Pasivaikščiojimas po galeriją, ištapytą gamtos dygsniais

Pasivaikščiojimas po galeriją, ištapytą gamtos dygsniais
Utena
Etaplius.lt Budėtojas Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Dailininkės Jolantos Žalalienės personalinės darbų parodos „Esatis“ atidarymas Zarasų bibliotekos galerijoje. 

Jolanta – molėtiškė. Nuo 1997 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus krašto tautodailininkų meno kūrėjų bendrijos narė. Menininkės darbų pobūdis platus – tekstilė, aukštaičių tautinis kostiumas ir tapyba. Dalyvauja respublikinėse ir rajoninėse parodose, rengia personalines parodas. 2006 m. suteiktas Lietuvos liaudies meno kūrėjo statusas. Molėtiškiams ji puikiai žinoma kaip nuolat parodose ir edukaciniuose užsiėmimuose dalyvaujanti etninės kultūros puoselėtoja – juostų pynėja, tautinio kostiumo (įvairių jo dalių) kūrėja. Praeitais metais Vilniaus dailės akademijoje pabaigė magistro studijų programą „Atminties daiktai“, skirtą šiuolaikiniam menui, kur įterpiami audimo raštai, ženklai, spalvinis koloritas.

– Kokia Jūsų kūrybinio kelio pradžia? Iš kur ši meilė etnokultūrai? Arba kokie žmonės suformavo jūsų estetinį suvokimą?


– Nuo vaikystės matydavau kaip mano močiutė ausdavo. Mano pirmasis siuvinys buvo septynerių ar aštuonerių metų. Kruopščiai mokiausi, kartojau jos rodomus dygsnelius. Tai tapo man labai artima ir įdomu. Paskui siuvinėjau krikštynų, vestuvines sukneles... Nuo 1997 m. pradėjau rengti pirmas parodas. Įgudusi siuvinėtomis aplikacijomis dekoruoti drabužius, tradicinius raštus ėmiau „perkelinėti“ į tautinio kostiumo detales.

 

– Papasakokite apie tapybos „Esatis“ koncepciją. Kaip gimė mintis dygsniais nusėti drobę?


– Seniai svarsčiau apie „laisvą“ dygsniuojamo piešinio kūrimą monumentaliosios paskirties kūrinyje. Turiu prisipažinti, kad šį sumanymą daug metų nešiojausi galvoje, kol ryžtis privertė aplinkybės, kurių esmė buvo – naujos idėjos generacija. Įstojau į Dailės akademiją. Vieną dieną paklausiau dėstytojos, kad niekada niekur nemačiau, kad ant ištapyto darbo būtų išsiuvinėta. Po trumpos pauzės dėstytoja atsakė: „Ir tu drobę gadinsi adata, tu ją badysi?“. Smalsumo vedama, grįžusi namo pabandžiau. Pirmieji siuvinėti dygsniai, ištapytoje drobėje atsirado be didelių kūrybinių pastangų, kaip išdygę augalai ant žemės paviršiaus: susisluoksniavę siūlai pynėsi spalvomis, be jokios baimės ką nors sugadinti. Pamažu aiškėjo gilumo įspūdis, dydžiai erdvėje, faktūros, radosi atpažįstamas vientisumas, gamtiška tvarka ir harmonija. Iki 2022 metų pavasario buvo sukurta 14 darbų. Juose – atpažįstami gamtos vaizdai įvairiais metų laikais. Pirmuosius kūrinius pavadinau „Trapumo“ ciklu, tačiau netrukau pakeisti pavadinimą, supratusi, kad idėjoje koduojama „Esaties“ sąvoka.

 

– Jūsų darbai labai preciziški. Kiek užtrunka vieno darbo sukūrimas?


– Šie darbai nereikalauja ypatingų laiko sąnaudų. Jei tapau drobę – laukiu kol sluoksniai išdžius. Vėliau siuvinėju. Per du vakarus nesu nei vieno darbo padariusi.

 

– Jūs esate menininkė, kuri šalia sukurtų tapybos darbų sukuria ir tekstus. Tai labai originalu. Kaip kilo ši mintis?


– Kiekvienas darbas yra pasakojimas. Pasirodo, kad aš galiu rašyti. Kai studijavau Dailės akademijoje, dėstytojai mus skatino kurti eiles, užsirašyti mintis. Tokiu būdu mano meno projektas pavirto vientisu meno kūriniu, kai tapybą patvirtina meninis žodis. Kai pasakojimas papildo vaizduojamos vertės aspektą.

 

– Kas labiausiai palaiko kūrybos ritmą?


– Nuolatinė saviveikla. Gyvenimas verda, eina į priekį. Keliuosi anksti. Man gaila leisti laiką veltui. Kiekvieną gyvenimo akimirką stengiuosi išnaudoti protingai ir naudingai.

Zarasų gyventojai ir miesto svečiai parodą gali aplankyti iki liepos 9 d.

Redakcija rekomenduoja