Pagalbos poreikis skurstantiems, neprižiūrimiems ar smurtą patyrusiems vaikams - milžiniškas

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė Ilona Tamutienė atlikusi tyrimą pateikia konkrečius siūlymus, kaip būtų galima spręsti skurdo, smurto artimoje aplinkoje, nepriežiūros problemas, aktualias daugeliui šeimų.

Profesorės teigimu, viešojoje erdvėje dažniausiai kalbama apie socialinės rizikos šeimas. Bet problema - platesnė, beveik trečdalis Lietuvos vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų. Skursta net 41,7 proc. šių šeimų vaikų. Bendrai visoje Lietuvoje ties skurdo riba gyvena 132 660 vaikų (įvertinus ir gaunamas išmokas). Pagalbos poreikis skurstantiems, neprižiūrėtiems ar smurtą patyrusiems vaikams yra milžiniškas, bet 2015-aisiais vaikų dienos centruose (VDC) pagalbą gavo iš viso 6730 vaikų (tik apie 5 proc. vaikų, kuriems jos reikia) ir tik 35 proc. rizikos šeimose augančių vaikų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, 2018-ųjų pradžioje vaikų dienos centrus lankė 9348 vaikai. Panašus skaičius yra ir augančių globos sistemoje - globojamų šeimoje, šeimynoje ar globos namuose. Paslaugų negaunančių vaikų lieka daugiau nei šimtas tūkstančių.

„Skurdas ir vaikų nepriežiūra susiję. Ypač jei vaikas auga vienišos motinos (rečiau - tėvo) šeimoje. Tokiomis sąlygomis prižiūrėti vaiką yra iššūkis. Todėl neatsitiktinai girdime, kaip naštos neištvėrusios motinos pakelia prieš save ranką, o kaimynai tik gūžčioja pečiais: „buvo tvarkinga šeima, dirbo, rūpinosi vaikais“. Tokioms šeimoms itin reikalinga VDC pagalba. Jei tėvai dirba ir balansuoja ties skurdo riba arba gyvena skurde po išmokų, vien socialinio darbuotojo ar psichologo pagalbos niekada nepakaks. Šioms šeimoms reikia realios, apčiuopiamos pagalbos - vaikų priežiūros vaikų dienos centruose. Socialinės rizikos šeimų vaikai patiria tėvų nepriežiūros, piktnaudžiavimo alkoholiu, apleistumo, smurto artimoje aplinkoje ir skurdo realybę. Nereto iš šių vaikų kasdienybė bėga vieno kambario bendrabučio tipo kambarėlyje, padedant tėvams auginti kitus brolius ar seseris, o piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų šeimose - rūpinantis savo tėvais. Šie vaikai patiria nuolatinį stresą“, - teigia prof. I. Tamutienė.

Pasak jos, VDC suteikia esminę pagalbą tokiomis sąlygomis augantiems vaikams - ne tik padedama ruošti pamokas, suteikiamas maitinimas ir vieta leisti laiką, bet ir duodama galimybė pasidalyti panašiomis patirtimis tarpusavyje, įgyti pasitikėjimo, atskleisti smurtą, savo sunkumus, rūpesčius ir baimes. VDC yra realus būdas mažinti vaikų ir jų tėvų atskirtį, savižudybes ir smurtą.

Praktika rodo, kad socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis yra mažai veiksmingas. Ir kartojimas, kad trūksta pinigų, šiuo atveju netinka. Tyrimas parodė, kad milijonai eurų, skirtų socialinei paramai, savivaldybėse neretai panaudojami kitoms reikmėms, išsklaidytai, nekuriant ilgalaikės ir tvarios sistemos. Pagal dabartinę teisinę aplinką, socialinei paramai ir paslaugoms skirtos lėšos yra griežtai reglamentuotos daugeliu įstatymų. Bet nė vienas iš jų nenumato mechanizmo, kaip lėšos, skirtos socialinei paramai ir socialinės atskirties mažinimui, galėtų pasiekti nevyriausybinius vaikų dienos centrus, kurių paslaugos šiandieninėms šeimoms yra gyvybiškai reikalingos. Praktinis mechanizmas užtikrina pašalpų mokėjimą, nemokamą vaikų maitinimą ugdymo įstaigose ir vaikų globos finansavimą, bet ne socialinių paslaugų vaikams teikimą, kol jie auga su tėvais.

Mokslininkės pastebėjimu, už socialines paslaugas atsakingi savivaldybių darbuotojai turi nueiti kryžiaus kelius, kad savivaldybių tarybos įsteigtų VDC. Nuo pat pirmųjų vaikų dienos centrų įsisteigimo 1996-aisiais jie vis dar nėra integruoti į bendrą socialinių paslaugų ir paramos sistemą. VDC išlieka projektu jau daugiau nei 20 metų. Teisiškai socialinių paslaugų organizavimas VDC yra savarankiška savivaldybių funkcija. Kaip ją atlikti, kam finansavimą skirti ar visai neskirti sprendžia savivaldybių tarybos. Jei jos neturi politinės valios, net profesionaliausi už socialines paslaugas atsakingi darbuotojai nieko padaryti negali“, - teigia VDU profesorė I. Tamutienė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, šių metų pradžioje fiksuota, kad šalyje veikia 369 VDC, kuriuos lanko 9348 vaikai. Trečdalis centrų (123) įsteigti savivaldybių, o likę 66 proc. veikia prie nevyriausybinių organizacijų, religinių bendruomenių ar kitų organizacijų bei įstaigų. Nors ministerija seniai deklaruoja remianti vaikų dienos centrus, ši parama yra daugiau nei 40 kartų mažesnė (2017 m. - net 44 kartus) nei savivaldybių sutaupomos lėšos, skirtos nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai.

Nacionalinės valdžios vaidmuo čia yra esminis, mano prof. I. Tamutienė. Valstybinių institucijų kompetencija apima gebėjimą pamatyti, kas vyksta Lietuvoje, ir sustyguoti sistemą taip, kad nebūtų didinama socialinė atskirtis, o lėšos, skirtos socialinei paramai, nebūtų naudojamos kitiems tikslams. Bet per daugiau nei 20 metų nuo pirmųjų VDC įsisteigimo Lietuvoje taip ir nerasta būdo, kaip juos iš laikino projekto integruoti į bendrą socialinių paslaugų sistemą. Esminiai dalykai, dėl kurių viskas užstrigo, priklauso nuo nacionalinio lygio valdžios sprendimų, nes savivaldoje problemą spręsti pavyksta tik išskirtinai kelioms savivaldybėms.

„Vaikų dienos centrai susiduria su dvigubu iššūkiu - kaip padėti vaikams ir kaip išgyventi patiems. Tam, kad užtikrintų bent minimalią veiklą, nevyriausybiniai VDC sukasi kaip gali. Jie teikia paraiškas ministerijos ar savivaldybių skelbiamuose konkursuose, ieško rėmėjų. Jų iššūkiai panašūs į skurde gyvenančių šeimų, kurios turi kreiptis socialinės paramos, o ją gavusios, vis tiek gyvena skurde. VDC turi atlikti milžinišką biurokratinį darbą ruošdami projektus, dalyvaudami konkursuose ir laukdami nežinioje, ar bus ir kiek bus finansuoti, teikdami ataskaitas finansuotojams. Greta to, šie centrai turi atlikti ir tą veiklą, vardan kurios ir įsikūrė - teikti paslaugas vaikams ir jų šeimoms. Darbuotojų atlyginimai čia yra minimalūs arba vos didesni, o kai kurių nesiekia ir minimalaus, nes jie dirba ne visu etatu. Tokiomis nuolatinio streso sąlygomis dirba du trečdaliai visų VDC, o jų veikla gyvybiškai priklausoma nuo SADM konkursinio projektinio finansavimo“, - atkreipia dėmesį VDU mokslininkė I. Tamutienė.

Anot jos, maksimali vienam VDC projektui skiriama suma pernai buvo 14 500 eurų, nepriklausomai nuo VDC lankančių vaikų skaičiaus ar centrų statuso. Vidutiniškai 25 vaikus prižiūrinčiam vaikų dienos centrui mėnesiui tenka apie 1200 eurų visoms išlaidoms (atlyginimams, vaikų maitinimui ir pan.). Kad nevyriausybinis VDC galėtų dalyvauti SADM organizuojamuose konkursuose centro veiklai finansuoti, ne mažiau kaip 10 proc. projekto lėšų turi skirti savivaldybė. Neretai tie 10 proc. lieka tik popierine garantija ir realybe netampa. Devyni iš tirtų nevyriausybinių vaikų dienos centrų nurodė, kad iš savivaldybės 2017 metais jokio finansavimo negavo.

Vytauto Didžiojo universiteto prof. I. Tamutienės parengtuose siūlymuose Seimui nurodyta, kad socialinės priežiūros paslaugų organizavimas vaikų dienos centruose turi tapti valstybine savivaldybei deleguota funkcija, o praktiniam įgyvendinimui sutelkti visi resursai, įskaitant nevyriausybinį sektorių. Sistema turi veikti taip, kad šie centrai turėtų galimybę didžiąją laiko dalį skirti vaikui, o ne biurokratijai.

ELTA