Pasaulio kultūrizmo vicečempionas T. Kairys: šiame sporte nėra vietos silpniems

Besibaigiantis rudens sezonas Lietuvos kultūristui Tomui Kairiui įstrigs ilgam. 2017 metais Europos jaunimo čempionu tapęs sportininkas po beveik dvejų metų pertraukos į sceną grįžo su trenksmu. Jis triumfavo prestižinėse „Arnold Classic Europe“ varžybose Ispanijoje, iškovojo „Elito Pro“ profesionalo kortą, o neseniai Jungtiniuose Arabų Emyratuose vykusiame planetos čempionate pasidabino sidabro medaliu.

Sezoną sportininkas savaitgalį pratęsė ir Lietuvoje. Lietuvos taurės varžybose Šiauliuose jis pirmą kartą varžėsi klasikinės figūros grupėje ir užėmė trečiąją vietą.

„Kartais tu laimi, kartais pralaimi – tai yra normalu. Man tai yra pradžia ir kaip mėgsta sakyti Arnoldas Schwarzeneggeris – „aš dar sugrįšiu“, - po taurės varžybų mintimis dalinosi T. Kairys.

Jau kitą dieną T. Kairys dalyvavo Kauno kultūrizmo klubo „Olimpas“ 50 metų jubiliejui skirtose varžybose ir tapo nugalėtoju.

Bendraudamas su naujienų agentūra ELTA, T. Kairys papasakojo apie jausmą tapus pasaulio vicečempionu, ypatingas pergales ir aistrą kultūrizmui.

- Tai koks jausmas tapus pasaulio vicečempionu? Ar tikėjaisi tokio rezultato?, - ELTA paklausė T. Kairio

- Visų pirma, tai jausmas nerealus. Pasaulio čempionate iš 29 dalyvių mano kategorijoje, patekti į finalą ir iškovoti medalį buvo kažkas tokio. Žinoma, galima svarstyti, jog iki aukso pritrūko ne tiek ir daug, tačiau antrąją vietą vertinu puikiai. Pasaulio čempionate iškovoti medalį yra labai sunku, kadangi europiečiai nėra genetiškai tiek apdovanoti, kiek kitataučiai. Ruošdamasis pasaulio čempionatui, kaip ir bet kuriam kitam turnyrui, aš atsiduodu 110 procentų, nes kitaip tikėtis gero rezultato būtų naivu. Prieš dvejus metus jaunimo kategorijoje taip pat likau antras (tada iki pirmosios vietos pritrūko tik taško... tad buvo tikrai labai apmaudu..). Šį kartą varžydamasis su vyrais nežinojau, ko galima tikėtis, tačiau širdyje visada tikiesi geriausio rezultato, kadangi ruošdamasis „įdedi ir atiduodi“ visa save.

- Ar mėgsti analizuoti savo pasirodymą po varžybų? Ar įžvelgei čempiono iraniečio pranašumą?

- Taip, kiek atslūgus emocijoms, visada po varžybų analizuoju savo pasirodymą. Man svarbu, ar viską padariau tinkamai, kur suklydau ir panašiai. Jeigu nekreipsi į tai dėmesio, tai paprasčiausiai netobulėsi. Čempionas iš Irano buvo labai stiprus, nes vėliau jis tapo visų klasikinio kultūrizmo kategorijų absoliučiu nugalėtoju. Tačiau prieš eidamas į sceną niekada negalvoju apie konkurentus – visada koncentruoju dėmesį tik į save ir į tai, ką turiu padaryti scenoje. Jeigu varžybinę formą paruošei gerai, jeigu esi geresnis negu paskutinėse varžybose ir jeigu scenoje tinkamai save pateikei pozuodamas – tu jau privalai būti patenkintas. Pralaimėti yra normalu – tai yra proceso dalis.

- Šiemet tai buvo jau antra stambi pergalė. Gal gali palyginti triumfą „Arnold Clasic Europe“ varžybose ir sidabrą pasaulio čempionate?

- Turiu pritarti, jog šis sezonas man ypatingas. Tapau pirmuoju lietuviu, iškovojusiu prestižinio „Arnold Classic Europe“ turnyro absoliutaus nugalėtojo titulą. Jausmas tuomet buvo nerealus – apsiverkiau iš laimės. Palyginti sunku, kadangi reitingo ir prestižo prasme pasaulio čempionato sidabro medalis yra svarbesnis, tačiau pirmoji vieta tokio lygio turnyre kaip „Arnold Classic Europe“ ir pačio Arnoldo Schwarzeneggerio pagerbimas ant scenos buvo kažkas tokio... Taigi, titulus tikrai sunku palyginti, tačiau emocijų prasme „Arnold Classic Europe“ turnyre iškovota pirmoji vieta, o vėliau ir absoliutaus nugalėtojo titulas sukėlė tokias emocijas, kurias tikrai prisiminsiu visą gyvenimą.

- Kaip tavo gyvenime atsirado kultūrizmas, iš kur semiesi motyvacijos?

- Visų pirma, buvau labai lieknas vaikinas, kuris žavėdavosi raumeningais filmų herojais ir aktoriais. Kaip ir dauguma paauglių, sportuodavome kieme ant skersinių, vėliau gavau dovanų hantelius, pradėjau sportuoti boksą, nors labiausiai patikdavo, kad po treniruotės galėdavome eiti kilnoti svorių. Taigi, tai nebuvo netyčinis atėjimas į treniruoklių salę, tai buvo mano pasirinkimas. Treniruoklių salėje pradėjau sportuoti nuo 14 metų ir ši aistra kiekvienais metais vis labiau didėja. Tiesa, tokios svajonės kaip dalyvauti varžybose tikrai nebuvo, bet mano pirmoji trenerė, Idalija Kaminskaitė, vis kalbino ir įtikinėjo pamėginti. Na, pabandžiau pasiruošti sudalyvauti ir teko gerokai nusivilti, kai likau trečias nuo galo. Tačiau, kadangi esu užsispyręs, tai manau buvo tas varikliukas, kuris mane ir užkabino. Norėjau įrodyti sau, jog aš galiu. Laikas bėga, tikslų daugėja, kartelė kyla – tai ir yra mano motyvacija. Be to, ne paslaptis, jog dirbu asmeniniu treneriu „Fitnie Academy by Galinta“ sporto ir sveikatingumo centre Kaune. Noriu atvirai pasigirti, jog turiu pačius geriausius klientus, kuriems padedu pakeisti požiūrį į sveikatą, sveiką gyvenseną, judėjimą, pilnavertį gyvenimą. Skiepiju jiems įpročius, kurie pakeičia jų gyvenimus visam laikui. Savo klientams noriu būti pavyzdys ir įrodyti, jog visada viskas yra įmanoma. Aš savo ruožtu semiuosi motyvacijos iš jų, kadangi tikrai jaučiu palaikymą ir tikėjimą manimi.

- Jau turite IFBB „Elite Pro“ kortą. Kokie tikslai „IFBB Elite“ varžybose? Ar pačiam patinka toks naujas IFBB formatas, kai kovojama dėl „Elite Pro“ kortų ir tada vyksta profesionalų varžybos?

- Taip, šiemet iškovojau IFBB „Elite Pro“ kortą ir ateityje planuoju varžytis tik su profesionalais. Tikslas tas pats: reikia žengti į priekį ir tobulėti, o tada bus ir rezultatai. Ne paslaptis, jog pradėjus varžytis su profesionalais, viskas vėl prasideda tarsi nuo nulio. Psichologiškai tai yra dar vienas išbandymas, bet labai stiprus stimulas tobulėti. Kovoti dėl profesionalo vardo ir varžytis jų gretose galima buvo ir anksčiau – tad tai nėra naujiena. Pasikeitė tik tai, jog įvyko susiskaidymas tarp federacijų ir iš esmės dabar yra dvi tikros profesionalų lygos: tai NPC PRO (Amerikos profesionalų lyga) ir IFBB Elite Pro (Europos profesionalų lyga). Manau, jog tai yra gerai, kadangi mūsų sportas yra brangus, o dar skraidyti į varžybas už Atlanto reikalauja nemažai finansų. Sportininkams atsirado daugiau galimybių realizuoti save.

- Figūrą prižiūrėti visus metus yra sudėtinga. Ar yra momentų, kai leidi sau atsipalaiduoti? Ko sunkiausia atsisakyti vardan rezultatų?

- Figūrą prisižiūrėti nėra taip sudėtinga, kaip dauguma mąsto. Sudėtingiausia yra pakeisti supratimą, požiūrį, nusistatymą. Žmonės nesupranta, kaip svarbu yra būti fiziškai aktyviems, gerti vandenį, valgyti tikrą ir neperdirbtą maistą. Mano patarimas – tai niekada negalima nieko drastiškai keisti. Pokyčiai turi būti nedideli, tada žmogus nejaus diskomforto ir rezultatai nebus laikini. Kiekvienam norinčiam „atjaunėti“, jaustis energingai, darbingai, kiekvienam, kuris nori pajausti ir suprasti, ką reiškia atrodyti patraukliai sau ir kitiems siūlau susirasti gerą asmeninį trenerį – kelrodį. Žinoma, jog leidžiu sau atsipalaiduoti, svarbiausias dalykas yra žinoti kada ir kiek sau gali leisti. Reikia sekti savo fizinį aktyvumą, kalorijų suvartojimą ir išeikvojimą, stebėti pokyčius bei organizmo reakcijas. Rūpinantis savimi ir gilinantis į savo kūną, pradedi jį pažinti, o gyvenimas yra pilnavertis, nes protingai galima sau leisti viską. Vardan rezultatų nieko nereikia atsisakyti, nes tai yra mano gyvenimo būdas ir viską darau su malonumu. Tačiau žinoma, kartais jautiesi pavargęs, nes visiškai nebeturi laisvo laiko. Ruošiantis varžyboms kartais tenka sportuoti net tris kartus per dieną, valgyti šešis-septynis kartus, dirbti su dešimt skirtingų klientų, mokytis, pasigaminti valgyti, susitvarkyti namus, skirti laiko miegui ir panašiai. Sunkiausias dalykas man, jog paroje per mažai valandų. Kultūrizme nėra vietos silpniems.

- Lietuvoje vis daugiau atsiranda profesionalų, kaip manai, kas tai lemia? Ar konkurencija Lietuvoje yra? Kaip sutariate su komandos draugais?

- Lietuva tikrai turi puikių, pasaulinio lygio atletų. Tai ir lemia, jog profesionalų daugėja. Problema yra ta, jog šis sportas yra brangus ir reikalaujantis atsidavimo 24/7. Kultūrizme pats sportas nėra pagrindinis dalykas, todėl labai svarbu kaip tu praleisi likusias valandas paroje. Lietuvoje sportininkai turi daug dirbti, tam jog galėtų ruoštis varžyboms ir skraidyti į tarptautinius turnyrus. Daug darbo valandų reiškia: silpnesė – prastesnė treniruotė, kortizolio – streso hormono lygio padidėjimas, mažai miego. Visa tai lemia, jog sportiniai rezultatai kenčia. Lietuvoje konkurencija tikrai didelė, kadangi ši sporto šaka populiarėja ir atsiranda vis daugiau norinčių varžytis. Mūsų komanda nuolat kinta – neturime stabilios rinktinės, bet iš esmės stengiamės vieni kitus palaikyti. Pažangesni sportininkai supranta, kiek visi darbo ir pastangų įdedame, todėl gerbiame vienas kitą.

- Ačiū už pokalbį.

ELTA