Pasaulis, kurį mums pateikia kalba: lietuviški keiksmažodžiai

Šiauliai

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt

8140

Manote, jog keiktis negražu? Kada dažniausiai ima noras riebiai nusikeikti? Kai sugedo automobilis, o jūsų telefonas išsikrovė ir negalite prisišaukti pagalbos? Bet kas pasakė, kad įtūžio negalima išlieti keiksmais? Tiesa, švelniais, lietuviškais.

“Kad tave devynios! Kad tu prasmegtum! Kad tu nesulauktum! Kad tu paspringtum! Po paraliais! Rupūs miltai! Po šimts pypkių! Po šimts kalakutų! Rūta žalioji! Rupūžėle! Snargliau, tu! Avigalvi, tu! Ko čia ožius rodai! Kad tave žaltys! Kad tave kurmis! Kad tave sliekas prarytų ir į gabaliukus padalytų! Kad tau grybai ausis užkištų!”, - tokiais lietuviškais keiksmais galite pasinaudoti, kai pyktis liejasi per kraštus.

Ar tikrai keiktis yra negražu?

Šiaulių universiteto dėstytoja, docentė Silvija Papaurėlytė-Klovienė, užkliudžiusi puodelį su vandeniu, tarsteli “O, velnias”.

“Stebitės, kad keikiuosi? Mokykloje sakė, kad keiktis negražu? Na, aš tikrai dėl to galiu pasiginčyti. Pasaulyje yra keli tūkstančiai kalbų ir kiekviena kalba pateikia savitą pasaulio vaizdą. Tas pasaulio vaizdas nėra pasaulio atspindys. Tai greičiau pasaulio interpretacija”, - kalbą apie lietuviškus keiksmus pradeda Silvija Papaurėlytė-Klovienė.

Pasak dėstytojos, gimę mes išmokstame kalbėti gimtaja kalba ir ji tarsi uždeda ant mūsų akių tinklelį. Per tą tinklelį mes matome pasaulį ir jį suvokiame tokį, kokį mums pateikia kalba.

“Kol mokame vieną kalbą, pasaulio ypatumai neatrodo tokie ryškūs. Kuo mes daugiau kalbų mokame, tuo geriau matome, kad kalbos į tuos pačius dalykus žiūri skirtingai”, - sako S. Papaurėlytė-Klovienė.

Kas tie keiksmažodžiai?

Pasak dėstytojos, protingose knygose rašoma, kad keiksmažodžiai yra įžeidimo, pažeminimo, keikimo priemonių sistema kalboje. Jie parodo kalbos savitumą. Keiksmažodžiai tam tikra prasme yra konfliktų sprendimo forma.

“Daugiau nei prieš šimtą metų viename medicinos žurnale buvo parašyta, kad tas žmogus, kuris kadaise užuot savo oponentui trenkęs kumščiu į veidą nusikeikia, tas žmogus padėjo mūsų civilizacijos pamatus”, - pasakoja dėstytoja.

Viskas priklauso nuo situacijos

Patys savaime keiksmažodžiai, kaip teigia dėstytoja S. Papaurėlytė-Klovienė, tikrai nėra blogas dalykas.

“Aišku, reikia atsižvelgti į du dalykus. Pirmas dalykas - situacija, kada mes keikiamės. Būna tokių situacijų, kai keiksmažodžiai atrodo pateisinami. Mes norime taip išlieti susikaupusias emocijas. Keiksmažodžiai yra tarsi neigiamų emocijų iškrova. Aš jokiu būdu neskatinu keiktis, bet situacija yra svarbiausia. Kvailai atrodo, kai žmogus keiksmažodžius vartoja vietoj jungtukų, vietoj įterptinių žodžių, kai keikiasi bet kada, bet kur, kalbėdamas su bet kuo. Bet būna situacijų, kada pyktis kunkuliuoja, jau trenktumėt kumščiu į stalą, bet nusikeikėt ir pasidaro lengviau. Antras dalykas - labai svarbu kaip mes keikiamės”, - aiškina docentė Silvija Papaurėlytė-Klovienė.

Keiksmai - irgi identitetas

Kiekviena tauta turi savo keiksmažodžių sistemą. Nuo menkiausių įžeidimų iki vulgariausių. Tai, kas vienoje kultūroje laikoma dideliu įžeidimu, kitoje yra tiesiog nesuprantamas žodžių junginys.

“Graudu, bet atrodo, kad jeigu mes žmogaus tautybę nustatytume pagal tai, kokia kalba jis keikiasi, lietuvių, greičiausiai, būtų dar mažiau. Esu įsitikinusi, kad keikiantis įmanoma išsiversti be svetimų kalbų žodžių”, - mano specialistė.

Esama gausybė vaizdingų lietuviškų keiksmažodžių. Šie keiksmažodžiai taip pat pasaulio atspindys kalboje. Juose užfiksuota, kas mūsų kultūroje yra vertinama neigiamai, ko pašnekovui linkima pačiu blogiausiu atveju.

“Apskritai, kiekviena kultūra turi savo etinių tabu sistemą. Tai, apie ką kalbėti nepriimta, uždrausta. Keikiantis tie tabu tarsi išviešinami. Tai, kas vienoje kultūroje laikoma tabu, kitoje kultūroje gali būti savaime suprantama. Pavyzdžiui mongolų kalboje daug keiksmažodžių, kurie siejami su krauju, giminystės ryšiais. Mūsų kultūroje daugiausia minimi varliagyvių, roplių, mitinių būtybių pavadinimai”, - pasakoja S. Papaurėlytė-Klovienė.

Kaip teigia filosofas Antanas Maceina, ta tauta, kuri dainuoja mažybiniais žodžiais, o mes tokiais ir dainuojame, ta tauta, kuri keikiasi varliagyvių, roplių pavadinimais, yra kitokia, negu ta, kuri keikiasi šventenybėmis.

“Liūdna, jei žmogui atrodo, kad jeigu jis kalbės, keiksis svetimos kalbos žodžiais, jis bus kažkuo pranašesnis. Taip jis ne tik nutolsta nuo savo kalbos pateikiamo vaizdo, bet ir kartu svetimą kalbą vartoja ne savo vietoje.Tokį žmogų galima pavadinti kaip tą ožkelę - pusiau skustas, pusiau luptas”, - sako dėstytoja Silvija Papaurėlytė-Klovienė.

Išsamiau - vaizdo reportaže:

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt