Pa­sau­lis so­vie­ti­nius Šiau­lius pa­ži­no per bul­va­rą

Šiauliai

„Pėsčiųjų zonos sukūrimas buvo smulkmenėlė. Man, dizaineriui, teko spręsti kitą kur kas svarbesnį procesą: padaryti, kad pokario miestas taptų mums mielas, sukurti šiauliečių patriotizmą“, – sako V. Puronas. (V. Purono asmeninio archyvo nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

169548

Pas­ta­rai­siais me­tais Šiau­lių bul­va­ras kei­čia vei­dą, ta­čiau prieš dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt me­tų jis bu­vo ori­gi­na­lus ir iš­skir­ti­nis jį kū­ru­sių šiau­lie­čių idė­jo­mis. O ir tre­čias toks Eu­ro­po­je. Jei anuo­met bū­tų eg­zis­ta­vę so­cia­li­niai tink­lai, mū­sų bul­va­ro vaiz­dai bū­tų nea­be­jo­ti­nai ap­skrie­ję pa­sau­lį ir su­rin­kę mi­li­jo­nus pa­tik­tu­kų.

Už ir prieš

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Šiaulių miesto valdžia nusprendė judrią Vilniaus gatvės atkarpą – nuo Žemaitės iki Tilžės gatvių – paversti pėsčiųjų bulvaru. Idėjos autorius buvo tuometis miesto vadovas Vilius Kazanavičius. 1975 m. pradžioje jis sušaukė pasitarimą, skirtą nagrinėti būtent šį klausimą. Pasitarime dalyvavo ir Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas Vilius Puronas. Tiesa, vyriausiuoju jį anuomet įvardijo tik tarnybos pavadinimas, kadangi V. Puronas atsakingose pareigose tedirbo keletą mėnesių.

„Aplink prie stalo sėdėjo visi pagrindiniai to laikotarpio miesto skyrių vadovai ir aš – pienburnis. Pirmininkas V. Kazanavičius iškėlė mintį: kas būtų, jeigu imtume ir uždarytume vieną Vilniaus gatvės atkarpą? Man, dizaineriui, – šaunu! Galėsime miestą puošti, įdomu! Tačiau tuomet, būdamas pienburnis, daug ko nežinojau, užtat nepienburniai žinojo viską. Natūralu, kad jie vienbalsiai puolė įrodinėti, jog Vilniaus gatvės uždaryti negalima“, – prisimena
V. Puronas.

Aibes priežasčių valdininkai pateikė rimtai, objektyviai, nes uždaryti istorinę gatvę – „ir urbanistinė, ir paminklosauginė nesąmonė“. Be to, visas miesto centras apgyvendintas revoliucionieriais, nusipelniusiais pensininkais – jiems bus nepatogu vaikščioti, reikės keisti autobusų maršrutus, pasipils skundų į Maskvą. Prekybininkai negalės parduotuvių aprūpinti prekėmis, gi gatvė uždaryta, o gabenti produktus kiemais – labai keblu. Tūravojo net kelininkai – gatvėse atsiras daug kairiųjų posūkių ir t. t. Tačiau, nepaisant šių ir kitų argumentų, buvo nuspręsta idėją įgyvendinti ir pradėti nuo fragmento, nuo gatvės „remonto“.

b-6-zuvis-5.jpg

Vietoje trijų nykštukų – trys šimtai

Norint įsitikinti, ar, dalį Vilniaus gatvės pavertus bulvaru, nekils chaosas, pirmiausia uždaryta atkarpa nuo Tilžės iki Dvaro gatvių. Eksperimentas pasiteisino. Kadangi miestas neužduso bei sėkmingai funkcionavo, architektė V. Taujanskienė ir inžinierius A. Daukšys ėmėsi projektuoti jo tęsinį, visą pirmąją pėsčiųjų zonos atkarpą – iki turgaus. Estetine šio projekto dalimi rūpinosi V. Puronas.

„Pėsčiųjų zonos sukūrimas buvo smulkmenėlė. Man, dizaineriui, teko spręsti kitą kur kas svarbesnį procesą: padaryti, kad pokario miestas taptų mums mielas, sukurti šiauliečių patriotizmą. Mintis buvo tokia: pabandykime pastatyti tūrinius akcentus ne menininkų, bet pačių šiauliečių jėgomis. Taip ir padarėme: išskirstėme reklaminius akcentus apipavidalinti gamykloms ir jose dirbusiems dailininkams. Atsimenu: kai Aklųjų kombinate G. Tamošiūnas darė didžiulį karpį su akimis-žibintais, darbininkai tvarkė kiekvieną žvyną, jie atnešė iš namų motociklų lempų, padėjo net jų vaikučiai. Iš karto visas kombinatas tapo kūrinio bendraautoriais. Štai kodėl tūrinių reklamos akcentų stilistika, nors ir ne visada išieškota, suteikė miestui savitą vaizdą, patriotizmą“, – pasakoja dizaineris, rengęs šią urbanistinę kompoziciją.

Vilniaus gatvės rekonstrukcija, prasidėjusi 1975 m. vasarą, palietė ir fasadus, ir rizikingus sprendimus. Heraldinė kompozicija „Šiaulių miesto herbas“ – viena jų.

V. Puronas mena, kad tuo laikotarpiu miestų istoriniai herbai buvo uždrausti, nes vienam Sovietų Sąjungos stambiųjų ideologų atsitiktinai užkliuvo Biržų herbas su jame pavaizduotu juodu Radvilų ereliu. Buvo išvaikyta visa heraldikos komisija. „Kai heraldinio dekoro kompozicijos projektą parodžiau vykdomojo komiteto pirmininkui, jis susimąstė: „Gerai, daryk, nors šalia, dėl visa ko, padaryk ir kablius. Jeigu bus skundų, ant jų pakabinsime vaizdinę agitaciją, o jeigu bus piktų raštų iš Maskvos, tau įrašysime papeikimą.“ Taip ir padarėme. Bet nei skundų buvo, nei mane iš darbo išmetė“, – šypteli V. Puronas.

Šiek tiek kitoks susidūrimas nutiko dėl „Nykštukų“ (aut. B. Kasperavičienė). Pasakojama, kad šia skulptūra susidomėjo anuomet Šiauliuose viešėję aukšti sovietiniai generolai: „Ot, krasyvo!“ Labai gražu, bet kodėl tiktai trys, paklausė ir pasiūlė pastatyti dar tris šimtus nykštukų. „Natūralu, kad mūsiškę valdžią tokiu nykštukų skaičiumi jie išgąsdino, nesužavėjo, o gal tai būtų buvusi visai nebloga idėja?“ – svarsto V. Puronas.

b-12-katinai-3.jpg

b-12-katinai-6.jpg

Išgarsėjo žuvimi, batais ir katinais

Artėjant 750 metų miesto jubiliejui, miesto valdžia užsakė projektą pratęsti pėsčiųjų bulvarą nuo Tilžės gatvės iki Šiaulių viešbučio. Antrosios dalies – ruožo tarp Tilžės ir Draugystės prospekto – rekonstrukcija buvo baigta miesto jubiliejaus išvakarėse, apie 1986 m. Architektūrinės dalies autoriai architektai: R. Kačinskas, V. Mazuronis, V. Kačinskas, įrangos dizaineriai – I. Gaidamovičius ir V. Puronas.

Atkarpa nuo Tilžės gatvės iki Šiaulių viešbučio buvo projektuojama kaip savotiškas kultūrinis visuomeninis centras, mat kaimynystėje stovėjo Šiaulių pedagoginio instituto rūmai. Neatsitiktinai kilo idėja šioje vietoje padaryti nedidelį amfiteatrą, jaunimo mėgtą iki šių dienų. Taip pat, pagal architektų projektą, rekonstruojamoje atkarpoje buvo numatyta atstatyti seniau stovėjusius pastatus ir netgi šeštajame dešimtmetyje sudegusį fabrikanto Vaitkaus namą. Nors finansinių galimybių tam neatsirado, bet pastarasis istorinis sentimentas pasufleravo originalią bulvaro įrangą – reljefo įlinkį pabrėžiančias medines pergoles, gražiai formavusias miesto centro siluetą.

a-1-1975-bulvaras-7.jpg

Dar vienas įdomus faktas: projektuojant individualias groteles aplink medžius ir inžinerines komunikacijas, Šiaulių geležinkelio stotyje atsitiktinai buvo užtiktas vagonas, pilnas aliuminio. Kadangi jis tarsi neturėjo oficialaus savininko, jo turinys buvo perlydytas. Iš jo bulvaro atkarpai buvo pagamintos aliuminės grotelės, šiukšlinės, taip pat – rėmeliai pastatų numeriams mieste. Atgimimo laikotarpiu daug ką išsinešiojo vietiniai gyventojai.

Beje, prieš rengiant atkarpą nuo Tilžės gatvės iki Šiaulių viešbučio, 1978 m. atsirado ir žymieji V. Purono katinai.

„Prisimenu, teko svarstyti tuomečio vaistinės pastatėlio remonto problemas. Šneka nuklydo į reklamą: kodėl nesuteikus pastatui kokio nors savito pavadinimo, pavyzdžiui, „Valerijonas“? O jeigu yra „Valerijonas“, tai tegul būna ir katinai. Anuometis pastato tvarkymas lėmė, kad pavadinimas, remontas, netgi nutriušęs stogas teiktų gyvenimo poeziją kasdienybei. Juk dėl jos atsirado tie skardiniai, pašiurpę katinai, kurie netikėtai pasidarė beveik pasauline įžymybe. Apie kokius 1984-uosius, kai po visą pasaulį pradėjo sklisti APN (sovietinė spaudos agentūra, – aut. past.) informacija apie visus Sovietų Sąjungos miestus, mes, Šiauliai, kaip progreso avangardas, buvome parodyti vieni pirmųjų. Ir kuo parodyti? Ne rimtais meno kūriniais, kurių ir anuomet buvo pilni visi tarybiniai miestai, bet nematyta tūrine reklama: tais katinais, žuvimi, tais batais... Taip pasaulis – ir Australija, ir Amerika, ir Kanada, nekalbant apie Europos šalis, – susipažino su sovietiniais Šiauliais“, – šypsosi V. Puronas.

spaudos-fondas-naujas-61-intern-32.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt