Paminėtas Lietuvos kariuomenės 100-metis

Lapkričio 15 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje iškilmingai paminėtas Lietuvos kariuomenės 100-metis. Pakiliai skambėjo Lietuvos Vyriausybės 1918 m. gruodžio 29 d. paskelbtas atsišaukimas į tautą, savanorių prisiminimai, pasakojimai apie kovas dėl Vilniaus krašto ir 1940 m. okupaciją, kuriuos perskaitė šventinio renginio vedėjas, ramovės vedėjo pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis. Labai įdomiai ir argumentuotai istorinėmis įžvalgomis apie Lietuvos valstybės faktinį organizavimąsi 1918 m. pabaigoje pasidalijo prof. Valdas Rakutis. Šventinio koncerto „Per amžius ir visada“ metu į patriotinę pynę savo atliekamas dainas ir šokius įpynė Vilniaus įgulos karininkų ramovės meno kolektyvai. Tylos minute pagerbti kariai, žuvę už Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvos Vyriausybės atsišaukimas į tautą

„Vyrai! Ne kartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva.

Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant; Lietuvos Nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos Valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę!

Lietuva pavojuje!

Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai.

Tad ginkim Lietuvą! Parodykime, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandien Lietuvos likimas mūsų pačių rankose.

Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelų, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą.

Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!“, – pakiliai ir išraiškingai Lietuvos Vyriausybės atsišaukimą į tautą (pasirašė Ministras Pirmininkas M. Sleževičius ir Krašto apsaugos ministras M. Velykis) perskaitė G. Aukštikalnis. Anot prof. V. Rakučio, Lietuva tuo metu tautiniu požiūriu buvo susiskaldžiusi į keletą religinių ir nacionalinių grupių – vieni įsivaizdavo save su Lietuva, kiti – su Lenkija, treti iš vis galvojo apie bolševikų revoliuciją arba dar prie ko nors prisijungti. „Ir šiai bemąstančiai visuomenei skirtas Lietuvos Vyriausybės atsišaukimas, kuriame sakoma, va kelias, žiūrėkit. Mes galime nebetikėti nei rusais, nei vokiečiais, nei lenkais. Mes lietuviai patys galime kažką padaryti“, – akcentavo profesorius.

Prof. Valdo Rakučio istorinės įžvalgos

Prof. V. Rakutis vaizdžiai ir visiems suprantamai apibūdino 1918 m. pabaigoje susidariusią situaciją Lietuvoje. Kalbėdamas apie valstybės kūrimąsi profesorius sakė: „Tam, kad valstybė taptų valstybe, reikėjo dar labai daug metų. Paprasti žmonės patikėjo Lietuvos valstybe nuo 1923-1925 m. Valstybės kūrimasis yra procesas, yra daugelio žmonių pastangos, kurios toje situacijoje, tose geografinėse klimatinėse sąlygose daro viską, kad pasiektų pagrindinį tikslą“. Toliau V. Rakutis akcentavo įdomų faktą apie karinių dalinių nacionaliniu pagrindu kūrimosi pradžią Rusijos teritorijoje. Anot profesoriaus, šis procesas prasidėjo po 1917 m. vasario revoliucijos, Rusijoje atsiradus dvivaldystei, kurioje tarpusavyje konkuravo darbininkų, valstiečių, kareivių ir matrosų tarybos bei Laikinoji vyriausybė. Dvivaldystėje paaiškėjo, kad vieninteliai kariniai daliniai, kurie nesiginčydami vykdo aukštesnės vadovybės nustatytus tikslus, yra nacionaliniu pagrindu sudaryti daliniai. Lietuviai kariai, tarnavę Rusijos kariuomenėje, 1917 m. gegužės pabaigoje savo pirmajame suvažiavime Petrograde nusprendė kurti lietuvių dalinius, kurie pasibaigus karui suformuotų būsimąją Lietuvos kariuomenę. Tokia vizija visiems buvo priimtina. Pradėti formuoti Vitebsko, Smolensko, Rovno, Vytauto Didžiojo (Sibire) lietuvių batalionai, Lietuvių dragūnų divizionas Valke ir kitose vietose.

Toliau pranešėjas papasakojo apie pirmosios tarpukario Lietuvos Vyriausybės pirmininko Augustino Voldemaro viziją dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo. A. Voldemaras buvo įsitikinęs, kad Vokietijos kariuomenė garantuoja Lietuvos saugumą ir sienų neliečiamumą. Todėl manė, kad nereikia naudoti daug energijos kariuomenės kūrimui, užteks tik milicijos, savisaugos dalinių tvarkai palaikyti.

Pranešimui artėjant į pabaigą prof. V. Rakutis paklausė, koks gi ryšys yra tarp Pirmojo pasaulinio karo, nepriklausomybės kovų ir mūsų 100-mečio. Profesorius pabrėžė, kad yra tiesioginis ryšys. „Tie žmonės išgyveno tą karą įvairiose rolėse, būdami karininkais, pabėgėliais, tremtiniais ir visokiais kitokiais žmonėmis, bet jie iš to viso chaoso išugdė didelį norą patys tvarkyti savo gyvenimą“, – kalbėjo prof. V. Rakutis. Profesoriaus uždavė keletą retorinių klausimų: kaip mes atrodome po šimto metų, ar mes pasiruošę sunkiems išbandymams, ar pulsime ginti mūsų Lietuvą? Ar tikime šita valstybe, ar pasiryžę jai skirti visas savo jėgas, kaip ir 1918 m.? Ar tiesiog pasitrauksime, prisiplaksime, susiliesime, ištirpsime kitų didžiųjų tautų jūroje? Tegul srovės mus neša arba, kaip tas smilteles vėjas, mus pusto į visas keturias pasaulio šalis. Jei reikės, būsime britai, o jeigu ne – vokiečiai, o gal amerikonai.

Ir pats atsakė, kad mums, visą laiką buvusiems okupuotiems įvairių valstybių, reikia išugdyti tautos stuburą, kad nekiltų klausimų, į kurią pusę pučia vėjas, kokia smiltele mes norime patapti. Reikia daryti gelžbetonines konstrukcijas, kuriose būtų ir darbas, ir idėja, ir noras, ir meilė, ir tarpusavio sutarimas. Tada jokie vėjai neįveiks, jokie karai nepaguldys mūsų ant menčių.

Ir pabaigoje profesorius patikino, kad kai švęsime 200 metų, galėsime pasakyti, kad paskutinį 100 metų gyvenome be jokių okupacijų ir gyvenome taip, kaip esame verti.

Ministro ir kariuomenės vado sveikinimas

Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininką Vytautą Zabielską 80-ojo jubiliejaus proga pasveikino krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas. Sveikinimą perskaitė ramovės vedėjas ats. plk. Romas Žibas: „Sveikiname Jus garbingo ir brandaus 80-ojo jubiliejaus proga ir nuoširdžiai dėkojame už ilgametę veiklą įamžinant Lietuvos karių atminimą. Tik per Jūsų nepailstamą ir kruopštų triūsą vadovaujant nevyriausybinei organizacijai ir telkiant visokeriopą paramą per šešiolika metų buvo išleista 10 tomų enciklopedija „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“. Į šį dokumentinį leidinį sugulė 7140 Lietuvos karininkų biografijų. Tai rašytinis paminklas tragiškai Lietuvos karininkijos istorijai atminti. Džiugu, kad Jūsų atkaklumas ir darbštumas sutelkė organizacijos narius Lietuvos valstybei tarnavusiems ir priesaikos neišdavusiems karininkams pagerbti. Linkime Jums stiprios sveikatos ir neišsenkamos energijos ir toliau puoselėjant Lietuvos karines tradicijas ir visuomenės patriotizmą“.

Buvusio partizano Juozo Tolvaišos priesakas jaunimui

Kartu su folkloro ansambliu „Vilnelė“ (meno vadovė Laima Purlienė) atvykęs politinis kalinys ir buvęs partizanas Juozas Tolvaiša kreipėsi į šventinio renginio dalyvius eilėmis: „Lietuva, vardan tavęs,/ Ką liepsi, tą patirsim ir nešim./ Prisiekiam tau po kojų./ O jeigu reiks, o jeigu reiks –/ Vėl mirsim vardan tavęs,/ O Lietuva šventoji“. J. Tolvaiša taip pat davė priesaką jaunimui ir Lietuvos kariams: „Mielas jaunime, Lietuvos kariai, prašau eiti mūsų ir mūsų senolių pramintais takais, saugoti ir ginti Lietuvos žemelę, kad jos nemindžiotų mūsų priešų purvini batai“. Buvęs partizanas užtraukė dainą vadui „Ošia žalias miškas“. Folkloro ansamblis „Vilnelė“ šventinio koncerto metu atliko spalvingą pynę dainų: „Oi ant kalno ant aukštojo“ (solistė Asta Pereckienė, kanklininkas Jonas Jurgutis), „Šalia kelio ant krantelio“, „Eina garsas“ (scenoje pasirodė mamų lydimi jaunieji „Vilnelės“ artistai su kalaviju ir skydu –Algimantas, gimęs 2017 m. ir Manvydas, gimęs 2018 m.), „Oi, kas ti joja“, „Tarp žaliuojančių karklynų“ ir „Kai mes išėjom iš gimto krašto“.

Vyrų choro „Aidas“ (meno vadovas prof. Tadas Šumskas) pasirodymo metu skambėjo dainos: V. Juozapaičio „Savanoriai“ (ž. M. Karčiausko), lieuvių liaudies „Oi lunkela“ (aranžuotė T. Šumsko), V. Kuprevičiaus „Pajūriais pamariais“ (ž. P. Babicko) ir lietuvių liaudies „Alytė“ (aranžuotė T. Šumsko).

Labai ryškiai ir nuotaikingai pasirodė tautiniais drabužiais pasipuošęs liaudiškų šokių ansamblis „Neris“ (meno vadovė Nijolė Ritvienė). Kolektyvo pasirodymą parengė choreografai Laimutė Kisielienė, Elena Morkūnienė ir Rimutė Zeleckaitė.

Koncerto pabaigoje visi meno kolektyvai ir šventinio koncerto dalyviai patriotinę pynę baigė pinti kiekvienam lietuviui brangiausiomis spalvomis – K. Vasiliausko daina „Brangiausios spalvos“.