Pasitraukimo motyvus išdėstęs D. Adomaitis: tiek negatyvo per savo gyvenimą dar neturėjau

Dainius Adomaitis po paskutinių pasaulio čempionato rungtynių patvirtino, kad trauksis iš Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio posto.

„Šitas sprendimas buvo priimtas žymiai anksčiau ir komandos viduje buvo pasakyta, kad išsikėlėme tokius tikslus ir su jais važiavome. Buvau komandai pasakęs, kad važiuojame su labai aiškiu tikslu patekti į Tokijo olimpines žaidynes. Buvo toks tikslas, kitas rezultatas netenkina nei manęs kaip trenerio, nei kaip nieko kito. Gaila, kad taip viskas susiklostė. Tinka frazė, kurią pasakiau rūbinėje, kad ne taip viskas turėjo būti. Bet, deja, taip yra“, – kalbėjo specialistas.

Jis po paskutinių savo rungtynių prie nacionalinės komandos vairo kalbėjo tiek apie sunkiausią darbą šalyje, tiek apie tai, ko pritrūko iki geresnių pasiekimų Kinijoje.

– Motyvacija tokiose rungtynėse, ko gero, buvo svarbiausias dalykas?

– Norėčiau labai padėkoti žaidėjams už jų požiūrį į šitą žaidimą. Jie parodė, kad myli ir gerbia šį žaidimą. Antras dalykas – sirgaliai. Tai yra žmonės, kurie sukorė tokią kelionę, investavo tiek pinigų, atvažiavo čia ir palaikė. Man kaip treneriui labiausiai gaila dėl jų, kad jie nebegali mūsų daugiau palaikyti. Važiuojame namo, o ir pats pasaulio čempionatas be jų taps liūdnesnis.

– Kokiomis patirtimis jus praturtino buvimas Lietuvos rinktinės treneriu?

– Apie patirtis gal nekalbėkime. Tik labai norėjau padėkoti visiems krepšinio pasaulio žmonėms, treneriams ir visiems kitiems už tokį palaikymą. Tai yra kažkas vau. Pasirodo, tas krepšinis mums, treneriams, esamiems ir buvusiems žaidėjams, rūpi labiausiai. Ir čia turime susikoncentruoti į krepšinį, kad padarytume tinkamus ėjimus, priimtume tinkamus sprendimus, nes krepšinis yra žaidžiamas dėl sirgalių, visi kiti esame tik įrankiai.

Tai padarykime taip, kad sirgaliai galėtų stebėti geriausius žaidėjus, aukščiausio lygio krepšinį, aukščiausio lygio teisėjus. Čia, manau, visiems didžiausia užduotis po šio čempionato bus tai padaryti. Užtenka kažkokių kvailų ambicijų, reikia sėsti prie vieno stalo ir susitarti, o tada nebus tokių spaudos konferencijų.

– Sirgaliai rungtynių pabaigoje pasiuntė žinutę, skanduodami prieš FIBA nukreiptą skanduotę.

– Šaunuoliai sirgaliai, manau, jie pasakė tai… Kad neprisišnekėčiau, gausiu dar vieną baudą. Jie pasakė, ką galvoja ir kaip jaučiasi. Manau, dauguma taip jaučiasi.

– Ar gavote baudą po spaudos konferencijos?

– Nežinau, ar galiu sakyti, bet taip. Oficialiai buvo atsiųstas raštas, kad buvo gauta bauda už spaudos konferenciją.

– Kokio dydžio ta bauda?

– Norite susimokėti kitą? Jeigu norite, tai aš galiu pasakyti dar daug dalykų (šypsosi). Čia yra blogiausias dalykas mano darbe – jeigu aš galėčiau pasakyti visą teisybę, demokratinėje visuomenėje ir t. t. Nenoriu aš čia, kol dar neaišku viskas iki galo, kalbėti ant emocijų. Bet tikrai ne taip turi būti su krepšiniu.

– Sakoma, kad rinktinės trenerio kėdė yra karščiausia Lietuvoje. Galite per šiuos trejus metus tai patvirtinti?

– Aišku, taip. Manau, tiek negatyvo per savo gyvenimą dar neturėjau. Mano pirmas klausimas, prieš priimant sprendimą, buvo šeimoje. Susisodinau dukras, žmoną, ir paklausiau: „Ar jūs pasiruošusios tam? Nes to šūdo bus labai daug. Ar jūs pasiruošusios, kad ir mokykloje jo galite gauti?“ Čia buvo mano pirmas klausimas.

Sugrįžtant atgal, manau, vėl sėstume su šeima ir sprendimas būtų toks pats, nes mano šeima myli tą žaidimą. Dukros užaugo aikštelėje, žmona didesnę dalį pragyveno legionieriaus žmonos karjerą ir krepšinio tribūnose. Ne grožio salonuose. Taip yra.

– Lietuvos krepšinio federacija pradės ieškoti jūsų įpėdinio. Koks tai turi būti žmogus, ką jis turėtų turėti ir ko jam palinkėtumėte?

– Palinkčiau tiktai sėkmės ir storos odos.

– Ar jūsų sprendimas nebeperkalbamas?

– Ne. Aš toks žmogus. Šitas sprendimas buvo priimtas žymiai anksčiau ir komandos viduje buvo pasakyta, kad išsikėlėme tokius tikslus ir su jais važiavome. Buvau komandai pasakęs, kad važiuojame su labai aiškiu tikslu patekti į Tokijo olimpines žaidynes. Buvo toks tikslas, kitas rezultatas netenkina nei manęs kaip trenerio, nei kaip nieko kito. Gaila, kad taip viskas susiklostė. Tinka frazė, kurią pasakiau rūbinėje, kad ne taip viskas turėjo būti. Bet, deja, taip yra.

– Pastarąjį kartą Lietuvos rinktinė tarp keturių stipriausiųjų buvo 2015 m. Ko jai dar trūksta, kad sugrįžtų į buvusį lygį?

– Manau, labai smulkių detalių. Visas rungtynes lėmė smulkios detalės. Mes labai gerai atrodėme komandiškai. Komandos viduje buvo fantastiška atmosfera. Galiu žaidėjams tik padėkoti už jų darbą, atsidavimą treniruotėse. Jų atsidavimas rūbinėje, ką jie darė, man davė pasitikėjimo kaip treneriui. Tai yra fantastika.

Kartais trūksta kažko vieno. Pavyzdžiui, su Australija, kad pasiteisintų rizika. Su Prancūzija ­­– nepadaryti tų šešių grubių klaidų, kur žaidėjas nueina į stiprią ranką. Čia viskas susiveda į detales. Tą detalę turi išsireikalauti treneris, ir jeigu tos detalės nepadaromos, tai treneris atsakingas už tai. Tokia mano nuomonė.

– Šios vasaros klausimas numeris vienas buvo kaip kartu aikštėje atrodo Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas. Ar įvertinęs šį čempionatą ir žvelgdamas į ateitį manote, kad jie gali kartu žaisti?

– Taip. Mes tikrai čia tobulėjome, tik labai gaila, kad mikrotraumos ir ligos truputį išmušė mus iš dviejų draugiškų rungtynių, kur planavome, kad jie žais. Bet tai gerėjo. Sakiau prieš prasidedant čempionatui, kad čia bus didžiausias mūsų iššūkis, nes du mūsų geriausi žaidėjai yra vienos pozicijos. Abu penkti numeriai. Juos sutalpinti toje baudos aikštelėje… Visgi ne NBA baudos aikštelė. Manau, kad pavyko, skaičiai, ką skaičiavo asistentai, sako, kad buvo neblogai. Faktas, kad žaidimas nebuvo gražus. Visi tai žinome, ir jūs tai žinote. Bet jis buvo efektyvus. Manau, tai veikia. Jie supranta vienas kitą, o svarbiausia, kad jie nori žaisti vienas su kitu, gerai žaidžia, ir komanda tai priima.

– Kai paskelbėte, kad trauksitės, krepšininkai dar nežinojo. Kaip reagavo komanda?

– Net nežinau. Bet normaliai, buvo matyti, kad išėję į aikštelę žaidė susikaupę.

– Ar prieš sprendimą pasitarėte su šeima?

– Taip, jie buvo vieninteliai žmonės, kurie žinojo.

– Kodėl paskutinėse rungtynėse nežaidė D. Sabonis?

– Temperatūra pakilo. Sakėme, kad žiūrėsime, kaip per rungtynes. Jis norėjo eiti į aikštę, bet nenorėjome, kad kažkas nutiktų. Tačiau visi sveiki, džiaugiuosi, kad iš čempionato visi grįžta sveiki ir, tikiuosi, gerai pasiruošę sezonui.

Alfa.lt