uždrausta pramoga. N. Paulikienė yra radusi duomenų, kad didelė dalis tų filmų buvo atvežama iš Kauno ir 50 proc. erotinio pobūdžio, ką spėti galima iš tokių rodomų filmų pavadinimų kaip „Tūkstantis ir viena moteris“, „Šių dienų Sodoma ir Gomora“, „Ydų ir ištvirkimo pasaulis“, „Nuoga moteris“ ir pan. Galima numanyti, kad draudimai negelbėdavo – vaikai rasdavo būdų kino seansus pamatyti.

Spaudoje – skundai

Kaip pasakojo N. Paulikienė, laikraščiuose galima perskaityti žinučių apie tai, kaip miestiečiai buvo nepatenkinti kino teatrais – skundėsi, kad kino seansų reikia pusvalandį laukti ir dar ilgiau. Gidė paaiškina, kodėl kino seansai smarkiai vėluodavo. Tai atskleidžia toks įrašas apie Vilenčiuk – kino filmų nuomavimo kontoros reikalų vedėją Lietuvoje. Šis sakė, kad visi filmai buvo gaunami iš užsienio, kontroliuojami atsiskaitymai, todėl galiojo nerašyta taisyklė, jog policijos tarnautojai bei kiti pareigūnai turėdavo nemokamas kontramarkes, t. y. filmus galėjo žiūrėti nemokamai. Ir kol tie valdininkai su visomis kontramarkėmis į kino teatrą nesusirinkdavo, tol to filmo ir nepradėdavo rodyti.

Yra ir kitų pavienių įrašų – Jurbarke 1933 metais minimas kino mechanikas Jankelis Brėmanas – dar viena žydiškos Jurbarko istorijos detalė.

Turėjo būti vokiečių darytų nuotraukų

Dabar apie tai, ką pavyko sužinoti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Kino skyriaus muziejininkė Sonata Žalneravičiūtė, peržiūrėjusi turimus duomenis, paaiškino, kad muziejuje yra apie 20-ies miestelių kino teatrų nuotraukų – Vilkaviškio, Kybartų, Marijampolės, Raseinių, Skaudvilės ir kt., bet Jurbarko rajono šios paskirties pastatų fotografijų tarp jų nėra.

Spėjama, kad visos tos miestelių nuotraukos yra atkeliavusios iš vieno šaltinio, darytos kelių fotografų ir tuo pačiu periodu, 1941 metais. Iš vokiškų rašmenų muziejininkė daro prielaidą, jog tos nuotraukos buvo darytos vokiečių paliepimu – siekė įamžinti kino teatrų būklę, kad juos galėtų panaudoti propagandiniais tikslais. Muziejininkams patiems įdomu, kaip kodėl tos nuotraukos į muziejų atkeliavo, kodėl tarp jų nėra Jurbarko – žadėjo patyrinėti, o ką nors naujo sužinojus – pranešti. Pridursime, kad išsamiausiai yra atkurtos yra Kauno ir Vilniaus teatrų pastatų istorijos – tai muziejininkai darė su tų miestų specialistų pagalba – informacija, fotografijos plaukė iš muziejų, bibliotekų, kultūros įstaigų, duomenų ieškojo ir to laikmečio spaudos leidiniuose ir pan.

Anot S. Žalneravičiūtės, dar vienas iš tokios informacijos šaltinių – valstybinis centrinis šalies archyvas Vilniuje bei vietinė to laikmečio spauda, kurioje taip pat galima rasti tokios informacijos, tokios kaip kino afišos ir pan. Jurbarko viešojoje bibliotekoje tokios tarpukario vietinės periodikos nėra. Vienintelis belikęs šaltinis – valstybinis centrinis archyvas. Į šį nesikreipėme. Palikome darbo muziejininkams.

Enskaitynė

Grįžkime prie pastato, kuris, ko gero, niekada nebuvo apleistas ir tuščias – visą laiką visuomeninės paskirties ir žmonių pilnas. Jei tarpukariu ir pokariu jurbarkiečiai čia rinkdavosi filmų žiūrėti, tai laikui bėgant – skaniai pavalgyti, mat transformavosi į kavinę. Tarybiniais metais čia veikė visuomeninė šašlykinė. Atkūrus nepriklausomybę jis tapo geidžiamu pirkiniu – jurbarkiečiai čia norėjo savo verslus kurti. Pastatas ėjo iš vienų rankų į kitas ir net buvo sprogdintas (nukentėjo buvusi katilinė) – ši istorija įvairiomis legendomis apipinta. Pastate vieną kavinę keitė kita, kol jo prieš daugiau nei 20 metų nenusipirko versli jurbarkietė Antanina Enskaitienė. Ir nusipirko su visu verslu. Pasirodo, pinigų tokiam pirkiniui ji gavo pardavusi „Lugdės“, kavinės senamiestyje, akcijas ir su sesers Bronės, gyvenusios Kanadoje, finansine parama. Ši žymiai prie savo sesers verslo kūrimo prisidėjo. Tokią istoriją mums papasakojo Antaninos anūkas Dainius, kuris su žmona Sandra šeimos verslu, šašlykine Tilžės gatvėje, pastaruosius metus ir rūpinasi. Patikina, kad močiutės sesuo net į Jurbarką buvo parvažiavusi – apie 10 metų čia gyveno. Tik prieš penketą metų į Kanadą grįžo ir iki šiol ten gyvena. Kai močiutė nusipirko pastatą, Dainiui buvo maždaug 15 metų.

Kiek vyras pamena, šiame pastate visada veikusios kavinės. Prisimena, kaip tėtis jį, dar vaiką, tarybiniais metais čia atsivedė ir kaip jam nejauku buvo – įstrigo atmintin daug kurčnebylių, kurie šią vietą buvo pamėgę, ir kurių jis, būdamas mažas, bijojo.

Kiek atsimena Dainius, per tuos metus pastato išorė menkai pakito. Likusi viena metalinė iškaba, pristatyta tik pavėsinė, o pievą užklojo šaligatvis. Daugiau pakeitimų atlikta viduje – Enskaičiai jau rado pakeistą erdvę, pritaikytą kavinei. Kino teatrų laikų niekas neprimena – jei kas ir likę, tai nuo ankstesnių kavinių laikų. Enskaičiai rado ir išsaugojo interjero detalę – dekoratyvinį laivelio modelį, kuris, spėja, nuo tarybinių laikų čia užsilikęs. Šį laivelį paliko, tik į kitą pagrindinės salės vietą iškraustė – kabojo centre palubės tinkluose. Dainiui įdomi šio pastato istorija – iš nuogirdų žinantis, kad čia kadaise veikė kino teatras, bet neturi nei kokių išlikusių dokumentų, raštų ar nuotraukų – nieko nerado. Sako, kad būtų įdomu sužinoti daugiau. Būtų įdomu ir mums, įsitikinusiems, kad šį Jurbarko pastatą gaubia ypatinga aura.