Visi parodų autoriai verti pirmųjų puslapių, tačiau šį kartą pasirinkome pakalbinti fotografą Joną Staselį, kurio paroda „Kaukių balius“ kviečia ne tik šventiškai sutikti Naujuosius Metus, bet ir nostalgiškai pasižvalgyti po 90-ųjų grožio konkursus Lietuvoje ir pasinerti į estetinį jų pasaulį bei antropologiniu žvilgsniu patyrinėti to meto visuomenės slinktis, moterų norą nusimesti sovietines skareles ir, pasipuošus bikiniais ir deimantinėmis karūnomis, įžengti į Vakarų pasaulį, kuriame laukė nauji, neatrasti iššūkiai.

 

Jonas Staselis šiuo metu yra Lietuvos meno kūrėjų asociacijos ir Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas, o jo indėlis į fotografijos, ypač spaudos, žanro plėtrą ir sklaidą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje yra neįkainojamas, kadangi daugelis procesų nebūtų prasidėję, jei ne Jono iniciatyva būti tarp kūrėjų, veikti įvairiose kultūros ir meno organizacijų tarybose, sąjungose.

– 90-aisiais Lietuvos visuomenėje prasidėję virsmai reiškė naujas žaidimo taisykles įvairiausiose srityse. Pradėjo kristalizuotis tolesnės politikos, kultūros, švietimo kryptys, Lietuvos meno pasauliui atsivėrė nauji horizontai ir galimybės. Pats tuo metu dirbote fotokorespondentu dienraštyje „Lietuvos rytas“. Kaip atrodė Jūsų kasdienybė?

– Nors ir tikėjomės, kad demokratiją mums padovanos kartu su laisve, deja, ją kūrėme taip, kaip supratome – pagal traumines tarybinės okupacijos patirtis ir senelių prisiminimus apie nepriklausomą Lietuvą. Laisvos žiniasklaidos fotožurnalisto darbas buvo įdomus, bet ir nelengvas, atsakingas, kaip ir kiekvieno dalyvavusiojo šalies kūrime. Tuo metu žiniasklaidos vaidmuo ir įtaka buvo milžiniški, pasitikėjimas ja atėjo iš Atgimimo ir Sąjūdžio laikmečio. Esu labai dėkingas Vilniaus universiteto žurnalistikos dėstytojams už supratimą, kas yra atsakinga žurnalistika, kurį 1990–1992 m. suformavo keturių žurnalistikos disciplinų dėstytojai. Laikmetis buvo ne tik spalvingas, bet ir baugus. Iki pirmojo dešimtmečio vidurio šalyje siautėjo laukinių Vakarų papročiai su įsišaknijusiu banditizmu. Nors dirbdami žiniasklaidoje tarsi ir buvome apsaugoti, tačiau gana dažnai tekdavo iš arti ir gana rizikingai susitikti su banditizmo grimasomis bei pasekmėmis. Nors mano temos buvo jaunimas, kultūra, populiarioji muzika, televizija, tačiau, dirbdamas fotožurnalistu, esi kaip gaisrininkas – nežinai, kada ir kur atsidursi.

Pamenu, vieną vakarą jau ėjau iš redakcijos, sužinojau, kad turiu tik kokią valandą vakarienei, nes su kolega turime važiuoti į Jonavą, kur agresyvus asmuo paėmė dvi įkaites ir užsidarė jų bute. Visą naktį šalia daugiabučio laukėme, kuo baigsis įkaitų drama. Baigėsi paryčiais, kai policijos snaiperis per orlaidę nušovė agresorių. Laimei, kad įkaitės fiziškai nenukentėjo, bet galime tik nuspėti, kokias psichologines traumas patyrė.

1995–1996 m., kai „Lietuvos rytas“ nusprendė „Laikinosios sostinės“ savaitraštį leisti kaip dienraštį, gerą pusmetį dirbau Kaune. Puikiai pamenu, kai vakarais, jau sutemus, eidavau Laisvės alėja ir jausdavau į nugarą smingančius vyrų žvilgsnius – aš tuomet buvau ilgaplaukis. Laimei, mano ūgis beveik du metrai, tai palydėdavo tik žvilgsniais, o ne žingsniais.

Tačiau pilna ir puikių atsiminimų, ypač iš naujai besiformuojančių kultūros bei meno renginių formų, jų laisvės ir minties gaivumo, nors, žvelgiant iš nūdienos, ir ten buvo keistų dalykų. Vieni nuostabiausių prisiminimų – apsilankymai menininkų dirbtuvėse. Daugeliu atveju kartu su kolegėmis praleisdavome ištisus pusdienius pas menininkus, nes nereikdavo skubėti išsiųsti informacijos čia ir dabar. Niekada nenorėjau būti fotografu iliustratoriumi, man visada buvo svarbu pajusti asmenybę ir tik įgijus pašnekovo pasitikėjimą pavykdavo sukurti įdomių portretų. Žvelgdamas atgal, dažnai nustembu, kaip tuomet dar sąmoningai to nesuprasdamas pasirinkdavau fiksuoti laikmečio ženklus. Tai buvo ir mano jaunystės metai.

– Kaip nuo Nepriklausomybės atkūrimo keitėsi mūsų spaudos fotografija? Ar galime ją vertinti užsienio spaudos fotografų kontekste? Ar turime pavardžių, kurios spaudos fotografijos raidai yra reikšmingos?

– Tuo metu, jei neskaičiuotume Nepriklausomybės paskelbimo, Sausio 13-osios ir sovietų armijos išvedimo, Lietuva nelabai domino užsienio žiniasklaidą, tad susitikimų su kolegomis iš užsienio nebuvo daug. Pamenu, kai į vienas pirmųjų tarptautinių futbolo klubų varžybų buvo atvykę žurnalistas ir fotožurnalistas iš Olandijos. Tuomet Lietuvoje jie viešėjo gal savaitę. Kaip mane susirado – nepamenu. Viešnagės metu juos kuravau, pasakojau apie šalį, padėjau surengti susitikimus. Šių laikų terminologija – buvau tarsi jų „fikseris“, pats to nesuprasdamas. Tiesiog norėjosi, kad kolegos kuo daugiau sužinotų ir papasakotų savo šalies žmonėms apie Lietuvą. Iš susitikimo su jais liko drąsos ir pasitikėjimo jausmas, kuris buvo daug svarbesnis nei kolegos, prieš išvykstant, padovanotos jo nepanaudotos fotojuostelės. Užsimezgęs ryšys tęsėsi dar porą metų, žurnalistas buvo atvykęs dar kelis kartus, jau be fotožurnalisto. Šių kelionių metu jų leidiniui jau aš fotografavau.

Kas buvo reikšminga bendrai spaudos fotografijos raidai, gal nesiimčiau vertinti. Mano spaudos fotografijos mokytojas buvo kolega Vladas Ščiavinskas, kuris tiesiogiai manęs nemokė – aš tiesiog stebėjau jo darbą, kaip ir kodėl jis atrenka vienas ar kitas nuotraukas publikuoti. Manyčiau, kad daugelis mūsų mokėmės vienas iš kito, stebėjome konkurentus, kurie išties buvo labiau kolegos. Spaudos fotografų bendruomenė, nors ir atstovaudama konkuruojančius leidinius (tuo metu naujienų portalų dar nebuvo), buvo labai vieninga, kolegiška ir draugiška. Buvome tarsi viena šeima.

 

– 2001 m. įkūrėte Lietuvos spaudos fotografų klubą, kuris vienija spaudos leidinių redakcijose dirbančius fotografus. Kodėl reikėjo tokio klubo?

– Susiformavusi spaudos fotografų „šeima“ norėjo susitikti ne tik renginiuose ar įvykiuose. Antroji pirmojo dešimtmečio pusė jau buvo brandesnio šalies kūrimo pradžia – jautėme, kad galime nuveikti kai ką svarbiau. Visa ko pradžia buvo 1998 m. vasarą, kai grupė didžiausių Vilniuje leidžiamų laikraščių fotografų, laukdami, kol fotolaboratorijoje (kurioje jau spalvotas juostas ryškindavo beveik visų didžiausių leidinių fotografai) ryškinasi juostelės, nusprendė atsipūsti ir pasidžiaugti vasaros gėrybėmis. Kilo mintis: o kodėl nesubūrus klubo? Suprantama – spaudos fotografų klubo. Ilgai nelaukus įvyko steigiamasis susirinkimas. Jis buvo surengtas nuostabų vasaros savaitgalį vieno iš steigėjų sodyboje, subūrusioje kiek daugiau nei dešimt fotografų vyrų ir vienintelę klubo moterį Džoją Barysaitę, kuri tuo metu buvo Prezidento Valdo Adamkus fotografė. To laikmečio skaitytojai tikriausiai pamena daugelyje spaudos leidinių publikuotą steigiamojo suvažiavimo dalyvių nuotrauką, kurioje fotografai nuogi stovi ant tiltelio, savo „grožybes“ prisidengę tik fotoaparatais. Vienintelė Džoja sėdėjo ant tiltelio ir buvo apsirengusi.

Taip gimė „Canon“ fotoklubas, nes tuo metu didžioji spaudos fotografu dalis fotografavo „Canon“ fotoaparatais. Nuo antrojo vasarinio suvažiavimo kvietėme visus spaudos fotografus, nesvarbu, kokią techniką jie naudojo ar kuriame šalies mieste dirbo. Klubo prezidentai keisdavosi kas metus, jų viena pagrindinių atsakomybių būdavo surengti kitų metų suvažiavimą. 2000 m. kolegos šią misiją patikėjo man. Rengiantis 2001 m. vasaros suvažiavimui, kilo idėja ne tik visiems suvažiuoti prie ežero savaitgaliui, bet ir atlikti kokį nors fotografinį veiksmą. Prie to daug prisidėjo ir kolega Kęstutis Vanagas. Taip buvo surengta vieną didžiausių akcijų – „Šventoji – diena ir naktis“.

Jos metu net 36 fotografai iš visos Lietuvos Šventosios kurorte fotografavo vienos dienos akimirkas. Šis rekordas, kai vienu metu ir vienoje vietoje bendrą reportažą kūrė tiek daug fotoreporterių, buvo užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje. Po to, kai šeštadienį su fotoaparatais „gaudėme“ Šventosios gyventojus, poilsiautojus, iškylautojus, linksmuolius ir saulės šešėlius, sekmadienį Šventosios gyventojus ir kurorto svečius pakvietėme į 60 nuotraukų parodą, surengtą legendinėje „Paršelio rojaus“ kavinėje.

Atidarius parodą, kolegos suprato, kad galime susibėgti iš visos Lietuvos ne tik pabendrauti, pailsėti, bet ir įamžinti savo kraštą bei populiarinti spaudos fotografiją. Mintis apie nacionalinį spaudos fotografijos konkursą, kurį turi daugybė pasaulio šalių, jau kelerius metus buvo aptariama susitikimų metu. Po parodos atidarymo, vykstant kasmečiam klubo susirinkimui, ir buvo nuspręsta – reikia įregistruoti klubą kaip organizaciją ir dažniau rengti tokias šventes. Kadangi už renginį Šventojoje buvau atsakingas aš, kolegos mane delegavo jį įregistruoti ir būti pirmuoju prezidentu, ką vėliau ir patvirtino steigiamasis susirinkimas.

Nuo 2002 m. klubas pradėjo rengti nacionalinį konkursą „Lietuvos spaudos fotografija“ (su to paties pavadinimo paroda bei metraščiu), kuris rengiamas ligi šiol, o nuo 2007 m. – tarptautinį fotožurnalistikos festivalį „Vilniaus fotografijos ratas“. Spaudos fotografijos konkurso organizavimas 2020 m. persikėlė į Lietuvos žurnalistų sąjungą, klubas, perdavęs organizatoriaus teisę, liko šio konkurso partneris, o festivalį rengia ligi šiol.

– Dažnas iš mūsų perverčiame naujienų ir aktualijų vaizdus, net nesusimąstydami apie šio žanro išskirtinumą. Kokios Jūsų mintys apie spaudos fotografijos vertę? Kas ją sudaro?

– Viena svarbiausių spaudos fotografijos verčių – laiko ženklų, žyminčių mūsų gyvenimo kismus, kūrimas šalies ir pasaulio vizualiniam metraščiui. Tai ir antropologinė veikla. Fotožurnalisto uždavinys – kaip įmanoma objektyviau ir nešališkiau fiksuoti įvykius, žmones, procesus. Gera spaudos fotografija nėra vien dokumentinė, kaip kartais norima sumenkinti jos vaidmenį. Juk kasdien susiduriame su žiniasklaidos pateikiamais vaizdais, tai mūsų kasdienis ir pirmasis susidūrimas su vizualiuoju menu. Jei šalies spaudos spaudos fotografija išliks kokybiška ir vertinga, formuojanti žmonių požiūrį į vizualųjį meną, žmonių tikėjimas vizualiojo meno prasme išliks gyvybingas. Jei dėliojant valstybės kultūros ir meno prioritetus spaudos fotografija bus nustumta į pakraštį, paliekant ją savieigai, visuomenėje gali susiformuoti įprotis, kad vizualioji raiška yra tik vienadienis mažareikšmis dalykas, kas gali paveikti ir požiūrį į kitas vizualiojo meno sritis, jų parodų lankymą ar leidinių vertinimą.

Todėl klubas ir rengia tarptautinį fotožurnalistikos festivalį „Vilniaus fotografijos ratas“, kuris ne tik mūsų visuomenei pristato kokybišką spaudos fotografiją, jos „karalių“ fotopasakojimą, bet ir suteikia kolegoms galimybę tobulėti neišvykstant iš Lietuvos, bent kartą į metus susitinkant su užsienio kolegomis ir lektoriais, į festivalį atvykstančiais pasidalyti savo patirtimis ir žiniomis „Fotografų savaitgalio“ metu.

Prieš keletą metų šį festivalį ir jo darbus pristačiau Šiaulių dailės galerijoje. Per susitikimą ir po jo daugelis atėjusiųjų stebėjosi fotografijų ir fotopasakojimų kokybe bei jais skleidžiamomis prasmėmis. Šis festivalis labai prasmingas ir reikalingas jūsų minėtai šalies spaudos fotografijos raidai, kadangi nuo 1992 m. Lietuvoje fotožurnalistika nebedėstoma kaip specialybė.

– Mąstant apie Fotografijos muziejuje šiuolaikinio meno ir mados festivalio „Virus‘27“ programoje pristatomą Jūsų parodą „Kaukių balius“, neišvengiamai norisi kalbėti apie spaudos fotografijų vertę, kuri dabar atsiveria žiūrovui jau ne kaip kasdiena, o kaip antropologinis tų laikų liudijimas. Kaip sugalvojote, kad reikia grožio konkursų archyvus paversti paroda?

– Pradinė idėja kilo nuo 1996 m. Kauno Laisvės alėjoje sukurtos fotografijos. Jos parodoje nėra, bet liko kelrodė žvaigždė tolesnei archyvo analizei. Tų metų pavasarį Laisvės alėjoje fotografavau paplūdimio madas pirmajam vasaros „Laikinosios sostinės“ šeštadienio numeriui. Modelių agentūros merginos, apsirengusios maudymosi kostiumėliais ir bikiniais, pasiskolintais iš tuomet dar stovėjusiame „Merkurijuje“ esančių parduotuvių, pozavo prie alėjoje esančio fontano. Tik pradėjęs jas fotografuoti supratau, kad vyksta daugiau nei tiesiog ši fotosesija. Greitai pasikeičiau objektyvą ir merginos tapo bendro Laisvės alėjos ir praeivių konteksto dalimi. Keisti žvilgsniai, tuometė gatvės mada disonavo su jų apranga, nors buvo gegužės paskutiniosios dienos. Tai buvo ne tik aprangos kontrastai – tai buvo visuomenės reakcija į tai, ką jie pamatė, kaip priėmė šią fotosesiją miesto širdyje. Žmonių žvilgsniai, apranga, reakcijos ir buvo tai, kas, žvelgiant į šią fotografiją, ir pakėlė antropologinius klodus. Daugelį įsimintiniausių (bent man) savo fotografijų iki šiol nešioju vizualinėje atmintyje. Tai sukėlė prisiminimų apie laikmetį, tuomet ir pagalvojau, kad verta jais pasidalyti surengiant parodą, kuri ir kitiems galėtų priminti jų laikmetį, nes kiekvienas jį išgyvenome individualiai, labiau ar mažiau skausmingai ar sėkmingai.

 

– 90-ųjų vaizdai fotografijose – madinga nūdienos tema. Kaip manote, kas žmonės traukia lankytis šio laikmečio parodose? Kiek tai susiję su nostalgija, o kiek su hipsteriško jaunimo tapatybės paieškomis, mada ir stiliumi?

– Fotografijos atgaivina mūsų prisiminimus daug kartų labiau. Jos atgaivina ir kolektyvinės atminties klodus, prisiminimus apie visuomeninius procesus ar tiesiogiai su vaizdu nesusijusius dalykus. Vilniaus rotušėje po parodos atidarymo dar penkis kartus rengiau susitikimus su parodos lankytojais. Į vieną jų atėjo mano bendraklasis su žmona. Apžiūrėjęs parodą, pasakė, kad jam priminė pirmojo dešimtmečio laikmetį, dalykus, kurie visai nesusiję su parodos vaizdais, dalykus, kuriuos jis nelabai nori prisiminti. Tai buvo patvirtinimas, kad idėja pavyko, nes paroda nėra apie grožio konkursus – ji yra apie tą laikmetį per grožio konkursus.

Į parodą kolega atvedė ir studentus, kuriems dėstė. Pristatydamas jiems parodą, siūliau žvelgti į ją kaip į pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio atmosferą ir vizualinę jų tėvų jaunystės refleksiją, nes perteikiamo laikmečio metu jų tėvai buvo maždaug atėjusių studentų amžiaus. Padėkojęs už jų refleksijas pasiūliau, kad susitikę su tėvais paklausinėtų apie jų jaunystę, pokalbį pradedant paroda, o vėliau pereinant į tėvų prisiminimus, nesusijusius su grožio temomis. Paroda pasinaudoti tarsi tramplinu į suvokimą, kokioje aplinkoje ir patirtyse brendo jų tėvai. Tai tarsi galimybė atrasti, kokie papildomi veiksniai, jų tėvų trauminės patirtys galėjo paveikti kartų konfliktą labiau nei tradicinis jo supratimas.

– „Kaukių balius“ – labiau meninė, estetinė paroda, bet į ją žiūrėsime ne tik grožėdamiesi fotografijų objektais, bet studijuosime kaip to meto medžiagą. Fantasmagorija, groteskas, moteriško grožio, aplinkos disonansas ir begalinis noras būti, elgtis vakarietiškai. Kodėl tuo metu grožio konkursai buvo tokie populiarūs?

– Mus įsodino į laisvės laivą ir pasakė – plaukite. Daugeliu atveju irklavome, kaip išmanėme, krantas buvo toli, paklausti dar nelabai buvo ko. Tik vienas kitas turėjo galimybę pamatyti, kaip šis „grožis“ buvo kuriamas Vakarų kultūroje, o plačioji visuomenė labai norėjo dar nematytų „duonos ir žaidimų“. Buvo visko. Vienoje parodos nuotraukų matosi avanscenoje trumpais sijonėliais stovinčios grožio konkurso merginos. Didžioji jų dalis yra nusisukusios nuo žiūrovų ir „vizgina uodegas“. Tokį vaizdą iš arti puikiai matė pirmos penkios–septynios žiūrovų eilės.

Šiais laikais tai būtų sunkai suvokiama, tačiau tuo metu tokia buvo jų prisistatymo choreografija. 1997 m. vyko ir vienintelis (kiek žinau) Lietuvoje „Misterio“ konkursas. Vaizdas buvo tikrai fantasmagoriškai groteskiškas, kai prie restorano sienos stovėjo keliolika vaikinų, apsitaisę trumpikėmis, bandantys demonstruoti kūno tobulumus, o prie restorano stalų sėdėjo vertinimo komisija ir žiniasklaidos atstovai. Pasitarę su parodos kuratoriais Liutauru Degėsiu ir Birute Skaisgiriene, to konkurso nuotraukų neįtraukėme į parodą, nes kelios jų būtų iškritusios iš bendro konteksto. Jos gal pateks į būsimas parodas, kaip ir minėtos Laisvės alėjos fotografijos.

– Parodai apie grožį ir jo pergales parinkote „Kaukių baliaus“ pavadinimą. Nei kaukės, nei balius šiandien nekelia asociacijų su grožio konkursais. Kas slypi pavadinime?

– Atsakyčiau parodos kuratoriaus Liutauro Degėsio žodžiais: „Parodos konceptas ir pavadinimas tyliai keitėsi – nuo „Karalienių spindesio ir skurdo“ (perfrazuotas Onorė de Balzakas) iki „Lėlių namų“ (Henriko Ibseno) ir galiausiai „Kaukių baliaus“, kuriame susitinka šio baliaus dalyviai – nekaltos ir plėšrios, sėkmės ir vyrų ieškančios merginos, besimatuojančios smunkančias karalienių kaukes, jų mecenatai lyg vilkai, besislepiantys už groteskiškų avinėlių kaukių. Čia visi trokšta nors akimirkai, nors trumpam apsimesti, susikurti dirbtinį spektaklio, vaidinimo, karnavalo pasaulį, kad galėtų įveikti kasdienybės pilkumą, porevoliucinės depresijos apatiją ir nusivylimą.“

– Šįmet netekome režisieriaus Manto Kvedaravičiaus, iš minčių nedingsta Roberto Kapos fotografija, kurioje kareivis užfiksuotas krintantis, pakirstas priešo kulkos. Karo akivaizdoje kyla įvairiausių vertės klausimų. Ar buvo verta aukoti gyvybę? Gal menininkas galėjo padėti sužeistajam? Gal svarbu ne fiksavimas, o dalyvavimas?

– Roberto Kapos fotografija, ilgus metus buvusi laikmečio ikona, dabar jau praranda poziciją, nors ją dar daug kas laiko ikoniška. Yra atlikti tyrimai ir kyla labai daug klausimų dėl jos situacijos autentiškumo. Tyrinėtojams nepavyksta nustatyti kareivio žūties autentiškumo. Tyrinėjant kitus R. Kapos archyvus atrastos nuotraukos, fotografuotos iš apkasų, kai per juos šokantys kareiviai po kiek tai kadrų pasikartoja. O fotografijos būdavo pristatomos kaip mūšio akimirkos.

Kalbant apie R. Kapą, norisi pacituoti Virginijaus Kinčinaičio straipsnį „Fotoistorijų dramaturgija“, publikuotą 2016 m.: „1933 m. kartu su drauge, taip pat fotografe Gerda Taro, A. Fridmanas emigravo iš fašistuojančio Berlyno į įvykiais kunkuliuojantį Paryžių. Čia jis iš karto susidūrė su didžiule konkurencija. Mieste grūdosi daugybė talentingų fotografų. Nors ir daug fotografuodamas jis skurdo, todėl ryžosi avantiūristiniam žingsniui ir įkūrė fiktyvią fotografijos agentūrą, kurios vadovu paskelbė išgalvotą personažą Robertą Kapą.

Paryžiaus kavinėse ši pora su visa įmanoma išmone skleidė gandus apie nepakartojamą, visur spėjantį užjūrio fotoreportažo asą ir visagalį Robertą Kapą. Žinoma, jie reikalavo, kad tokio meistro paslaugos būtų dosniai apmokamos. G. Taro puikiai vaidino agentūros prekybos agento ir sekretorės vaidmenis, o A. Fridmanas atliko kuklesnį agentūros laboranto vaidmenį ir tuo pat metu slapta fotografuodavo. Beje, Amerikoje ši pora Robertą Kapą reklamavo jau kaip genialų prancūzų reporterį. Greitai aktyviai kuriama Roberto Kapos legenda davė laukiamų vaisių. Pasipylė rimti užsakymai, iš karštų pasaulio taškų žurnaluose pasirodė Roberto Kapos vardu pasirašyti fotografijos reportažai.“ Todėl kalbėti apie visapusę fotožurnalisto atsakomybę yra nuolat labai svarbu.

Manau, kad kiekvienas turi veikti tai, ką moka, ir atsakomybės perkėlimas menininkui ar fotožurnalistui neišsprendžia karo ar nelaimės priežasčių bei nepalengvina jų pasekmių. Kai susiduriama su realia gyvybės ir mirties akistata, bent mano nuomone, visuomet ir be jokios abejonės žmogus yra svarbesnis nei bet kokia nuotrauka ar kitas kūrinys. Kūrinys gali palikti nebent prisiminimą apie žmogų, bet jo paties, jo esybės nebeliks. Žuvęs žmogus jau nebesukurs naujų prisiminimų nei sau, nei kitiems.

Parodą „Kaukių balius“ Fotografijos muziejuje galite aplankyti iki 2023 m. sausio 15 d.

Roberta Stonkutė