REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2020 m. Rugpjūčio 19 d. 17:59

Pasaka ape gerumą

Šiauliai

Lukis StuorsŠaltinis: Etaplius.lt


142593

Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako. 

Istorija nutika vienam nedidelem kaime, už devynių jūrų, už devynių marių.

Gyvena ten viena nuostabi fieja. Jurga buva vardu. Labai graži, švelnių bruožų, melynom akim, geltonuom kasuom. Gamta ją apdovanuoja gražiuom prisirpusiom kalvom ten, kur reik', i lygumuom ten, kur kalvų nereik'. Seile varvina visi, kas tik ją mate. 

Buva geidžems modelis kaime, jaunikių jai netrūka - i Hansas piršos, piršos i Ivans. Bet jin nenorieja už nei viena tekiet', nes tinkamai viliuot' nei viens iš jų nemokėja.

Hansas buva švieseplaukis, aukšts, raumenings i da protings. Visi bachūrai jam geruoves pavydieja. Venge jo kaima erelei, nes kovuos menus neblogai įvaldes buva. 

Kelis po padu paspaudęs laike. Bet turieja biški nukrypimų i nelabai juos sliepe. Jurgai tas nelabai tika, nes buva jin skaisti i duora mergaite. Iš išskaičevima gal i būtų apsimokieję, bet tokes vestuves vertybių jos neatitika.

Ivans bičas paprastesnis - pagert' nemenks megiejas, toks kaima razborkių keliejas, nors bairių gerų jis paskalda. Su charizma. Tik sava trobuos susitvarkyt' per visą laiką taip i nesugebieja. 

Iš pradžių Hansas bande ją per jiegą įsitempt' tikiedamasis, ka žaidimai Jurgą patrauks, o Ivanui del to nervs žiaurei ieme. Pradieja jie abu kapuotis Jurgas kieme.

Kuova buva labai baisi - vyrai kovuodami net pamirša, nuo ko viskas prasidieja. Ambicijas buva aukščiau už tikslą i išdauže bachūrai visą Jurgas kiemą. Kliuva i jai pačei - melynių užteka, visa purvina lika.

Galiausei, visa kaima chebra suprata, ka biški nehumaniškai če viskas gaunas. Hansas įpykęs visiem grasint' pradieja, tai nieka nelika, kaip tik už Ivaną stuot'. Ne tiek del to, ka Ivanui padiet', labiau gal del to, ka Hansą aplaužyt'. 

I nusodina gausi kompanija Hansa ambicijas. Suprata gezas, ka gyvenime negali daryt' su visais ką nuori. Geriau prieš tai atsiklaust'.

Bet va Ivanui toke situacija gerai vože per maumenielį. Pasijuta i svarbus, i stiprus, i pradieja kaime kelt' didelius viejus. 

Už pagalbą palianą vyram pakluojęs pripezieja, kaip Jurgą nuo vaikystes ans įsimyliejęs. Daug da kas jam patarimų dave:

- Pričiešink i imk į žmuonas, o paskui susigyvensit.

Tas taip i padare - čiešina jai sklandžei, viejus pezieja, makaruonus ant ausų kabina. Žuodžiu šnekieja viską, ka ta girdiet' norieja. O čiešint' gezas tikrai neblogai mokieja - privaišina saldaineis su likeriu jauną fieją, o ta apsvaigus čiešalais patikieja. 

Ivans nieka nelaukęs, sekančę dieną su kunigu, geliem i balionais prie durų nuo ryta Jurgą prieš faktą pastate i neblogą balių pakiele. Viskas, Ivans Jurgą laimieja i prizas aplaistyts.

Jurgas jis ištikra tai nemylieja, jam jin buva labiau kaip prizas. O su prizais yra toks dalykas - kol neturi, tol nuoris, o kai gauni, tai nuoris kita.

Susigyvent' jiem nebuva jau taip paprasta. Pyle jis neblogai, kaima atamanu patapa. Gerai prikalęs i Jurgai užmest' buva megiejas. 

Nors ta stenges kaip tik galieja - i vire, i daržus žiūrieja, gyvulius šiere, visą ūkį ant sava pečių turieja. Niekur neišeidava, joke asmenine gyvenima, joke pasižmoniejima. Jei kur išlįsdava, tai iškart Ivans už plaukų atgal parvilkdava. Žuodžiu, gyvena tik sava kieme i nieka gera nemate. Net muzikas neduodava normaliuos paklausyt'.

Pats Ivans tai daug ką mate. Prigieręs visas kaimynes aplankydava.. I da grįžęs jai melynių įstatydava, ka sąžine negriaužtų. Tai su laidu prilupdava, būdava kamaroj savaitei be maista užrakindava, žaloja, visaip, kaip tik galieja. 

Viskas priklausydava nuo to, kaip Ivanui diena praeidava. Jei algų diena i da kokių Ramunių a Rutelių prisiskindava, tai gera diena būdava i Jurgai - ne skaudžei kliūdava.

Bet jei kas nuotaiką pagadindava - a pufaika suplyša, a geleles padare patyče, a alga už savaites, a šeip nieka gera nuo ryta - tai nieka gera i Jurgai. Tekdava po to trauklapeis savaitę bintuotis.

Taip Jurga kankinos keletą metų, kol depresija ją davede iki tokiuos stadijas, ka pasidare viskas dzin. 

Paeme, i visas spynas pakeite. Ivana manatkes tvarkingai sukruove prie vartų i romantiškai tiesei gezui paaiškina:

- Vsio, zajebal. Daryk tu ką nuori, bet aš su tavim nebegyvensiu. Nepatink, užmušk mane i bus ramu.

Bande Ivans per langą lipt', muštis, visaip prievartaut', su pagaliu dauže. Galvuoja nuramins, įtikins gal, bet mate, ka kuo toliau, tuolabiau jai stuoga raut' pradieja. Pati į akis šuok, Ivaną provokuoj, gezui ramybes išvis nebelika. I krumplei jau atbuka, šašai neužgyn. Nu bet už makrūcha sediet' irgi ne variants, bet situacija pati nesisprendž'.

Skandals toks didelis gavos, keles dienas triukšmai per visą kaimą aidieja. I vaikai, i bobas, i vyrai mate kas daros. Mate i visas jo geleles, katros atsargiai į jį žiet' pradieja. Ramune tiesei šviesei jam į akis išrieže:

- Nečiešink Ivanai, aš ne vakar gimus. Visas kaims pamate, koks tu ištikra.

Suprata Ivans, ka pasirinkims aiškus - nu juk nekeisi visų gelelių į vieną Jurgą. Neapsimok. Susirinka manatkes ir savais keleis iš Jurgas namų išieja.

Nuo tada Jurga gyvena sau viena. Tvarkes sava kieme, suoda prižiūrieja, rūtų darželis gražei sužydieja. Po biški ir į žmones išieja. Pradieja viel puoštis, išgražieja, akys prašvesieja. Šuoka, dainava, pruota įgava. Žuodžiu, žaizdas užgija, gyvenims sugrįža.

Hansas per tą laiką tapa kaima seniūnu, irgi suprotingieja. Su amžium biški suletieja, manierų įgija. Sava puomegių aišku neatsisake, bet taip smarkei nebeafišavos. Realei visas kaima gerbūvis ant jo pečių laikes. Kartais kultūringai su Jurga arbačikes atsigerdava, bet nieka intymaus. 

Ivans gyvenima būda taip i nepakeite - giere, linksminos, sava vystančes gieles vartydava, bet naujų jau nebenuskindava. Nu tik senmergę vieną. 

Laiką dažniausia leisdava kitam kaime, už kalvuos į Rytus. Iš tuola su Jurga apsižodžiaudava, bet į kontaktą artimesnį neidava. Nemaluonūs prisiminimai jį apimdava, jei kas tą istoriją jam primindava. Nes nu gaunas, ka prizą prarada.

Taip viskas i buva ramei iki daba, o tas nebuva ilgai.

Jurgas kaiminystej gyvena graži šeimyna, biški toke uždaresne. Iš pažiūruos buva tvarkinga - bulves augina, ūkį prižieja. Vyrs buva Ivana bendradarbis iš kolūke Saša. O žmona ant tiek tyli, ka nieks jos varda neprisimen. Bet gražumu Jurgai tikrai nenusileisdava, nors stiliuks jos labai keists būdava - kaip bobučių, net skarikę nešioja. Jauna babyte.

Šiaip, kaimynai, kaip kaimynai. Biški tokie keisti, bet nu i kas. Aišku, kaims yra kaims, gandų visokių vaikščioja, bet tikslei nieks nieką. Kam če iduomu.

I kaip tik, kažkur prieš savaitę, vieną vakarą, Jurga siedž' sava terasoj, skaita knygą i girdž' už tvoruos triukšmas kažkoks. Smalsuma vedina nuslinka patyliukais pasižiet' kas ten pas kaimynus vykst, gal vagis koks a kas.

Praskleidus gyvatvorę mata ne kokį vaizdelį - kaimynka pasikukčiodama verk':

- Saša, kiek aš galiu vaikščiot', kai sena tarka. Aš gi irgi graži, aš irgi nuoriu puoštis, aš nuoriu toke sijoną kaip pas Jurgą.

O Saša tas nieka girdiet' nenuor', jam nervai im. Jis geriau sava traktoriui padargus nupirktų, nei leistų babkes skarmalam. Ypač', kol da jo močiutes sijuonai ne visi sutrinti. Nu kam pirkt' naują, jei sens nesuplyšęs?

I ka ta greičiau užsičiauptų, be didelių emocijų, šaun jai trumpą iš dešinies į žandikaulį. Ta iškrent vietoj, gul' ant žolyna išsižergus, visišks blekouts. Jurga krūptelėja, nes kažkur tai matyta. Prisiminimai iškart visi sukila.

Kaimyne prabund i viel viskas iš nauja - verk' i pykst, nuoskaudas liej, nuor' pašnekiet'. O Saša nenuor', tode pasijim dubynke i praded ją per kuprą daužyt', kol ta viel iš padų iškrent sava krauja klane.

Saša aišku pastebieja, ka Jurga viską mata, nu bet dzin, ne jos če bobą dauža, o sava, pajebat'.

Kaimynka viel atsičiūchin, bet erzint smegenų nenustuoj. Viel visa melodija iš nauja. Saša biški susierzin, jam rytoj tigi ankščiau keltis, nes daba kūlims, o kombainui da padangą keist' prieš darbus reik'.

Išrenge ją nuogai, jei jau skarmalai nepatink. Pliką an kelių parklupde ir už kiekvieną garsą a judesį, iš laidą per leškas. Nu galvuoj, gal biški atvies i nustuos nesąmones šnekiet', argumentus supras. Stopudov, Jurgas žurnalų boba prisižieja.

Viską stebiedama Jurga drebiet' pradieja. Juk ji pati neperseniausei iš smurta išsivadava. Užvire šūds i riekt' an kaimyna pradieja:

- Ką tu če darai? Tigi tava če žmuona! Myliet' ją turietum, o ne daužyt', kai šunį.

- Idi v žopu, - ramei atšaun Jurgai i lauk', kol prabus kruvina jo buoba.

- Kaimyne, aš niekad negalvuojau, ka tu toks žiaurus galietum būt', - šauk' jam Jurga, o tuo tarpu kaimynka prabund. 

Saša daba pasijuta didesnem konflikte nei buva įpratęs - dvi bobas, o jis viens. Tai sava pririša prie medže, vis da pliką. Ta vargše susirietus kimarin, kraujus varvin, dreb i tylei verk'.

- Slušai smatri svajy dela. A to ja pozavu svajevo kuzena Ivana i ustroim tut vmeste nebolšuju večerinku, - juokias savim patenkints kaimyns. 

Pasiroda pusbroliai.

************
Če kokę istorija pradiejom  pasakot', naują žanrą išbandom :D 

Pradiet', tai pradiejom, bet kaip ją užbaigt'? Turim du tęsinius, bet gali siūlyt' komentaruose i sava laisvai.
************

A.

Žiūr' Jurga į Sašą i tylei sau galvuoj:

- Jei tai kaimynkai tikdava anie sijuonai i visąlaik vaikščioja, kam daba taip drąstiškai tą stilių keist'? Juk i stilistai nerekomenduoj. Reik' juk palengva, ka šoka visiem i pačei nebūtų....O jei netiks, jei nepatiks? Ir išvis, koks mana reikals tas kaimynkas stilius. Aš gi pati vasarai nauja sijona nerandu. Vis kažkaip ne taip stuov', visą Akropolį išnaršiau, nieka gera niera. Su pernykščiu vaikštau.... Aj, turbūt Saša teisus, niera reikala jai to stiliaus keist'.

Apsisuka, nuėja atgal į sava terasą dagert' arbatas. Paim nuo staliuka knygą, katrą paraše Džonas Masonas "Niekada nepasiduok. Tu tvirtesnis nei manai". 

Pirka internetu su akcija už 4.49, nes po visa to smurta Jurgai reik' save surast' i daba aktyvei saviugda užsiim.

Ka triukšmas iš kita kiema nemaišytų per naujausią Aifoną pasileidž' Mikutavičiaus dainų rinkinuką. 

Verčent sekantį puslapį akis užkliūn už neplautų indų krūvuos i atsidusus garsiai sau pasaka:

- Blemba da indus susiplaut' reik', kokie da če kaimynkas stiliaus reikalai?!

B.

Jurga galvuoj, kaip če toliau daryt':

- Sašą išveš mentai, tai iškart Ivans prisistatys. Nu tipa, atseit pusbratkę bobą prižiet', kol Sašą paleis.... Gaunas, ka Ivans gyvens arti, prie pat, už tvoruos.... Pripis gerai kokį kartą žiek ir į svečius užsuks... I baigsis, kai visad visaip... Visą saviugdą vėjais paleis.

Net šiurps ją nukrata viską prisiminus.

Gaila Hansas užsijiemęs, statybose paskendęs. Įvediniej dujų įvadą kaima valgykloj, tai sunkiai nuo darbų jį atitrauksi. Rangovu Ivans dirb, tai reik' pastuovei objektą prižiet', ka vamzdžei nedingtų.

Aj, spjuove Jurga, į viską, išbiega į gatvę iš visuos gerklies riekdama:

- Gelbekit! Gelbekit! Žmuogų užpuole!

Visas kaims suleke gelbet'. Ivans irgi. Žmuones basibaisieje vertin situaciją i patys nežina, kaip toliau elgis. 

Ivans meilei šypsos i siūlos padiet', bet kaims nors i vos vos, bet atsimen da Jurgas istoriją. Kaip i nelabai pasitik'.

Bet suprant - jei mentai Sašą išsiveš, kažkam reiks i kaimynka pasirūpint'. Žiūr' visi į ją, nu nelabai patrauklei gražuole atruoda: prie medže pririšta, visa kruvina, melynem nusieta, iš nosies barščei varv, kelienai nubruozdinti, visai neseksova.

Nieks jos dorai i nepažįst, tai pasitikiejima nekel'. Vdrug jin irgi biški trenkta. O tas tai akivaizdžei matos - juk tik ką ją tranke. Prieš tai nuo vestuvių visą laiką.

Da žiek, nepastebiesi, Ivaną į kiemą įleis, o tas visus zapasus su chebra išgers i balių tava kieme iškels.

Jurga visaip banda įtikiniet', siūla kviest' mentus, skladkę sumest' i visiem kartu kaimynką į žmuogų atverst'.

Nes Jurga yra socelei atsakinga i lopų nebija.

#skenduoliu #reikalai

'love', jei B, 'sad', jei A, 'šier' if jū kier.

Nuotraukoj Baltarusijas herbs an pašta ženkla, kol Sašas nebuva. Jį jie Pagonia vadin.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA