Parodoje „Dievo bitė“ – Lietuvos bažnyčių piešiniai

Marijampolė

Dangyros Apanavičienės nuotr.

Dangyra ApanavičienėŠaltinis: Etaplius.lt

19478

Vilkaviškio kultūros centro antrojo aukšto fojė eksponuojama vilniečio architekto verslininko Gintauto Vyšniausko darbų – Lietuvos bažnyčių piešinių – paroda „Dievo bitė“.

Pristatyti prieš beveik dvejus metus į amžinybę išėjusio savo vyro Gintauto Vyšniausko piešinių į Vilkaviškį buvo atvykusi televizijos žurnalistė, laidų vedėja Edita Mildažytė. Žinoma moteris šiltai kalbėjo apie G. Vyšniauską, kaip gabų architektą, verslininką, rūpestingą vaikų tėvą, mylintį vyrą, nuoširdų žmogų. Susigraudinusi ji prisiminė gražiausias akimirkas, kurias jau vyrui sergant buvo lemta patirti per paskutiniuosius jo gyvenimo metus.

– Mes visą laiką praleisdavome kartu, daug važinėjome po Lietuvą, daug kalbėdavomės. Vienos kelionės metu paklausiau Gintauto: ko tu gyvenime labai geidei, bet nepadarei? „Niekada neturėjau S klasės mersedeso, kurio visada labai norėjau, ir niekada neskridau lėktuvu biznio klase“, – atsakė jis. Nuo to laiko į keliones skrisdavome tik verslo klase, taip pat nusipirkome mersedesą, kurį, beje, pardaviau pirmą dieną po Gintauto laidotuvių, – nubraukusi ašarą šviesų, šmaikštų pasakojimą pradėjo E. Mildažytė.

Žmonos paskatintas G. Vyšniauskas ryžosi atskleisti ir daugelį metų slopintą dailininko talentą. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais G. Vyšniauskas intensyviai piešė Lietuvos bažnyčias, architektūrą, peizažus. 2014–2015 m. jis sukūrė daugiau nei šimtą Lietuvos miestelių ir kaimų bažnyčių piešinių, kuriuos dailėtyrininkai įvertino kaip profesionalius, ekspresyvius, kerinčius savo emocionalumu.

Po vyro mirties E. Mildažytė kartu su menotyrininke Kristina Stančienė atrinko penkiasdešimt geriausių darbų ir parengė parodą „Dievo bitė“. Parodos pavadinimas, pasak E. Mildažytės, talpina daug įvairiausių prasmių.

„Gintautas nebuvo tikintis žmogus. Jo tėtis buvo kietas suvalkietis, kolūkio pirmininkas, beje, kilęs iš Vilkaviškio, ir su tikėjimu nieko bendro neturėjo. Tačiau Gintautas buvo labai „prisirišęs“ prie manęs ir sakydavo: jeigu tiki tu, tai kaip galiu netikėti aš? Iš gyvenimo jis išėjo kaip atsidavęs katalikas, ir dėl to jam buvo žymiai lengviau“, – savo vyro kelią į tikėjimą atskleidė E. Mildažytė.

Kodėl G. Vyšniausko kūrybos objektu tapo bažnyčios? „Kad daugiau nėra ką piešti. Kaip atrodytų mūsų kraštovaizdis, jeigu ne Lietuvos bažnyčios?“ – temos pasirinkimo priežastį paprastai apibūdino parodos rengėja.

Per gausiai į parodos atidarymą susirinkusių žmonių rankas viešnia paleido iš vielučių išlankstytą bitę, kurių, pasak jos, daugybę prigamino G. Vyšniauskas, kai vienąkart nuobodžiaudamas laukė žmonos. „Bitė – Lietuvių tautosakoje darbštumo, motinos, valdovės simbolis. Gintautas buvo bitininkas. Tas derinys mums atrodė labai simboliška ir labai gražu, todėl parodą ir pavadinome „Dievo bite“, – apie kilusią idėją kalbėjo Edita Mildažytė.

Renginyje dalyvavęs menotyrininkas Saulius Pilinkus, vertindamas G. Vyšniausko kūrybą, parodą apibūdino kaip įrodymą, jog žmogus turi daryti tai, ką liepia širdis. „Bet kuris talentas anksčiau ar vėliau prasiveržia. Jeigu žinai, kad turi kažką daryti, tai ir daryk: rašyk, piešk, dainuok... Rytojaus nėra, yra šiandiena“, – kūrybos svarbą žmogaus gyvenime akcentavo S. Pilinkus.

Vėliau viešnia visus susirinkusiuosius pakvietė padiskutuoti prie arbatos, atsakė į klausimus. Parodos atidarymo programą paįvairino Vilkaviškio muzikos mokyklos akordeonininkų (vadovė Liucija Bindokienė) muzika.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt