Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Adobestock
Dominykas JareckasŠaltinis: Etaplius.lt
Karantino suvaržymams po truputį laisvėjant, dalis mokinių jau grįžta į klases, o kiti vis dar lieka mokytis online. Kai kuriems vaikams, o tuo pačiu ir tėvams, mokymasis nuotoliniu būdu gali būti varginantis ir net sukelti rimtų psichologinių sveikatos problemų. Tik ar jų įmanoma išvengti?
Vaikų ir tėvų santykiai šeimoje
Kardinaliai pasikeitųsi vaikų kasdienybė karantino metu vargina ir tėvus, ir vaikus. Nors dalis vaikų po nuotolinio mokymo grįžta į mokyklas, kita dalis vaikų vis dar lieka mokytis nuotoliniu būdu. Daliai vaikų sunku susikaupti namuose, kuriuose buvo įprasta poilsiauti ir gerai leisti laiką, o dabar tai tapę ir mokyklos klase: ,,Toks pokytis tampa iššūkiu vaikų ir tėvų santykiams, kuomet tėvai turi labiau prižiūrėti vaikų mokymąsi, prie ko nėra pratę. Tai pokytis, o visi pokyčiai reikalauja papildomos energijos iš abiejų pusių, dėl to gali kilti konfliktų šeimose dėl naujų taisyklių sukūrimo, jų laikymosi.“ - sako su vaikų ir paauglių problemomis vis dažniau susidurianti, Panevėžyje gyvenanti ir dirbanti psichologė Renata Gataveckaitė.
Psichinė sveikata gali pablogėti
,,Kitos grėsmės – tai emocinės problemos. Neturėdami galimybės bendrauti, vaikai gali pasijausti atskirti nuo pasaulio, tai gali padidinti vienišumo jausmą, o to pasekoje galima patirti liūdesį, nerimą, baimę, stresą, o tokie jausmai nėra palankūs psichinei sveikatai. Taigi, kyla bendravimo sunkumų tikimybė, kuri gali paskatinti sunkius jausmus ir su jais susitvarkyti pačiam vaikui nėra lengva. Kalbant apie emocinius sunkumus turime nepamiršti ir sveikatos problemų, kurios gali kilti dėl pasikeitusios mitybos, sutrikusių miego įpročių, negebėjimo tinkamai planuoti laiko ir dėl to stringantį sklandų mokymąsi. Sutrikus sveikatai taip pat kyla nerimo, nepatogumo jausmų, tenka imtis papildomų veiksmų tėvams, norintiems užtikrinti pagalbą savo vaikui, tokių, kaip pvz., nuvesti vaiką pas gydytoją ar pasirūpinti psichologo konsultacijomis jei kyla poreikis,“ - pasakoja Renata Gataveckaitė
Svarbu - tėvams bendrauti su vaikais
Tam, kad nekiltų poreikio ieškoti rimtos pagalbos vaikams dėl pablogėjusios psichologinės sveikatos, psichologė pataria tėvams pasistengti užtikrinti vaikams ramią, mokymuisi palankią aplinką, prižiūrėti vaikų poilsio režimą, pasirūpinti, kad vaikai galėtų pajudėti ir taip užtikrinti jų fizinį aktyvumą. Tėvai turi suprasti, kad vaikai mokymosi namuose metu gali būti labiau pavargę, suirzę, todėl tėvai turėtų būti emociškai prieinami, kantresni, patys inicijuoti pagalbą mokantis ar pokalbį apie vaiko savijautą. Taip pat vaikai jaustųsi geriau, jei jų laiką, kurį leisdavo su draugais, tėvai pasistengtų aktyviai užimti: žaistų stalo žaidimus kartu, atrastų vaikams įdomių veiklų, įtrauktų į maisto gaminimą, kartu skaitytų knygas, eitų pasivaikščioti ir atrastų kitas veiklas ir kartu leistų laisvalaikį. Tačiau reikia nepersistengti ir sudaryti galimybę vaikui truputį pabūti ir vienam su savo mintimis bei emocijomis.
Tėvams reikia bendrauti su pedagogais
Psichologės teigimu, savarankiškas mokymasis nuotoliniu būdu, vaikams kelia nerimą. Kai kuriems vaikams sunku atsakyti ir į mokytojo užduodamus klausimus, nes vaikams, kurie mokykloje patirdavo įtampą atsakinėdami prieš klasę, nuotoliniu būdu tai daryti tapo dar sunkiau. Kai vaikai neįsijungia kameros, o mokytojai reikalauja prastėja ryšys tarp mokinių ir mokytojų, tai atsiliepia mokymosi rezultatams ir gali sukelti nusivylimą savimi, patirti baimę nebaigti mokyklos, pasijausti nepilnaverčiu ar blogesniu už kitus. Pedagogai turėtų komunikuoti su mokyklos psichologu ar socialiniu pedagogu ar tiesiogiai su tėvais ir kalbėti apie vaiko patiriamas problemas, ieškoti sprendimo būdų kaip padėti vaikui vienoje ar kitoje situacijoje. Tėvai taip pat turėtų būti pastabūs ir bendradarbiauti su pedagogais, kreiptis specializuotos pagalbos, jei mato, kad patys neturi žinių ar tiesiog jaučiasi pasimetę ir negalintys pagelbėti savo vaikui.