Pa­ra­zi­tai taip pat mėgs­ta šva­rą

Šiauliai

Pro­fi­lak­ti­ka. Daž­niau­siai utė­lė­mis už­si­kre­čia vai­kai. Re­ko­men­duo­ja­ma bent du kar­tus per sa­vai­tę pro­fi­lak­tiš­kai pa­tik­rin­ti ma­žų­jų plau­kus ir pa­žiū­rė­ti, ar juo­se nė­ra pa­ra­zi­tų.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

49653

Klai­din­ga ma­ny­ti, kad utė­lių ga­li tu­rė­ti tik ne­va­ly­vi žmo­nės. Imu­ni­te­to būk­lė, šva­rūs plau­kai, pri­žiū­ri­ma gal­vos oda, o juo­lab vi­sur lan­džio­jan­tys vai­kai utė­lių neat­bai­do. Pe­di­ku­lio­zė ga­nė­ti­nai ašt­ri pro­ble­ma, tik kal­ba­ma apie ją pa­šnibž­do­mis – juk gė­da.

Už­sik­rės­ti ga­li­ma kas­dien

Utė­lės – vie­nos se­niau­sių že­mės gy­ven­to­jų. Tai tar­si vie­ti­nio folk­lo­ro da­lis – apie jas su­kur­ta daug po­sa­kių, pa­tar­lių, prie­žo­džių. Dar ir šian­dien ti­ki­ma, jog utė­lę ma­ty­ti sap­ne ge­ras ženk­las – atei­ty­je lauks fi­nan­si­nė sėk­mė.

Pe­di­ku­lio­zė ne vien Lie­tu­vos pro­ble­ma. Nė­ra pa­sau­ly­je ša­lies, ku­rio­je jų ne­bū­tų, juo­lab kad ap­si­krės­ti utė­lė­mis la­bai pa­pras­ta. Vie­nas utė­lė­tas žmo­gus už­kre­čia ki­tus, o šie – dar ki­tus. Kur ir ka­da ga­li­ma už­si­krės­ti, sun­ku nu­spė­ti. Tai ga­li nu­tik­ti sau­sa­kim­ša­me vi­suo­me­ni­nia­me trans­por­te, vai­kų sto­vyk­lo­se, mo­kyk­lo­se, dar­že­liuo­se
ir pan.

Nors už­si­krė­ti­mo utė­lė­mis sta­tis­ti­ka neats­pin­di rea­ly­bės, ta­čiau re­ta šei­ma užau­gi­na vai­kus, ne­su­si­dū­ru­si su šia ne­gan­da. Vai­kai pa­ra­zi­tų ga­li par­si­neš­ti net į gra­žiau­sius bei šva­riau­sius na­mus.

Ši nie­kur ne­dings­tan­ti pro­ble­ma ypač paašt­rė­ja, va­sa­rai bai­gian­tis, kuo­met vai­kai grįž­ta į dar­že­lius bei mo­kyk­las. Iš tie­sų utė­lės spar­čiau plin­ta įstai­go­se, kur jie pa­pras­tai žai­džia, pri­glau­dę gal­vy­tes, mėgs­ta da­ly­tis as­me­ni­nio nau­do­ji­mo­si daik­tais, pa­vyz­džiui, mer­gai­tės kei­čia­si plau­kų ak­se­sua­rais. Už­sik­re­čia­ma daž­niau­siai ta­da, kai kon­tak­tas su utė­lė­tu as­me­niu trun­ka mi­nu­tę ar il­giau.

Pa­sau­ly­je ap­tin­ka­ma ke­li šim­tai utė­lių rū­šių, ta­čiau ant žmo­gaus kū­no pa­ra­zi­tuo­ja tik tri­jų rū­šių utė­lės: gal­vos, gak­tos ir dra­bu­žių. Gal­vi­nės utė­lės plin­ta tik tarp žmo­nių ir la­biau mėgs­ta įsi­kib­ti į tie­sius nei į gar­ba­no­tus plau­kus. Sa­vo kiau­ši­nė­lius šios utė­lės pri­tvir­ti­na prie plau­ko kuo ar­čiau odos, nes mėgs­ta ši­lu­mą ir krau­ją. Suau­gu­sios utė­lės – se­za­mo grū­do dy­džio še­šia­ko­jai šliau­žio­jan­tys vabz­džiai nuo pil­kos iki ru­dos spal­vos. Pa­te­lės bū­na tru­pu­tį di­des­nės už pa­ti­nė­lius.

Utė­lės itin grei­tai ro­po­ja per gal­vos odą, to­dėl jas sun­ku ap­tik­ti. Jos ne­skrai­do ir ne­šo­ki­nė­ja.

Dra­bu­žių utė­lės pa­ra­zi­tuo­ja žmo­gaus apa­ti­niuo­se rū­buo­se, ta­čiau jei pa­ra­zi­tai stip­riai iš­plin­ta, dra­bu­ži­nės utė­lės ap­si­gy­ve­na ir ant vir­šu­ti­nių rū­bų, ko­ji­nių. Ant kū­no jos nu­ro­po­ja tik pa­si­so­tin­ti, o kiau­ši­nė­lius de­da ne­šva­rių rū­bų siū­lė­se, klos­tė­se, raukš­lė­se.

Gak­tos utė­lės ap­si­gy­ve­na gak­tos, pa­žas­tų, an­ta­kių, blaks­tie­nų, krū­ti­nės plau­kuo­se. Krau­ją siur­bia daž­nai, to­dėl to­se vie­to­se su­ke­lia stip­rų nie­žu­lį, ku­ris dar la­biau stip­rė­ja ka­san­tis, ypač nak­tį, at­si­gu­lus ir su­ši­lus.

Tin­ka­miau­sia utė­lėms gy­vuo­ti tem­pe­ra­tū­ra yra 28 °C. Karš­čiuo­jan­tis žmo­gus joms ne pro­ble­ma. Utė­lės ne­bi­jo ir van­dens, tad jo­mis ga­li­te už­si­krės­ti net ba­sei­ne. Kas­dien utė­lė pa­te­lė pa­de­da 4–8 kiau­ši­nė­lius, va­di­na­mą­sias glin­das. Iš­si­ri­tu­sios nau­jos utė­lės jau po pus­va­lan­džio sa­va­ran­kiš­kai siur­bia krau­ją. Siurb­da­mos dėl sei­lė­se esan­čių tam tik­rų me­džia­gų su­ke­lia stip­rų nie­žu­lį, to­dėl utė­lių var­gi­na­mas žmo­gus puo­la ka­sy­tis. Nu­si­ka­sy­mus ne­re­tai ly­di eg­ze­mos. Dra­bu­ži­nės utė­lės ga­li per­neš­ti in­fek­ci­nių ar epi­de­mi­nių li­gų su­kė­lė­jų.

Ko­va su utė­lė­mis: rei­kia kant­ry­bės

Nai­ki­nant utė­les, rei­kia elg­tis jaut­riai, tak­tiš­kai ir at­sa­kin­gai su jo­mis už­si­krė­tu­siu vai­ku.

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja Ie­va Ma­ti­jo­ny­tė sa­ko, jog ga­li­me tik pa­si­džiaug­ti, kad praei­ty­je li­ko tie lai­kai, kai utė­lių ap­nik­tus plau­kus rei­kė­da­vo nu­skus­ti. Tai bu­vęs vie­nas iš gel­bė­ji­mo­si nuo šių pa­ra­zi­tų bū­dų. Daž­nas tu­rė­tų at­min­ti ir tuos lai­kus, kai utė­lė­tos gal­vos bu­vo tren­ka­mos ži­ba­lu ar ben­zi­nu. Šiuo me­tu utė­lėms nai­kin­ti vais­ti­nė­se yra ne­kenks­min­gų odai prie­mo­nių: te­pa­liu­kų, los­jo­nų, šam­pū­nų. „Utė­lių ša­li­ni­mas tu­ri bū­ti sau­gi pro­ce­dū­ra, ne­su­ke­lian­ti ne­pa­gei­dau­ja­mų kvė­pa­vi­mo ta­kų, ner­vų sis­te­mos, odos reak­ci­jų. Tai ypač svar­bu pri­si­min­ti, ruo­šian­tis gel­bė­ti vai­kų gal­vy­tes“, – tvir­ti­na mo­te­ris.

Nau­do­jant vais­ti­nė­je pirk­tas prie­mo­nes, kuo­met utė­lės nu­gaiš­ta, pri­li­pu­sias prie plau­kų glin­das vis vien rei­kia iš­šu­kuo­ti. Ant­raip ap­ma­rin­tos glin­dos ga­li at­si­gau­ti ir iš jų vėl iš­si­ris utė­lių. Kad bū­tų leng­viau pa­ra­zi­tus iš­šu­kuo­ti, per­plau­ti plau­kus re­ko­men­duo­ja­ma van­dens ir mais­ti­nio ac­to mi­ši­niu.

Pats sau­giau­sias šių pa­ra­zi­tų ša­li­ni­mo bū­das – me­cha­ni­nis. Ta­čiau tai rei­ka­lau­ja daug kant­ry­bės ir lai­ko. Juos ga­li­te iš­šu­kuo­ti tan­kio­mis šu­ko­mis. Šis bū­das ypač tin­ka aler­gi­jų ka­muo­ja­miems vai­kams.

Dra­bu­ži­nės utė­lės ir jų kiau­ši­nė­liai yra jaut­rūs karš­čiui, to­dėl jos žūs­ta, skal­biant rū­bus 90 °C au­to­ma­ti­nė­se skal­bi­mo ma­ši­no­se, vi­ri­nant skal­bi­nius 15 mi­nu­čių 2 pro­c. so­dos tir­pa­le. Taip pat pa­ra­zi­tus ga­li­ma nai­kin­ti, nau­do­jant che­mi­ka­lų, ku­rių įsi­gy­ti ga­li­te vais­ti­nė­se. Iš­džiū­vu­sius dra­bu­žius re­ko­men­duo­ja­ma iš­ly­gin­ti karš­ta lai­dy­ne, ypač jų klos­tes, siū­les. Per vie­ną die­ną vi­siš­kai at­si­kra­ty­ti pa­ra­zi­tų neį­ma­no­ma, tad rei­kia ir kruopš­tu­mo bei kant­ry­bės.

Kirkš­ni­nės utė­lės nai­ki­na­mos to­kiais pat me­to­dais ir prie­mo­nė­mis, kaip ir gal­vi­nės utė­lės. Svar­bu, kad jas nai­kin­tų ly­ti­niai par­tne­riai tuo pa­čiu me­tu.

Sie­kiant iš­veng­ti ne­ma­lo­nios drau­gi­jos, vi­siems šei­mos na­riams bū­ti­na pai­sy­ti hi­gie­nos ir nau­do­tis tik sa­vo as­me­ni­niais daik­tais: šu­ko­mis, rankš­luos­čiais, au­si­nė­mis, ke­pu­rė­mis ir kt.

Anot so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, nors vi­suo­me­nė­je dėl utė­lių jau­čia­mas stip­rus gė­dos jaus­mas, šios pro­ble­mos slėp­ti ne­de­rė­tų. Ją ga­li­ma iš­spręs­ti, tad į pa­ni­ką pul­ti ne­tiks­lin­ga. „Tik vi­sų at­sa­kin­gu­mas ga­li pa­dė­ti už­kirs­ti ke­lią šiai pro­ble­mai“, – pa­ta­ria mo­te­ris ir ra­gi­na in­for­muo­ti ar­ti­mus žmo­nes bei drau­gus dėl ga­li­mo už­kra­to pli­ti­mo, kad neišp­la­tin­tu­me jų šei­mo­je ar ko­lek­ty­ve. Juo­lab kad daž­niau­siai utė­lė­mis už­si­kre­čia vai­kai.

Vie­na svar­biau­sių pro­fi­lak­ti­nių prie­mo­nių – ste­bė­ti vai­kus, ku­rie lan­ko ne tik dar­že­lius ir mo­kyk­las, bet ir įvai­rius bū­re­lius. Re­ko­men­duo­ja­ma bent du kar­tus per sa­vai­tę pro­fi­lak­tiš­kai pa­tik­rin­ti plau­kus ir pa­žiū­rė­ti, ar juo­se nė­ra pa­ra­zi­tų. Taip pat mo­ky­ti ma­žuo­sius hi­gie­nos, nuo­lat aiš­kin­ti, jog as­mens hi­gie­nai tu­ri­me nau­do­ti tik as­me­ni­nes prie­mo­nes – šu­kas, plau­kų še­pe­čius, plau­kų sa­ges, ke­pu­res, ska­reles, ne­si­da­ly­ti dra­bu­žiais. Dė­vė­ti šva­rius as­me­ni­nius apa­ti­nius dra­bu­žius, lai­ku juos skalb­ti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt