Pasakoja bešeimininkių, palėpėse užmirštų, klėtyse numestų daiktų istorijas…

Už trijų kilometrų į pietvakarius nuo Leskavos sankryžos plyti Kuprių kaimas (Veiverių seniūnija). Iki 1987 m. jį garsino suvalkietiška sodyba, kuri buvo iškelta į Skriaudžių buities muziejų. Tačiau Kupriuose, privačioje sodyboje, galima rasti dar vieną senovinių daiktų muziejų, kurį per dešimtmečius sukūrė Rymanto ir Astos Krunglevičių šeima. Tiesa, oficialiai jis neregistruotas, ir ekspozicijas galima apžiūrėti nebent iš anksto susitarus su šeimininkais.

Renka senovinius eksponatus
Pats derliaus nuėmimo įkarštis, vis tik sodybos kieme pasitikęs šeimininkas Rymantas Krunglevičius suranda laiko netinkamu laiku užgriuvusiems svečiams. Per porą valandų neįmanoma visko apžiūrėti, juolab, išgirsti jo pasakojamas įdomias daiktų istorijas, juk šiame muziejuje sukaupta daugiau nei pusantro tūkstančio eksponatų. Vienus daiktus vyras išsaugojo ar pirko, kitus dovanojo draugai ir pažįstami. Kolekcininkas juokais pasiguodžia dėl vieno nepatogumo – kai reikia bent kartą per metus dulkes nuo kiekvieno eksponato nuvalyti.
Sūnų įdomiais pasakojimais iš praeities papildo ir kartu gyvenanti 90-ties motina Konstancija Lapinskaitė-Krunglevičienė. Nors aplinkiniai jos sūnų dėl pomėgio rinkti senus daiktus neretai pavadina keistuoliu, panašu, kad nei mama, nei žmona Asta vyriškiui nepriekaištauja dėl senienomis užgriozdintų erdvaus sodybos kiemo pašalių, garažo, klojimo ir netgi neseniai pastatyto vištininko…

Išsaugojo šeimos relikvijas
Vyriausioji šeimos atstovė užmena, kad jos giminėje buvę neeilinių, išsimokslinusių, pasaulio mačiusių, ne vien prie ūkio ir bičių linkusių žmonių. Konstancijos senelis Petras tarnavo caro kariuomenėje, ėjo Gudelių seniūno pareigas, su žmona Marija buvo išvykę uždarbiauti į Ameriką. Tėvams Juozui ir Magdalenai Lapinskams teko pabuvoti Sibire, tiesa, ne savo noru. Žmoną palaidojęs Jenisejsko kapinėse, iš tremties Juozas sugrįžo su vaikais. Po mėnesio į Kauno geležinkelio stotį parkeliavo ir jų parsisiųstas, kaime neregėtas motociklas „M-72“, dar vadinamas „Emka“. Ir prosenelio iš Amerikos parsivežtas lagaminas, ir šis senelių motociklas šiandien yra vieni iš brangiausių jų vaikaičio Rymanto turimų eksponatų.
Senelio Juozo brolis Vincas Lapinskas, dirbęs matininku, ir jo žmona Konstancija, mokytoja, šiose apylinkėse buvo gerbiami žmonės. Antrojo pasaulinio karo metais jie, rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybėmis, priglaudė nuo nacių genocido bėgusias žydaites. Už tai jie po mirties buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir 2011 m. pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Apie tai liudija Krunglevičių namuose saugomi dokumentai.
Konstancija Krunglevičienė svarsto, kad Rymantas greičiausiai iš jos dėdės Vinco „paveldėjo“ polinkį kolekcionuoti įvairius daiktus. Vincas Lapinskas artimai bendravo su mokytoju ir dailininku Jonu Kasčiu (1913–1992), todėl Krunglevičiai spėja, kad būtent šis dailininkas yra jų turimų kelių medžio raižinių ir paveikslų autorius.
– Jie buvo abu labu tokie pat – nevalgė, negėrė, menu gyveno. Vincas žąsų į turgų nuveža parduoti, o grįžta namo su paveikslu po skvernu, – patikina Konstancija.
Šeimoje su didele pagarba saugomi ir kiti giminę menantys daiktai – Konstancijos mamelės Magdelenos kraitiniai audeklai ir siuviniai, buityje naudoti darbo įrankiai; jos pačios vaikystėje nešiotos medinės klumpelės; dėdės Vinco, baigusio su geodezija susijusius mokslus, žemės matavimo prietaisai ir kiti asmeniniai daiktai.

Tolimų įvykių aidai
…Kitapus kelio nuo Krunglevičių sodybos, ten, kur ant kalnelio siūruoja pušynas, seniau buvęs vėjo pustomas plynas smėlio kalnas. Rymantas pasakoja, kad jo prosenelis Petras išakėjo ir užsėjo tą lauką rugiais, įmaišęs ir pušų sėklų. Jos sudygo, bėgant metams suaugo į pušyną. Per šią aukštumą ėjo Pirmojo pasaulinio karo fronto linija, ji mena Antrąjį pasaulinį karą ir partizaninio pasipriešinimo kovas. Tolimų įvykių, kurie dėjosi, galima sakyti, vos ne už tvoros, atgarsiai Rymantui nuo mažens kaitino vaizduotę.
– Ant šio kalnelio Pirmojo pasaulinio karo metu apkasuose buvo įsitvirtinę vokiečiai, ant kitų dviejų kalnų stovėjo Rusijos kariuomenė. Kariaujančios pusės susišaudydavo. Vokiečiai ir rusai vienas kitą provokuodavo, o kai kantrybė trūkdavo, iš priedangos išlindę stodavo į durtuvų mūšį. Čia žuvę daug kareivių. Anot senų žmonių pasakojimų, po tokių susirėmimų balos nusidažydavo krauju. Iki šiol miškelyje netoli Pirktavietės kaimo išlikusios dvejos vokiečių kapinės. O rusai žuvusiuosius išsiveždavo, – perpasakoja Rymantas tai, ką vaikystėje girdėjęs iš suaugusiųjų.
Jo proseneliai, valdžios paraginti, pasitraukė į Užnemunę. Kai sugrįžo, savo sodybą rado sudegusią iki pamatų, ją teko atstatyti.
Iš šios žemės, patyrusios kovinius veiksmus, Rymantas pririnkęs nemažai radinių – gilzių, kulkų, šratų, artilerijos sviedinių skeveldrų, jie iškilo į paviršių ariant ar buvo aptikti su metalo ieškikliu.

Pasimokė iš užsieniečių
R. Krunglevičius patvirtina, kad ne tik senų kaimo žmonių pasakojimai, susiję su gimtojo kaimo istorija ir kraštovaizdžiu, jį suintrigavo gilintis į praeities įvykius, žmonių darbus, buitį, gyvenimo būdą, paskatino ieškoti ir apsaugoti tai liudijančius daiktus.
– Anksčiau važinėjau į užsienį. Dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju supratau, kad reikia branginti savo praeitį. Važiuoju – pakeliui matau siuvyklą, o pagarbiausioje jos vietoje – vitrinoje – išstatyta šimto metų senumo siuvimo mašina. Autosalone surastas kamputis senoviniam automobiliukui… Įsitikinau, kaip Europos šalyse vertinami seni daiktai, o pas mus jie buvo metami lauk ir keičiami naujais, – R.Krunglevičius apgailestauja, kad dėl tokio netoliaregiško žmonių požiūrio pražuvo daugybė etnografinę ir istorinę vertę turinčių daiktų.
Krunglevičių sodyba galėtų būti įtraukta į lankytinų objektų sąrašą, nes jų sukurtame muziejuje – eksponatų įvairovė: praeito amžiaus darbo įrankiai, arkliniai maniežai, dyzeliniai varikliai, girnos, lygintuvai, laikrodžiai, radijo aparatai, transporto priemonės, su karu, pokariu, okupacinėmis vokiečių ir rusų santvarkomis susiję eksponatai, yra ir archeologinių radinių.

Eksponatai pasakoja, kaip keitėsi žemės ūkis
Žemdirbystės istoriją nuo atsiradimo iki nesenų laikų pasakoja įvairūs darbo įrankiai, tarp kurių – akmens amžiaus kirvukai, baudžiavos laikus menanti 4 metrų ilgio, be vinių, iš vientiso medžio kamieno pagaminta žagrė, dviejų arklių traukiamas vokiškas ravėtuvas, kad moterims nereikėtų lenkti nugarų daržuose, kiti padargai, tarpukario ir vėlesni kalvystės darbai, namų ūkiuose naudoti net iki 8-to dešimtmečio.
Lauko ekspozicijos pasididžiavimas – keliolika didesnių ir mažesnių maniežų bei įvairių dyzelinių variklių, tarp jų – gremėzdiškas senovinis vokiškas variklis „Deutz“, angliškas variklis „Blackstone“. Variklius į Lietuvą prieškariu įvežė žydai. Pakeitę keturių arklių sukamus maniežus jie padėdavo ūkininkams našiau nudirbti sunkius ūkio darbus: kulti javus, malti grūdus, pjauti akselį. O maniežai buvo gaminami vietinėse špižo liejyklose: Kaune, Alytuje, Vilkaviškyje. Rymantas parodo 1928 m. Šakiuose pagamintą maniežą „Malocan“.
Tarpukario kaime vyravo didelė biednystė, todėl tik pasiturintis ūkininkas galėjo sau leisti įsigyti tokią žemės ūkio techniką. Rymanto žiniomis, vidutinis maniežas kainuodavęs keturias dičkes pieningas dvaro karves, ne kokias suvargusias ožkas… Ypač populiari buvusi kuliamoji su medine važiuokle ir varikliu komplekte, kuri, traukiama arklių, keliaudavo iš vieno ūkio į kitą.
Ir jo amžinąjį atilsį senelis Juozas Lapinskas buvo kviečiamas į talkas. Kai Lapinskus išvežė į Sibirą, jų kuliamoji, velkama į Veiverių valsčių, apvirto ir, gulėdama griovyje, supuvo.
Rymantas pademonstruoja, kaip atrodo prieš šimtą metų pagaminta kuliamoji. Ją parsivežė iš vieno mūsų rajono gyventojo. Kito pasiūlyto eksponato jis turėjo atsisakyti, kai suprato, kad tokia didelė „mašina“ netilps į jo kluoną.
Daugelį eksponatų jis rado senose kaimo sodybose, už klojimų. Apie pusę tonos sveriantys varikliai buvo sulindę į žemes, apaugę žole ir krūmais, teko gerokai pavargti, kol juos iškėlė ir parsivežė. Kai kuriuos teko remontuoti, suderinti, sukomplektuoti su kitomis dalimis. Bet dabar, užuot surūdiję ar tapę metalo ieškotojų lobiu, kelia lankytojų susidomėjimą.

Kol nebuvo modernių buities prietaisų…
Ekspozicijoje yra audimo ir verpimo įrankių, nemažai namų apyvokos daiktų, kurie byloja apie tai, kaip mūsų seneliai, proseneliai gamino audeklus, siuvo drabužius ir apavą, virė valgį, skalbė, lygino, pasišviesdavo ir pasišildydavo.
Rodydamas ilgą kartį su laikikliu, Rymantas liepia atspėti, kam šis daiktas dūminėje pirkioje buvo naudojamas. Bandom laimę – gal puodui nukelti ant krosnies? Prašaunam pro šalį – pasirodo, kad tai kartimi prie lubų ir grindų tvirtinama senovinė kūdikio vaikštynė…
Itin gausi – per šimto lygintuvų kolekcija. Vieni buvo įkaitinami į vidų pilant karštas anglis, kiti – dedant ugnyje palaikytą geležies plokštelę (tokius savo namuose turėjo turtingesni gyventojai). Rymantas aiškina, kad pastarieji buvo saugesni, nesudegindavo baltinių. „O tai išlėks žarija, ir liksi be atlaidų…“ – pajuokauja.

Įvairių laikotarpių įdomybės
Rymantas visus daiktus registruoja, todėl gali pasakyti, iš kokio jie laikotarpio atkeliavo, kur buvo rasti. Šiandien jaunimui nematytos mechaninės skaičiavimo mašinėlės „Feliksiukai“ – kolūkio palikimas, jomis nuo septinto dešimtmečio skaičiavo ir buvęs „Dainavos“ kolūkio ekonomistas P.Brazauskas.
Pistoleto dėtuvė – „carska“, identišką jai Rymantas matė nuotraukoje, kurioje žandaras pozavo, prie diržo prisisegęs ginklą. Peleninė su lokiu ir nacistine simbolika kadaise stovėjo vokiškoje kanceliarijoje. Metaliniame bakelyje su viduje įlietu stiklo sluoksniu buvo slepiami partizanų dokumentai.
Tarp įdomybių – kažkada Plutiškių bažnyčios altorių juosusi tvorelė. Ją ir bažnytinėse apeigose naudojamus „liktorėlius“ Rymantas rado išmestus, atnaujinant bažnyčią. Jis išsaugojo ir seną tautinį kostiumą, ir medines klumpes. Neleido, kad statyboms ar laiptams būtų panaudotas Lizdeikių kryžkelėje ant šono nugriuvęs kelias tonas sveriantis raudono granito luitas. Prieš kelis dešimtmečius šiame akmenyje tuometinio „Dainavos“ kolūkio pirmininko A.Sinkevičiaus rūpesčiu iškaltas užrašas atvykėlius nukreipdavo į kolūkio etnografinį muziejų…

Daiktų vertę kelia laikas
Kiekvienas mus supantis daiktas šiandien yra tarsi savaime suprantamas ir įprastas gyvenimo pakeleivis. Visgi, anot Rymanto Krunglevičiaus, laikui bėgant, jis taps unikalus, nepakartojamas, todėl ir vertingas. Todėl kitų nebenaudojamus, vietą užimančius, senienomis atsiduodančius daiktus jis renka, savo namuose jiems pagarbiai skiria vietos ir taip tikisi išsaugoti ateities kartoms.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos