Pasakos vaikams. Ir ne tik ...

Kaunas

Dail. Linos Urbanavičienės paveikslas

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

74510

Pieva

Kažkur pasaulyje yra Pieva. Labai graži pieva – pilna įvairiausių gėlių ir į Saulę skrendančių drugelių. Kiekvieną rytą toje pievoje išdygsta po naują ramunėlę, pakalnutę, snaputį, varpelį. Ar po kokią kitą gėlytę – puošnesnę ar kuklesnę. Kiekviena nauja gėlytė – tai naujas vaikiukas. Toks dar mažytis, gležnas, kurio labai laukia jo mama.

Šiandien iš drėgnos ir šiltos žemės prasikalė raktažolė. Ji dar silpnutė, vos nulaiko neišsiskleidusią galvutę. Aplink ją – visos pasaulio gėlės – didesnės, mažesnės, tik kraunančios pumpurą ir jau besipuikuojančios vešliais žiedynais.
- Kas aš? Kur aš? – prasimerkė raktažolė.
- Tu Pievoje, - geranoriškai paaiškino šalia auganti ramunė. Pažiūrėk, kiek čia mūsų daug– vaikiukų. Mes visi čia augame laukiami ir mylimi. Štai, matai tą dobiliuką? Koks jis didelis! Jis greitai skris į Saulę.
- O, kokia aš laiminga! Aš jaučiu, kaip manęs laukia mano mamytė! O kaip aš ją pamatysiu?
- Tu keliausi į Saulę. Kai ateis laikas, tavo žiedelis virs drugeliu, ir tu išskrisi. Pažiūrėk, visa dangaus mėlynė pilna drugelių! Jie jau keliauja.
Raktažolė nusišypsojo ir iškart ūgtelėjo. O šalia jos, visai visai šalia, staiga išdygo nedrąsi laukinė našlaitė. Tokia smulkutė, melsvai geltona, drėgna nuo ryto rasos.
- Štai ir aš, - kukliai šyptelėjo nauja gėlytė, - Ar greitai aš pavirsiu drugeliu? Aš labai noriu į Saulę, aš labai noriu pamatyti savo mamą. Ji manęs laukia?
- Reikės ūgtelėti, -paaiškino šneki ir viską žinanti ramunė.
Ir vaikiukai augo. Gražėjo. Vieną vakarą ramunės žiedelis virto dideliu baltu drugeliu ir pakilęs nuskrido į raudoną besileidžiančios Saulės ugnį.
- Sudie! - šūktelėjo palikdama Pievą ramunė. -Aš būsiu vakarinis vaikiukas!
Kitą rytą našlaitė nubudo liūdna. Per naktį ji visai nepaaugo, o jos lapeliai pradėjo suktis ir džiūti.
- Man bloga, - liūdnai sušnibždėjo laukinė našlaitė,- dabar aš jaučiu, kad mano mama manęs nenori. Ji manęs nelaukia. Aš niekada nevirsiu drugeliu, aš neišskrisiu į Saulę.
- Taip negali būti! - paprieštaravo raktažolė. Visi vaikiukai laukiami. Pažiūrėk, kokie mes gražūs.
- Apsidairyk geriau, ir tu pamatysi, kad kitos gėlytės tik išdygusios nuvysta. Jų niekas nelaukia. Jos nevirsta drugeliais. Jos nelaimingos miršta.
Raktažolė apsidairė tolėliau – ji buvo tokia laiminga ir laukiama, kad anksčiau niekada nesidairė toliau savo žiedyno. O toliau, tarp nuostabių į dangų besistiebiančių gėlių, ji pamatė ir vieną kitą vystančią ir džiūstančią nelaimingą gėlytę. Dar kitą rytą našlaitė nebenubudo... O raktažolė užaugo. Jos rasotas žiedas virto drugeliu citrinuku, kuris nuskrido tiesiai į tekančios Saulės spindulius. Ryte.
- Mamyte, o kokia gėlytė buvau aš?

Augintojėlis
Papasakosiu Augintojėlio istoriją. Yra pasaulyje toks. Nei tai dėdulė, nei bobulė. Geras geras. Visais visuomet rūpinasi, stengiasi padėti. Jei kokį skruzdėlyną išardytą miške randa – po šapelį surenka, skuzdėlytėms suneša. Jei koks paukštelis iš lizdo iškrenta – lipa, ropščiasi, susibraižo, o paukštuką namolio pristato. Stirniukus iš didelių žolynų išpainioja, zuikučius nuo lapių apgina. Net kartą vienaragiui naują ragą pritaisė!

O nepatinka jis miškų ir laukų gyventojams, ir viskas. Niekas nemyli Augintojėlio. Nes turi Augintojėlis vieną bėdą – liežuvio nenulaiko. Ir ne šiaip sau nenulaiko – keiktis pamėgo. Toks geras geras, o jei kas nors mažuliausio nutinka – tuoj taip nuoširdžiai nusikeikia. Sunku jam būtų viską širdį nešiotis, liūdna. Ir tai dar ne blogiausia. Kai tik jis nusikeikia... Tuoj, papasakosiu.
...Kur tik pasauly nepažvelgsi – visur rasi akmenų. Didesnių, didelių ir didžiausių. Na, mažiukų, mažulyčių dar. O anksčiau taip juk nebuvo. Būdavo, kur pažvelgsi – smėliukas, žemelė, nei užkliūsi, nei ratu ką apeiti reikia. Ir staiga pradėjo akmenys rastis. Pradžioje maži, po to jie kažkaip didėjo, didėjo... Tai po žiemos laukuose pridygdavo kaip grybų, tai kur staiga laukuose akmenėlis sulig namu atsirasdavo. Na ir kam jis toks? Vieni, jaunesni, kalbėjo, kad tuos akmenis pašalas iškilnoja. Na, bet ką gi tie jaunesni žino...

Senoliai porino, kad akmenys per naktį užauga. Senoliai sako – senoliai žino. O tuos didžiuosius Velnias ant bažnyčios nešęs numesti. Tik kad gaidys užgiedojo... Taip juos net vadina – Velnio, Gaidžio, Velino akmuo. Oi, kiek jų! Tiek net bažnyčių nėra. Bet – viskas čia ne taip. Visame kame kaltas Augintojėlis. Ne veltui jo niekas nemyli. Mat, kai tik keikteli, jį supykdęs kaltininkas iškart ūgteli. O Augintojėlis toks nerangus! Kur eina, ten kliūna, už mažiausios smiltelės! Kliūna ir griūna.

Ir tuoj keikia: „Kad tave kur paraliai!”, “Ot tu žvirblio blauzda!”, “Eitum tu šunų šukuot!” Ir ką – smiltelė tik ūgt, ūgt ir jau, žiūrėk, visas akmenėlis... Kitą kartą eina Augintojėlis tuo pačiu takeliu ir jau tikrai už to akmenėlio užkliūna – nerangus juk. Ir vėl pasipila: „Po šimts pipirų“, „Ot tu žalčio išnara“, „Kad tave zuikiai subadytų“. Ir tas akmenėlis, žiūrėk, jau visas akmuo. Į tokį jau gali ir galvą prasiskelti. O Augintojėlis juk nerangus, nežiūri kur eina. O jei ir žiūri – nemato. Tik bac, tik bum... Ir guzas galvoj.
Ir vėl pasipila: „Kad tau kojos išklištų, o pakaušis atsikištų“, „Kad tu balomis nueitum“, „O tu šuns kumpi!“ Taip ir priaugo puntukų, barstyčių ir mokų akmenų. O kam gi jie patinka? Pyko visi ant Augintojėlio, varė jį iš
visur. O jis gi negali nekeikti! Sunku jam viską savy laikyt – tuoj liūdnas tampa, nusiminęs. Pasipasakot norisi – o niekas neklauso. Išėjo jis laukais klajoti. Tuomet ir laukuose akmenų pridygo kaip grybų. Žmonės pyksta, vis arklus, plūgus ir akėčias laužo. Teisybę juk senoliai sako – akmenys per naktį užauga. Gerai nors, kad nežino, kas juos augina...
Negerai ir laukuose Augintojėlis jautėsi. Nemylimas, nelaukiamas. Išėjo jis iš mūsų kraštų. Kitur. Kur akmenis myli, kur ant jų nepyksta – į šiaurės šalis. Žmonės ten laukų nedirba, ten jie žuvį gaudo. O jei ką ir užsimano užauginti – akmenį apeina, apvažiuoja. Visa žemė ten akmenuota – taip Augintojėlis pasidarbavo. Ir keikia dabar jis linksmai, su nuotaika, nebijodamas žodžio ištarti: „Eik tu debesų spardyt“, „Eik tu vabalo blauzdon“, „Pakasyk tu sliekui pažastį!”, „Elniaragį tau subinėn!” Keikia ir kvatojasi linksmas. Juk niekas nebepyksta, myli šiuose kraštuose akmenis. Griūna, keikia Augintojėlis, o kitiems aplinkui gyvent padeda – ir skruzdėms skruzdėlyną sutvarko, ir zuikutį nuo lapės apgina. Jis juk geras geras, tik truputį neišauklėtas. Visas toks, koks yra.
Būkim.

Ina Ogenskienė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt