Papuošalų kūrėjos parodoje – ir tapyba ant šilko

Klaipėda

Menininkė S. Šmaižienė: „Jubiliejinei parodai kūriau ne tik papuošalus iš gintaro, bet ir tapiau paveikslus. Šis pomėgis paįvairino mano kūrybą.“ Autorės nuotr.

Reporteris Gargždų BangaŠaltinis: Etaplius.lt

189014

Gintaro, odos ir akmens meistrė Sigita Šmaižienė nustebino gerbėjus savo jubiliejinėje parodoje pristatydama ne tik papuošalus, bet ir ant šilko nutapytus paveikslus. Nuo jaunumės mėgo piešti, bet dėl svarbių aplinkybių buvo priversta šį malonumą nustumti į šalį. Pastaraisiais metais ši aistra prasiveržė tapyba ant šilko. Klaipėdos tautodailės salone „Marginiai“ visą mėnesį menininkės eksponuojami papuošalai ir paveikslai traukė lankytojų akis.

Gintarą prisijaukino visam gyvenimui

Tai ne pirmoji girkališkės menininkės S. Šmaižienės darbų paroda. Prieš dešimtmetį „Marginių“ salone su užsienyje gyvenančia seserimi Irena, tapytoja, surengtoje parodoje eksponavo savo papuošalus iš gintaro. Šį kartą daugelio nuostabai ji pristatė ir ant šilko nutapytus paveikslus. Nuo jaunumės mėgusi piešti Sigita širdžiai mielą užsiėmimą buvo nustūmusi į šalį, nes reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Telšių taikomosios dailės technikume baigusi juvelyrikos mokslus tikėjosi kurti iš tauriųjų metalų. „Bet, pasirodo, tai ne man, paprastai mergaitei“, – šyptelėjo S. Šmaižienė.

Gintaras nebuvo jos svajonių medžiaga kūrybai, ir visgi prisijaukino visam gyvenimui. „Rodos, jo yra ne tik mano kraujyje, bet ir plaučiuose“, – su švelnia ironija ištarė menininkė. Ką reiškia dirbti gintaro dulkėse, geriausiai žino tik ji ir kolegos.

Jaunystėje S. Šmaižienė Klaipėdos dailės kombinate gamino serijinius dirbinius ir savo malonumui tapė. Dar bandė kurti etalonus papuošalams – apsidžiaugdavo, kai patvirtindavo ir gamindavo pagal juos.

Nepriklausomybės metais Sigita pati ėmėsi amato – pradėjo kurti šiuolaikiškus papuošalus iš gintaro. Dirbo, tobulėjo – prieš 30 metų įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Klaipėdos regiono skyrių, o prieš porą metų jai suteiktas meno kūrėjos statusas.

S. Šmaižienė jau 20 metų derina gintarą su oda – dekoruoja ir ant jos šį pritvirtina. „Ruošdamasi parodai prisiviliojau ir medį – serbentą, vyšnią iš savo sodo“, – atskleidė menininkė. Parodoje eksponuojamuose kaklo vėriniuose (koljė) yra meniškai priderintų medžio detalių. Pasak autorės, jį šlifuojant kaip gintarą atsiveria graži tekstūra.

Menininkės teigimu, moterys neabejingos šiuolaikiškiems papuošalams iš gintaro. „Žinoma, tai skonio reikalas. Surengus šią ekspoziciją vieną koljė iš karto nupirko. Vadinasi, pataikiau kažkieno skoniui“, – šypsojosi pašnekovė.

Atsiskleidė primirštas pomėgis

Aistra piešti prasiveržė pastaraisiais metais – prasidėjus karantinui, atsirado laiko primirštam pomėgiui. Kadaise tapiusi akrilu, liejusi akvarelę Sigita panoro tapyti ant šilko. „Pradėjau ir tai mane užvedė, nors nėra lengva – horizontaliai pasidėjus paveikslą reikia dirbti, o tai vargina. Be to, šis malonumas nėra pigus“, – atskleidė menininkė.

Parodoje ji pristatė 10 ant šilko tapytų darbų. Juose vyrauja gamtos motyvai – stilizuoti paukščiai ir augalai, gėlės, kurių žieduose skendi Sigitos kiemas. „Kai mokiausi technikume, viena dėstytoja skatino piešti augaliniais motyvais – šią savo meilę ji perdavė mums, studentams“, – kalbėjo ji. Menininkę įkvepia supančios lelijos, tulpės, jurginai, kiti augalai. Ir krienas jai dekoratyvus – didingai atrodo viename iš paveikslų.

Prislopintos žemės spalvos liejasi Sigitos kūriniuose „Gyvenimo valtis“, „Nakties žiedeliai“, „Gyvybės medis“, „Saulėgrąžos“. Mėgstamiausios – šiltos spalvos, nuo gelsvos iki rausvos. Anksčiau nemėgusi mėlynos pastaruoju metu ją įsimylėjo. „Nemėgstu raudonos – vaikystėje vienu metu mane auginusi sesuo rengė vien tik raudonai, – šyptelėjo S. Šmaižienė ir pridūrė: –Ačiū sesei, kad mane užaugino.“

Pasak jos, tapyba ant šilko – atgaiva, pokytis meninėje raiškoje. „Tai erdvė fantazijai ir jausmams – galiu nerti į gelmes. Tai laisvė, didesnės galimybės kūrybiškumui, o papuošalų gamyboje to mažiau“, – kalbėjo pašnekovė.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus pirmininkė Vida Šmitienė džiaugėsi gražiais S. Šmaižienės darbais. „Mes neturime tokių meistrų, kurie pieštų, kurtų papuošalus iš gintaro su oda, komponuotų floristines puokštes. Sigutė – tikra menininkė, labai kūrybinga – ji dainuoja Girkalių kultūros namuose folkloro ansamblyje „Žiogupis“, – atskleidė regiono tautodailininkų vadovė.

Ankstesniais metais S. Šmaižienė autorinę parodą buvo surengusi Vilniuje, tautodailės salone. Ji kasmet dalyvauja tradicinėje liaudies meno parodoje-konkurse „Aukso vainikas“.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt