Panemunės pilis. Išlikęs grynuolis ir didžiulės meilės paveldui įrodymas

Ar žinote kuo rezidencinės pilys skiriasi nuo gynybinių, kodėl architektai Panemunės pilį vadina tikru aukso grynuoliu? Arba kad visos istorinės durys varstosi į vidų, o ne į išorę? Arba kad langų geometrija ir spalva yra svarbi detalė, nes atspindi to laikmečio stilistiką? Tokių rezidencinių pilių langai niekada nebuvo dažomi baltai, kaip kad dabar baltais langais šviečia Raudonės pilis, tuo architektams primenanti vokiečių kazarmą.

Pasirodo, istoriniai langai buvo pelenų,  mėlynos ar net raudonos spalvos, bet niekada baltos - tokios spalvos dažas atsirado tik apie 1815 metus. Ar žinote, kad Panemunės pilies kieme yra autentiško grindinio fragmento, kas žavi visus svečius restauratorius? Kad yra išsaugotas autentiškas klasicistinis fasado tinkas, kuris tiesiog priklijuotas ir “prišriūbuotas”, siekiant išsaugoti to laikmečio dvasią ir kvapą. Arba tai, kas yra kultūros paveldo “euroremontas”, kurio taip vengia restauratoriai ir architektai.

Apie tai, į ką reikia atkreipti dėmesį lankantis tokiose pilyse kaip Panemunės ir netikėtų žinių - ne surašytų bukletuose, o iš profesionalaus taško, - “Mūsų laikas” išgirdo apsilankęs Panemunės pilyje Europos paveldo dienų renginio metu, kur į ekskursiją pakvietė šios pilies šeimininkai, Vilniaus Dailės Akademijos atstovai. Savo žiniomis pasidalino visas rekonstravimo planų, darbų gijas savo rankose turinti VDA lektorė architektė Vidutė Povilauskaitė.

Pradžioje reikia pasakojimą pradėti nuo to, kad Panemunės pilis neįsikūrė tuščioje vietoje. Iki tol čia stovėjo bajorų Bielevičių dvaro rūmai, kurio likučių yra išlikusių - po žeme tarp vakarinio korpuso ir automobilių stovėjimo aikštelės. Norint nustatyti, kokia buvo dvaro rūmų apimtis - reikėtų detalių archeologinių tyrimų.

Iš Bielevičių dvarą perpirko Jonušas Eperješas ir apie 1610 metus to laikotarpio stilistikoje, kurį būtų galima apibūdinti vėlyvu renesansu, pastatė rezidencinę pilį, kas reiškia didikų gyvenamąją pilį. V. Povilauskaitė priminė, kad šios pilys nebuvo gynybinėmis - pastarosios siekė kovų su kryžiuočiais laikus ir jų nėra išlikusių. Apie tas gynybines pilis dabar primena piliakalniai, ant kurių tos pilys ir stovėjusios.

Eperješo valdymo laikais Panemunės pilis buvo pastatyta taip, kad kiemas buvo uždaro kontūro. Tuo metu, XVII amžiuje, pagrindinė Eperješų rezidencija buo rytiniame korpuse, kuris dabar užkonservuotas. Eperješo laikų, uždaro kiemo kontūro pilis, dar turinti šiaurinį korpusą, stovėjo iki tol, kol ją perėmė Gelgaudai. Jie šį statinį rekonstravo klasicizmo stiliuje ir pagal to meto gyvensenos reikalavimus.

Gelgaudas šiaurinį pilies korpusą nugriovė - taip atidengdamas kiemą ir įleisdamas daugiau šviesos ir atverdamas vaizdą į parką.

Po 1831 metų sukilimo, kurio vienas vadų buvo ir Panemunės pilies šeimininkas  Gelgaudas, visas turtas buvo caro valdžios nusavintas. Nuo to laiko visas gyvenimas šioje pilyje sunyko. Praktiškai iki mūsų dienų šis statinys buvo bešeimininkis - neturėjo rimtesnių savininkų, kas, pasirodo, Panemunės piliai išėjo į naudą. Šeimininkai būtų bandę įvesti savo tvarką - ne tiek išorėje, kiek viduje, o dabar viskas liko nepaliesta. Iki mūsų dienų išlikęs rezidencinių pilies rūmų užkonservuotas vidinis dekoras ir tipologinė struktūra. Kitiems dvarams ne taip pasisekė - didelė dalis arba vėlyvesnio laikotarpio statybos, arba pakeistos rekonstrukcijos ir stilistinės išraiškos. “O šis grynuolis, buvęs griuvėsiuose, išliko. Ir yra galimybė tą grynuolį išvalyti, atidengti, restauruoti ir parodyti visuomenei.  Sakydama parodyti ganėtinai išgrynintai to laikotarpio stilistikos rūminį statinį, turiu galvoje pilies interjerą”, - pasakojo V. Povilauskaitė, atkreipdama dėmesį ir į pilies eksterjerą, kurio istorija taip pat labai įdomi.