Panevėžyje paminėta Lietuvos žydų genocido diena

Panevėžys
Etaplius.lt Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Panevėžio miesto savivaldybė

Šiandien minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, miesto mero pavaduotojas Valdemaras Jakštas prie paminklo žydų aukoms atminti „Liūdinti žydų motina“ padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakutes.

„Šiandien čia prisimename tuos, kurie  dvasinės tamsos ir beprotiško žiaurumo buvo pasmerkti mirčiai. Tuomet Lietuva neteko savo gyventojų, bendruomenės mylimų ir vertinamų žmonių, iškilių asmenybių, kūrusių mūsų miestus ir šalį.

Netekome bejėgių senelių ir vaikų, kurie taip ir neturėjo galimybės užaugti. Suprasdami tų dienų siaubą, kasmet apie tai kalbame – kad atsimintume, kad užmarštis nepradangintų tragedijos. Tegul atmintis apsaugo mus, tegul nebūna jokios tolerancijos smurtui, tegul jam vietos lieka tik tamsiausiuose istorijos puslapiuose“, - sakė V. Jakštas.

1994 metais LR Seimas rugsėjo 23-iąją  paskelbė Lietuvos valstybine atmintina diena. 1943 metais, šią dieną, buvo likviduotas Vilniaus getas ir dalis jo gyventojų buvo sušaudyti Paneriuose (Vilniuje), kiti išvežti iš Lietuvos į koncentracijos stovyklas. 1941 m. Lietuvą okupavo nacistinė Vokietija ir per kelis mėnesius buvo sunaikinta didelė Lietuvos žydų bendruomenės dalis. Panevėžyje getas likviduotas 1941 m. rugpjūčio 15 d. Sušaudyta 13,5 tūkst. žydų.

Lietuvoje žydų bendruomenė apsigyveno XIV a. pabaigoje. Tai buvo didelė tautinė bendruomenė, gyvenusi Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Dažnai jie sudarydavo trečdalį, o kartais net pusę miesto ar miestelio gyventojų dalį. Žydų bendruomenė, palyginus su kitomis tautinėmis bendruomenėmis, buvo viena didžiausių. Panevėžyje žydų  bendruomenė atliko svarbų vaidmenį miesto gyvenime, jie buvo aktyvūs tiek visuomeniniai, tiek politiniai veikėjai.

Kai kuriais istorijos laikotarpiais žydai Panevėžio mieste sudarė itin reikšmingą miestiečių dalį, aktyviai dalyvavo miesto ekonomikos ir paslaugų sektoriuose. Gausesnė žydų bendruomenė mieste susikūrė XVIII a. 2 pusėje, XIX a. viduryje jie sudarė apie 60 proc. miesto gyventojų, o XX a. 3 dešimtmečio pradžioje – apie 35 proc.