Pagrobėjo spąstuose: ačiū, kad manęs nenužudėte

Pasaulis

Auka ir pagrobėjas / Koliažas

Nekrologas.ltŠaltinis: ALFA.LT

316646

Vyras pagrobė dešimties metų mergaitę ir laikė ją rūsyje. Jai pavyko pabėgti tik po aštuonerių metų.

2006 m. rugpjūčio 23 d. nedideliame Austrijos miestelyje Strashofe, esančiame netoli Vienos, į pagyvenusios moters namus atbėgo išsekusi mergina. Apimta panikos ji paprašė iškviesti policiją: paaiškėjo, kad ji aštuonerius metus buvo kalinama nelaisvėje gretimo namo rūsyje.

1998 m. kovo 2 d. septintą valandą ryto pradinės mokyklos mokinė Nataša Kampusch išėjo iš namų ir ėjo į mokyklą. Natašai prieš kelias savaites sukako 10 metų, todėl mama leido jai vienai eiti į pamokas.

N. Kampusch gimė siuvėjos Brigitte Kampusch ir kepėjo Ludwigo Kocho šeimoje. Jos tėvai kartu gyveno trejus metus. Iki to laiko jie buvo atidarę nedidelę bakalėjos parduotuvę. Iš pradžių šeima gyveno draugiškai, bet vėliau tėvas pradėjo per daug laiko praleisti baruose ir mergaitės tėvai pradėjo dažnai bartis. Kai Natašai buvo penkeri metai, jos tėvas paliko šeimą ir ji liko gyventi su mama. Didžiąją dalį laisvo laiko Nataša praleido viena: skaitydama knygas ar žiūrėdama televizorių. O darbo dienomis ją į mokyklą veždavo automobiliu, nepaisant to, kad mokykla buvo vos už kelių kvartalų nuo jos namų viename iš Vienos gyvenamųjų rajonų.

Tą dieną, eidama į mokyklą, Nataša pastebėjo liesą, žemo ūgio vyrą, stovintį šalia balto furgono tiesiai jos kelyje. Tais metais Austrijos žiniose dažnai buvo pranešama apie pedofilų išpuolius prieš vaikus tiek pačioje Austrijoje, tiek kaimyninėse šalyse. Nataša apie tai sužinojo iš televizijos.

„Aš sulėtinau žingsnius ir sustingau. Mano amžina baimė, su kuria negalėjau susidoroti, akimirksniu grįžo, aš visa pašiurpau. Pirmas impulsas buvo pereiti į kitą gatvės pusę. Iš karto prisiminiau nurodymus: „Nekalbėk su nepažįstamais žmonėmis“, „Nelipk į svetimą automobilį“, – vėliau prisiminė Nataša. – Bet jei aš tikrai noriu tapti suaugusi, neturėčiau pasiduoti baimei.“

Kai ji priėjo prie furgono, vyras ją sugriebė ir įtempė į vidų.

Pagrobėjo furgonas / Reuters

Rūsys

„Bandžiau rėkti, bet negalėjau išspausti nė garso, – prisiminė Nataša. – Pagrobėjas pasakė, kad jei aš vykdysiu visus jo nurodymus, jis man nepakenks.“

Automobilis sustojo pušyne, netoli Vienos. Pagrobėjas pasakė Natašai, kad perduos ją „kitiems žmonėms“ ir jie daugiau niekada nepasimatys. Kaip prisiminė Nataša, išlipęs iš automobilio, jis pradėjo kažkam skambinti, o paskui jai pasakė: „Jie neateis“ ir vėl užvedė mašiną.

Nepažįstamasis nuvežė ją į nedidelį privatų namą priemiestyje, stipriai suvyniojo į antklodę ir įnešė į vidų. Kambaryje nebuvo langų, Nataša gulėjo ant grindų ir verkė visiškoje tamsoje.

Po kurio laiko pagrobėjas įjungė šviesą. Apsidairiusi Nataša suprato, kad yra rūsyje – kampe buvo kriauklė ir tualetas.

Namas, kuriame kalėjo Nataša / Reuters

Viduje buvo tvanku ir drėgna. Dėl didelės drėgmės ant sienų susiformavo pelėsis ir veisėsi vabzdžiai. Rūsyje veikiantis dirbtinės ventiliacijos įrenginys skleisdavo stiprų, gaudžiantį garsą, dėl kurio Nataša pasijuto nesmagiai.

Ji rėkė, maldavo ją paleisti, beldė į sienas ir šaukėsi pagalbos, bet visa buvo veltui. Nataša šiame kambaryje praleido aštuonerius savo gyvenimo metus.

Tyrimas

Natašos pasigedo tik po kelių valandų, kai ji turėjo grįžti iš mokyklos. „Nataša visada grįždavo namo laiku, taigi, kai ji 10 minučių vėlavo, susirūpinau, – sakė Natašos mama Brigitte Kampusch. – Labai išsigandau ir pamaniau, kad Natašai kažkas atsitiko.“

Ji skambino namo, bet niekas neatsiliepė. Praėjo dar pusvalandis, tačiau dukra vis tiek nepasirodė namuose, tuomet B. Kampusch iškvietė policiją.

Nataša buvo įtraukta į ieškomų asmenų sąrašą, daugiau nei šimtas policijos pareigūnų su šunimis ir sraigtasparniais pradėjo jos ieškoti, šukavo parkus ir rezervuarus, bet nieko nerado. Iš policijos pranešimų žinoma, kad su jais susisiekė daugiau nei 130 žmonių, kurie teigė matę mergaitę, panašią į Natašą. Neva ją matė prekybos centre su motina, vieną automobilių stovėjimo aikštelėje prie greitkelio, vieną kartą Velse ir tris kartus Tirolyje. Neretai policija rasdavo vaikiškų daiktų, kurie, kaip spėjama, galėjo priklausyti dingusiai Natašai – atpažinti buvo kviečiama jos mama.

„Kai vykdavau į policiją nustatyti daiktų, kurie galėjo priklausyti Natašai, man atrodė, kad mane veda į egzekuciją“, – prisiminė Brigitte.

Tyrimui vadovavo Vienos policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Maksas Edelbacheris. Policija domėjosi pagrobtosios mergaitės šeimos istorija ir jos tėvai tapo pirmaisiais įtariamaisiais.

„Mums nelabai patiko Natašos tėvai, – sakė M. Edelbacheris. – Jos tėvas nuolat gėrė, o mama dažnai keisdavo partnerius. Jie mums pasirodė keisti žmonės.“

Policijos įtarimai sustiprėjo, kai per kratą B. Kampusch namuose buvo aptiktos mažosios Natašos nuogos nuotraukos. Policija įtarė, kad Natašos tėvas arba vienas iš jos motinos partnerių galėjo seksualiai išnaudoti Natašą, tačiau šeima paaiškino, kad nuotraukas padarė jos sesuo. O kitų įrodymų rasti nepavyko.

Dingimo išvakarėse Nataša lankėsi pas tėvą Vengrijoje. Tyrėjai aplankė jos tėvą ir padarė išvadą, kad jis taip pat nebuvo susijęs su jos dingimu.

Netrukus tyrėjai sulaukė naujos žinutės nuo moksleivės, kuri matė, kaip Nataša buvo įstumta į baltą furgoną, pastatytą prie kelio. Vienos policija patikrino visus baltų sunkvežimių savininkus Vienos apylinkėse – iš viso jų buvo 776. Kiekvienas iš jų buvo apklaustas.

Vienas iš apklaustųjų buvo 35 metų ryšių technikas Wolfgangas Priklopilis. Jis gyveno iš tėvo paveldėtame name Strashof an der Nordbahn mieste, maždaug už pusvalandžio kelio automobiliu nuo pagrobimo vietos. Natašos dingimo dieną jis teigė buvęs namuose, tačiau niekas negalėjo patvirtinti jo alibi.

Kadangi policija neturėjo jokios galimos priežasties atlikti kratos Wolfgango namuose, ji apsiribojo jo sunkvežimio fotografavimu ir apklausos protokolo surašymu. Po to dokumentai buvo išsiųsti į archyvą.

Natašos pėdsakų rasti nepavyko, todėl byla buvo nutraukta.

Įėjimas į rūsį / Reuters

3096 dienos nelaisvėje

Pagrobėjas Natašą laikė rūsyje po savo garažu. Norint patekti į vidų, reikėjo atidaryti priešais garažą esantį liuką, nusileisti po žeme ir perkelti seifą, už kurio buvo paslėptos tvirtos durys.

Pirmosiomis nelaisvės dienomis Nataša bijojo tamsos, todėl jos rūsyje šviesa degė visą parą. Netrukus pagrobėjas jai atnešė drabužius ir seną ploną čiužinį, ant kurio ji miegojo. Pagrobėjas kelis kartus per dieną nusileisdavo į jos rūsį. Kaskart, kai Nataša išgirsdavo jį atidarant duris, jos širdis imdavo smarkiau plakti ir išpildavo šaltas prakaitas.

Anot jos, iš pradžių vyras su ja elgėsi kaip su savo vaiku – valė dantis ir kirpo nagus. Kartais jis duodavo jai žaislų ir skaitydavo pasakas prieš miegą.

Po kurio laiko šviesa rūsyje buvo įjungiama ir užgesinama pagal grafiką. Tačiau, nepaisant to, Natašai buvo sunku suprasti, koks paros metas. Beveik visą laiką, kurį ji praleido viena, ji prisimindavo tėvus, verkdavo ir neprarasdavo vilties, kad anksčiau ar vėliau jie ją suras.

Tačiau bėgo mėnesiai ir pamažu Nataša pradėjo priprasti prie savo nelaisvės.

„Kai mane maudydavo, – prisimena ji, – įsivaizduodavau, kad esu SPA centre. Kai jis man duodavo valgyti, įsivaizduodavau, kad tai džentelmenas, kuris mane prižiūri.“

Pagrobėjas jai pasakė, kad jis yra Egipto dievas, ir pareikalavo, kad ji vadintų jį „maestro“.

„Maniau, kad tai juokinga ir kvaila, – prisiminė Nataša. – Tokį elgesį pastebėjau anksčiau, darželyje. Vienas vaikas pasakė: „Aš esu valdovas. Aš esu karalius“. Arba: „Aš esu princesė. Privalai manęs klausyti, daryti viską, ką sakau. Tai buvo tokia pati didybės manija.“

Pagrobėjas sakė, kad Nataša nebeturi šeimos: „Dabar aš tau esu viskas. Tu nebeturi praeities. Tau daug geriau su manimi. Tau pasisekė, kad atėjai pas mane ir aš taip gerai tavimi rūpinuosi. Tu priklausai man. Aš sukūriau tave!“

Netrukus jis pakvietė Natašą pasirinkti naują vardą ir kitus septynerius metus vadino ją Bibiana.

Nataša papasakojo, kaip nuo nuobodulio ją gelbėjo knygos, kurias pagrobėjas jai palikdavo rūsyje. Pirmoji buvo Ericho Kästnerio romanas vaikams „Skrajojanti klasė“. Po to ji skaitė daug klasikos: „Dėdės Tomo trobelė“, „Robinzonas Kruzas“, „Tomas Sojeris“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Džiunglių knyga“, „Lobių sala“. Knygos padėjo Natašai bent kuriam laikui pamiršti apie įkalinimą.

Nataša pasakojo, kad dažnai prašydavo pagrobėjo į rūsį atnešti televizorių ir vaizdo grotuvą, o vieną dieną jis sutiko. Televizorius tapo jai vieninteliu būdu palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu.

Tačiau pagrobėjas parinkdavo programas arba atnešdavo filmų, kuriuos įrašė 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Jis taip pat leido jai žaisti kompiuteriu.

Kartais pagrobėjas jai pasakodavo apie save. Paaiškėjo, kad jo vardas buvo Wolfgangas Priklopilis.

Pagrobėjas

W. Priklopilis gimė 1962 m. gegužės 14 d. Vienoje. Jo tėvas Karlas Priklopilis dirbo brendžio gamykloje, o motina Waltraud buvo namų šeimininkė.

1972 m. Priklopilių šeima persikėlė į Strashof an der Nordbahn į nedidelį privatų namą, kurį paveldėjo iš savo senelio Wolfgango Oskaro. Wolfgangas pradėjo lankyti mokyklą. Jis turėjo mokymosi sunkumų, bet už savo elgesį visada gaudavo puikius balus.

Mokykloje draugų jis neturėjo. Laisvalaikį leisdavo vienas, skaitydamas knygas ar dėliodamas galvosūkius. Nuo mažens W. Priklopilis turėjo psichikos problemų: būdamas 13 metų, jis pasigamino pneumatinį ginklą ir juo šaudė į žvirblius, balandžius ir laukinius šunis. Be to, jis sirgo enureze (šlapimo nelaikymu).

Baigęs vidurinę mokyklą, W. Priklopilis įstojo į technikumą, tačiau po metų nusprendė mesti mokslus ir įsidarbino mokiniu Vokietijos elektronikos koncerne „Siemens“.

Kai jam sukako 20 metų, jis persikėlė iš savo tėvo namų Strashofe į mažą butą Vienoje, kur gyveno jo mama.

W. Priklopilio mama atliko visus namų ruošos darbus: gamino sūnui maistą, skalbė jo drabužius, tvarkė namus. Vakarais jie dažnai leisdavo laiką kartu, vaikščiodami po Vieną ar Strashofą.

1986 m., kai W. Priklopiliui buvo 24 metai, jo tėvas mirė, palikdamas sūnui namą Strashof an der Nordbahn. Tėvo mirtis mamą ir sūnų dar labiau suartino. Jie dažnai matydavosi ir daug bendraudavo. Tačiau ji, kaip ir kiti W. Priklopilio pažįstami, neturėjo supratimo apie savo sūnaus slaptąją pusę.

Pasak vieno iš buvusių W. Priklopilio kolegų Ernsto Winterio, niekas niekada nepastebėjo jo elgesyje nieko keisto.

Jau nebe vaikas

Būdama 12-os metų Nataša nustojo besąlygiškai vykdyti visus savo pagrobėjo reikalavimus. Tada W. Prikopilis pradėjo ją žiauriai mušti. Jis neleisdavo Natašai valgyti ir dėl menkiausio nusikaltimo ilgą laiką laikydavo ją vieną tamsoje.

Įkalinimo metu Nataša rašė dienoraštį ant tualetinio popieriaus. Viename įraše ji išvardijo vienos dienos sumušimus: „Mažiausiai 60 smūgių į veidą, 10–15 varginančių smūgių į galvą, vienas smūgis į dešinę ausį.“

Laikui bėgant W. Priklopilis pradėjo išleisti Natašą iš rūsio, kad ji galėtų išvalyti namus. Darbą ji turėjo atlikti praktiškai nuoga, nuleidusi akis. Kalbėti buvo galima tik tuo atveju, jei W. Priklopilis į ją kreipdavosi, kitu atveju jis smarkiai sumušdavo Natašą.

Kartais, norėdama pabėgti nuo W. Priklopilio smūgių, Nataša trankydavo sau į veidą, kol šis liepdavo jai liautis. Ji kelis kartus bandė nusižudyti; būdama 14 metų ji bandė mezgimo virbalais persipjauti riešus. Bet W. Priklopilis ją sustabdė.

Kartais jis prašydavo Natašos atleidimo, dovanodavo dovanas ir svajodavo apie bendrą ateitį.

„Manau, kad jis tikrai manimi pasitikėjo, – prisimena ji. – Jis galėdavo būti atviras. Manau, kad jis norėjo susikurti savo idealų pasaulį, kuriame šalia būtų žmogus, kuris jį suprastų ir priimtų tokį, koks jis yra.“

W. Priklopilis sakė, kad Nataša turėtų tapti jo „idealiu draugu“.

Kai Nataša paaugo, W. Priklopilis pradėjo jai suteikti šiek tiek daugiau laisvės: išvykdamas į miestą pasiimdavo ją, kartu eidavo apsipirkti, o kartą net nuvežė į slidinėjimo kurortą. Tada Nataša suprato, kad gali pabėgti.

Pabėgimas

Kai Natašai sukako 18 metų, ji vis dažniau pradėjo galvoti apie laisvę ir vieną dieną W. Priklopiliui pasakė: „Dėl tavęs atsidūrėme tokioje situacijoje, kai tik vienas iš mūsų gali išgyventi. Esu dėkinga tau, kad manęs nenužudei ir taip gerai manimi rūpinaisi. Tai labai malonu iš tavo pusės. Bet tu negali priversti manęs likti su tavimi. Esu nepriklausomas žmogus. Tai turi liautis.“

Nataša prisiminė, kad tuo metu ji užsimerkė, tikėjosi smūgio, bet jo nebuvo.

„Manau, kad jis suprato, kad mano jėgos išseko, – sako ji. – Jis privedė mane iki ribos, bet tai man kažkiek padėjo. Jis neturėjo ko atsakyti.“

Rūsys / Reuters

Netrukus Natašai atsirado galimybė pabėgti. Norėdamas apmokėti sąskaitas, W. Priklopilis nusprendė parduoti baltą furgoną, su kuriuo pagrobė Natašą. 2006 m. rugpjūčio 23 d. apie vidurdienį W. Priklopilis paliepė Natašai kruopščiai išsiurbti automobilio saloną, sėdynes ir kilimus. Jai valant, suskambo W. Priklopilio telefonas.

Garsus dulkių siurblio garsas neleido jam kalbėti, todėl jis per kelis žingsnius atsitraukė nuo automobilio ir ranka užsidengė ausį.

Iš pokalbio Nataša suprato, kad tai buvo automobilio pirkėjo skambutis. W. Priklopilis buvo labai patenkintas skambučiu ir nuėjo toliau, kad išsamiau aptartų detales.

„Pirmą kartą pagrobėjas mane paleido iš akių. Kelias sekundes stovėjau sustingusi priešais automobilį su dulkių siurbliu rankose ir jaučiau, kaip nutirpo rankos ir kojos. Atrodė, kad mano krūtinę suspaudė geležinis korsetas“, – vėliau prisiminė Nataša.

Ji numetė dulkių siurblį ir nubėgo prie garažo durų, kurios buvo atrakintos. Pirmieji žmonės, kuriuos Nataša sutiko gatvėje, buvo du vyrai. „Jūs turite man padėti! Man reikia telefono, skambinkite policijai!“ – šaukė Nataša, bet jie pasakė, kad neturi telefono.

Tuo metu ji netoliese esančio namo lange pamatė senyvą moterį, pribėgo prie jos ir pabeldė į langą.

„Ką tu veiki mano sode? Ko tu čia ieškai?“ – nepatenkinta paklausė moteris.

„Prašau, paskambinkite policijai! – uždususi pakartojo Nataša. – Esu nusikaltimo auka. Mano vardas Nataša Kampusch... Prašau, paskambinkite policijai. Pasakykite jiems, kad esu pagrobimo auka! Aš esu Nataša Kampusch.“

„Palauk prie gyvatvorės ir netrypki vejos!“ – atsakė moteris, bet policiją iškvietė.

Natašos išgelbėjimas / Reuters

„Tu vėl čia“

„Tu vėl čia, – sušnibždėjo mama. – Nataša, tu vėl čia.“ Apsikabinusios ilgai negalėjome atsiplėšti viena nuo kitos, – vėliau apie susitikimą su mama policijos komisariate rašė N. Kampusch. – Fizinis kontaktas man buvo toks neįprastas, kad dėl tokio artumo svaigo galva.“

Pirmąsias dienas Nataša praleido laisvėje, prižiūrima psichologų. Vos per kelias dienas jos istorija tapo žinoma visam pasauliui, pasakojimai apie tai buvo publikuojami įvairiomis kalbomis, o žurnalistai rikiavosi dėl interviu pas Natašą ir jos artimuosius.

„Jei atvirai, nemaniau, kad išgyvensiu iki šios dienos, – ašarodamas ir virpančiu balsu apie jų susitikimą televizijai pasakojo Natašos tėvas. – Ji pasakė: „Tėti, aš tave myliu.“ Kitas klausimas buvo: „Ar mano žaislinis automobilis vis dar yra?“ Tai buvo mėgstamiausias Natašos žaislas, per visus šiuos metus niekam jo neatidaviau.“

Būdama ligoninėje Nataša sulaukė tūkstančių palaikymo laiškų iš Austrijos žmonių.

Nusižudė

Praėjus aštuonioms valandoms po to, kai N. Kampusch pavyko pabėgti, Vienoje po miesto traukinio ratais metėsi vyras.

Policija nustatė, kad žuvusysis yra 44 metų W. Priklopilis. Likus kelioms valandoms iki mirties, jis savo automobiliu pabėgo nuo policijos, tada jį paliko ir nuėjo pėsčiomis. Tikriausiai supratęs, kad sulaikymo nepavyks išvengti, W. Priklopilis iššoko priešais važiuojantį traukinį.

Jau būdama laisvėje, Nataša sužinojo, kad policija galėjo ją išgelbėti. Vienas iš W. Priklopilio kaimynų pastebėjo jo baltą furgoną praėjus mėnesiui po pagrobimo ir pranešė policijai. Į įvykio vietą atvykę tyrėjai pareikalavo parodyti automobilį. Bet šis iš anksto pasikrovė statybinių atliekų ir paaiškino, kad furgoną naudoja remonto darbams.

Tardymo metu W. Priklopilis pamelavo, kad pagrobimo dieną buvo namuose, ir nors alibi neturėjo, policija kratos jo namuose, kurių rūsyje Nataša sėdėjo daugiau nei mėnesį, neatliko.

Nataša ir jos knyga / Reuters

Po išlaisvinimo N. Kampusch buvo nuolat kviečiama į Austrijos televizijų pokalbių laidas. Kai ji pasakė, kad užjautė W. Priklopilį ir net verkė, kai sužinojo apie jo mirtį, jai buvo įtartas Stokholmo sindromas – taip vadinama būklė, kai aukai atsiranda emocinis prisirišimas prie pagrobėjo. Savo knygoje Nataša rašė, kad dar sėdėdama rūsyje ji ramino save, kad viskas galėjo būti daug blogiau: „Skirtingai nei daugeliu atvejų, kuriuos mačiau per televiziją, pagrobėjas manęs neprievartavo ir nenužudė.“

Ilgą laiką Nataša kentėjo nuo sociofobijos ir su vargu palikdavo savo namus ir išeidavo į lauką. Siekdama įveikti psichologines traumas ir išsklaidyti gandus, kurie 2010 m. sklandė apie jos istoriją, Nataša parašė autobiografiją „3096 dienos“.

2008 m. N. Kampusch nusipirko W. Priklopilio namą, kurio rūsyje ji išbuvo užrakinta aštuonerius metus.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt