Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt
Spalio 1 – 30 dienomis Ignalinos krašto muziejuje bus eksponuojama Simono Žigo grafikos darbų paroda „Architektūriniai peizažai“. Parodos pristatymas įvyks spalio 20 dieną 12 val. Pridedama Simono gyvenimo istorija iš motinos lūpų...
Simonas Žigas gimė 1981 m. kovo 20 d. Ignalinoje, Budriuose. Augo linksmas guvus, visų mylimas šviesiaplaukis berniukas, kuriam labai nepasisekė. Per pačią gražiausią 1986 metų dieną, kai visi ieškojo paparčio žiedo, virš Simonėlio pakibo baisus debesis. Stovintį ant kelkraščio, būrelyje vaikų, užkabino pravažiuojanti mašina ir nesustojusi nubildėjo tolyn. Nuo kelkraščio Simonėlį pakėlė atbėgusi mama. Prie jų pribėgo kaimynas ir abu prilaikydami nusivedė į savo mašiną, nuvežė į ligoninę. Kitą dieną buvo išskraidintas į Vilnių. Tik po didelių gerųjų medikų pastangų po 4 mėnesių Simonėlis pažino mamą ir labai džiaugėsi pamatęs broliuką ir tėvelį.
Visos žinotos raideles, spalveles, žaisliukus teko pažinti iš naujo. Mylėjo klausyti pasakų, dainelių. Tik po metų žengti savarankiški žingsneliai. Kai tik galėjo laikyti pieštuką, gydytojai skatino piešti, spalvinti – jam patiko. Piešė namelius, medelius, gėles. 1989 m. būdamas sanatorijoje „Saulutė“ per televizorių pamatė pirmąjį „Baltijos kelią“. Simutis jį nupiešė su daugeliu vėliavų plevėsuojančių į visas puses. Tais pačiais metais pradėjo lankyti mokyklą. Čia Simoną sutiko gerosios, sumaniosios mokytojos: Vanda Parnarauskienė, Liuda Ražinskienė, vėliau Janina Gimževskienė, Zita Cijūnelienė, Vidutė Stundžaitė. Mielosios mokytojos su Simonu kovojo dėl kiekvieno žodelio ir jiems pasisekė – Simonas baigė pagrindinę mokyklą. Kai tapo stipresnis, keliavo po Lietuvą – plaukė garlaiviu Nemunu, kopė dar į žalią gražų Gedimino kalną ir pilį, keliavo po Vilniaus senamiestį, lankė bažnyčias nuo Aušros vartų iki Arkikatedros, matė „Žalgirio mūšio“ paveikslo parodą. Su pasėdėjimais, aptarimais, pirma su mama, o dabar vienas.
Baigus mokyklą ir išsiskyrus su draugais, Simonui buvo labai sunku. Bet ir vėl pasisekė – buvo priimtas į Moksleivių namų dailės studiją. Mokytoja Nijolė Trinkūnienė padėjo pažinti tikrą piešimo meną, pasinerti į linijų ir spalvų pasaulį – kuris sumažina neviltį, liūdesį, nuoskaudą.
Simono artimieji labai labai dėkingi mokytojai NIJOLEI ir visiems padėjusiems ir padedantiems Simonui žengti sunkiu gyvenimo keliu ir prašo būti ne tik labai gerais, bet ir reikliais.