REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2020 m. Gegužės 3 d. 06:00

Pasaulinę spaudos laisvės dieną - humoreska

Vilnius

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt


128213

"Etaplius" redakcijai į rankas pateko pirmasis, 1934 m. išleistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis. Be 30 jame spausdinamų straipsnių, kuriuose kalbama apie žurnalisto profesiją ir Žurnalistų sąjungos kūrėją Juozą Tumą-Vaižgantą, spausdinama ir humoreska "Reporterio Skujelės likimas", pasirašyta pseudonimu
"Pivoša". Sveikindami kolegas mūsų šventės proga, linkime nepatirti Skujelės likimo, o skaitytojus kviečiame pasijuokti drauge su mumis – ar tarpukariu, ar dabar, bet žurnalistams tenka susidurti su labai panašiomis situacijomis.

Su Pasauline spaudos laisvės diena!

XXX

Redaktoriaus kabinete suskambėjo telefonas.

– Klausau.

– Ponas redaktorius? Kalba viršininkas Katkus. Aš čia norėčiau vieną nesusipratimą išaiškint. Šiandieną jūsų laikraštyje aprašytose tilto atidarymo iškilmėse, minint iškilmių dalyvius, apeita mano pavardė. Aš dalyvavau iš pat pradžių. Galima sakyti, atėjau pirmas ir išėjau paskutinis. O redakcija manęs nepastebėjo. Tai aš ir norėčiau žinoti: ar čia redakcijos prieš mane nusistatymas, ar čia kaip...

– Dėl Dievo meilės! Koks čia nusistatymas! Mes tamstą stačiai mylime! Čia reporterio kaltė. Reporteris nepastebėjo...

– Na, žinote, nepastebėti manęs!.. Aš pirmas atėjau, galima sakyti, paskutinis išėjau... Kokie gi tada jūsų reporteriai? Į ką jie žiūri? Varnas skaito? Šiaip ar taip, pone redaktoriau, man tas labai, labai nemalonu...

– Dieve mano! – vaitoja redaktorius: – mes imsimės priemonių; mes kaip nors tamstą paminėsime, mes atitaisysime.

Pasikalbėjimą baigęs, redaktorius šaute iššovė iš kabineto.

– Kas aprašė vakarykščio tilto atidarymo iškilmes? – kaip mortira subaubė redaktorius.

– Reporteris Skujelė.

– Duokit man, po šimts velnių, tą Skujelę! Aš jį čia pat papjausiu. Pašaukite man jį!

Įėjus Skujelei, redaktoriaus kabinete kilo toks jomarkas, kad net voras, tolimame kampe voratinklį susipynęs, išblyško, paliko vos pradėtą musę ir movė į patį giliausią plyšį.

Skujelė gavo gerą pamokslą, kaip nereikia pražiopsoti dalyvaujantį iškilmėse viršininką Katkų.

XXX

Redaktoriaus kabinete suskambo telefonas.

– Klausau.

– Ar čia ponas redaktorius? Kalba pirmininkas Moliūgas. Kaip gyvenate, pone redaktoriau? Šiaip sau? Ir aš taip pat. Matote, yra toks reikalėlis. Žinoma, mažmožis, bet vis dėlto. Aš, matote, nepaminėtas vakarykščio posėdžio aprašyme. O aš buvau. Sėdėjau trečioje eilėje 26-oje vietoje. Man asmeniškai tai, žinoma, nesvarbu. Bet juk aš atstovavau tam tikrai įstaigai. Dėl manęs tai tiek to. Bet įstaiga, patys suprantate...

Redaktorius kalbėjo apie nesusipratimą, apie redakcijos pakartotinai įrodytą palankumą pirmininkui ir jo įstaigai, apie meilę ir pagarbą.

– Kas aprašė iškilmingą posėdį? – surėkė redaktorius, baigęs pasikalbėjimą.

– Reporteris Skujelė.

Redaktoriaus pamokslas Skujelei buvo toks karštas, jog net rašalas ant stalo pradėjo garuoti.

XXX

Redaktoriaus kabinete suskambo telefonas.

– Klausau.

– Labai atsiprašau, pone redaktoriau, už trukdymą. Kalba direktorius Žagaras. Aš norėčiau iš tamstos išgirsti, kuriais sumetimais tamstos laikraštyje išmesta mano pavardė iš dalyvavusiųjų sukaktuvių iškilmėse tarpo. Štai skaitau: yra Petkus, yra Katkus, yra Moliūgas ir kiti savo užimamomis pareigomis mažesni už mane. Manęs nėra. Kodėl? Aš buvau ir net kalbą pasakiau...

– Kas aprašė vakarykščias sukaktuves? – pasigirdo iš redaktoriaus kabineto, dar durims neatsivėrus.

– Reporteris Skujelė.

Suprantama, Skujelei teko tiek ir tiek.

XXX

Skujelė dirbo laikraštyje kelerius metus. Jam teko aprašinėti įvairius įvykius, iškilmes, minėjimus. Viskas būdavo gerai, bet jis kiekvieną kartą patekdavo ant vienos iš trijų aštrių povandeninių uolų: viršininko Katkaus, pirmininko Moliūgo ar direktoriaus Žagaro. Kiekvieną kartą kurio nors iš jų Skujelė nepastebėdavo ar užmiršdavo paminėti, kiekvieną kartą kuris nors iš jų skambindavo redaktoriui. O redaktorius supykęs mokėjo garsiai pasakyti daug nemalonių žodžių.

Tos trys pavardės Skujelę persekiojo dieną naktį. Jos įsisiurbė į jo sąmonę giliau negu memento mori. Jis jas sapnavo. O kartą, policijos paklaustas pavardės, atsakė:

– Moliūgas.

– Kas? Moliūgas? – nustebęs atklausė policininkas.

– Skujelė! – susigriebė Skujelė.

Policija tokiais atvejais priekabi. Jai parūpo, kodėl Skujelė mėgino pasivadinti svetima pavarde. Teko Skujelei ilgai suktis, kol išsisuko.

Bet ką rašydamas, Skujelė vis prisimindavo, ar tik nėra praleista kuri nors viena iš trijų pavardžių.

XXX

Iš bičiulio vestuvių Skujelė grįžo paryčiu, su sunkia miglota galva ir tuoj sėdo rašyti vieną vakar gautą iš policijos žinią.

Plunksna buvo be galo aptingusi. Ji vos pasivilko popieriumi, žymėdama sukrypusias ir ištižusiais eilutes:

NIEKŠŲ DARBAS

Vakar apie 8 val. vakaro Vytauto prospekte keli įkaušę vyrai vaikštinėjo užkabinėdami moteris ir biauriais žodžiais koliodamiesi. Vieną moterį užsistojo žinomas pirklys Guzikovičius. Palaidūnai Guzikovičių puolė ir skaudžiai sužalojo galvą. Nukentėjęs greitosios pagalbos automobiliu nuvežtas ligoninėn. Policija niekadėjus sulaikė ir nuvarė nuovadon.

Skujelės akys visiškai merkėsi, galva sviro, berašant paskutiniąsias eilutes. Sąmonėje šmėkštelėjo baimė dėl lemtingųjų pavardžių. Jis skubiai pamirkė plunksną į rašalą ir automatiškai gale žinutės prirašė:

Be kitų, įvykyje dalyvavo gerbiamieji ponai viršininkas Katkus, pirmininkas Moliūgas ir direktorius Žagaras.

Žadintuvo pakeltas iš lovos reporteris Skujelė nubėgo į spaustuvę ir atidavė žinią.

Apie antrą valandą visas miestas kraipė galvas: kas galėjo manyti! Tokie žmonės!

O apie trečią valandą reporteris Skujelė žingsniavo gatve, nusiminęs ir pritrenktas, netikėtai ir nepelnytai laikraštininko karjerą pabaigęs.


Parengė Oksana Laurutytė



REDAKCIJA REKOMENDUOJA