Ožkos mėgsta linksmus žmones

Sako, jog gyvuliai, o ypač ožkos, atpažįsta žmonių veidus ir gretinasi prie besišypsančių, linksmai nusiteikusių žmonių.

Ar pamenate istoriją apie berniuką, kuris pardavė savo šypseną? Iš pradžių manęs, kad tai visai nevertingas dalykas, vėliau jis suprato, kad be šypsenos gyvenimas nykus ir beprasmis. Skaičiau, kad šį teiginį patvirtintų ir mokslininkai – atlikti tyrimai rodo, kad šypsojimasis naudingas ne tik psichinei ir emocinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai. Taip pat skaičiau, jog jau ir Lietuvoje organizuojami jogos užsiėmimai, kur mokoma šypsotis ir šypsenos derinamos su kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimais.

Neturintiesiems humoro jausmo geriausia iš namų niekur neiti

Sena tiesa, jog jei nori ilgai gyventi, turi kuo dažniau šypsotis. Gi dabar mūsų veidai tarsi visi stovėtume kamštyje. Rinkdamas medžiagą apie šypsenos galią, sužinojau, kad šypsantis organizme išsiskiria endorfinų, dar vadinamų laimės hormonais. Dėl šios priežasties šypsena gydo depresiją, taip pat slopina stresą, baimę ir nerimą. Visi kartkartėmis patiriame neigiamų minčių. Tai, kaip mes sugebame su jomis tvarkytis, gali nulemti arba pasitikėjimą, arba baimes, viltį arba desperaciją, pergalės ar pralaimėjimo jausmus.

Šypsena padeda širdies darbui. Šypsantis suaktyvėja kraujo apytaka ir stiprėja kraujagyslės, o tai sumažina širdies priepuolių ir kitų kardiologinių ligų riziką. Minutės šypsnys širdžiai yra tas pats, kaip ir 5 minučių trukmės treniruotės triskart per savaitę. Šypsena – sportas, daug malonesnis nei „staklės“ sporto salėje. Dar sužinojau, jog suaugusieji šypsosi per mažai: vidutinis keturmetis šypsosi 300 kartų per dieną. Taigi, imkime pavyzdį iš savo mažųjų.

Turbūt pastebėjote, kad šypsenos yra užkrečiamos, taigi, šypsodamiesi skatinsite tai daryti ir aplinkinius, o kartu kelsite bendrą nuotaiką, lengviau megsite kontaktus ar palaikysite gerus tarpusavio ryšius. Kai kuriuos besišypsantys žmonės erzina – juk ir aš galėčiau šypsotis, niekas netrukdo, tik paprasčiausiai trūksta noro. Nesišypsantys žmonės stokoja humoro jausmo. Neturi humoro jausmo – neturi pagrindo šypsotis.

Apie humoro jausmą kalbama labai trumpai – arba jis yra, arba jo nėra. Gali apsimesti esąs protingas, bet negali apsimesti esąs sąmojingas. Neturintieji humoro jausmo jaučiasi nepatogiai. Tokiems į žmones geriau neiti. Tūnok namuose. Neturintieji humoro jausmo patys susikuria depresiją. „Jo geras humoro jausmas“ – pats didžiausias žmogaus įvertinimas. Nemanau, kad yra daug to jausmo neturinčiųjų. Girdėjau net teigiančiųjų, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo. Tik kai kurių jis kitoks nei mūsų. Kaip atskleidžiate savo humoro jausmą, daug pasako apie jūsų santykį su savimi ir aplinkiniais. Humoro jausmo ieškome kituose žmonėse ir didžiuojamės savuoju. Jei kas nors pasižymi geru humoro jausmu, mums atrodo, kad toks žmogus yra laimingas, pasitiki savimi ir turi puikių ateities perspektyvų.

Lėktuve niekas nemiršta

Pradėjus juokauti, reikia iškart pasirinkti aukas: žydus, čigonus, rusus, lenkus, škotus, prancūzus, vokiečius, „Olialia“ mergaites, Gražulį, Ostapenko ir į juos panašius, blondines, katalikus, prostitutes, Balbieriškio ar Šapnagių gyventojus, Prezidentę, Ministrą Pirmininką, partijų narius, aludžių savininkus, velnią ir Dievą... Šįkart apie škotus.

Mėgstantis išgerti škotas naktį vidinėje kišenėje nešasi butelį viskio. Gatvėje slidu, jis paslysta, trenkiasi į grindinį. Kyštelėjęs ranką į vidinę kišenę, pajunta – šlapia. Škotas pakelia akis į dangų ir kužda: „Viešpatie, padaryk taip, kad tai būtų kraujas...“

Daugeliu nuotaikingų, mielų situacijų mus gali pradžiuginti pats gyvenimas. Įsiminė jaunos žmonos klausimas vyrui: „Ar tu gali mane įsivaizduoti seną?“ Vyro atsakymas „Galiu“, esu tikras, suteiks tokiai šeimai ilgą gyvenimą.

Man keista, kaip vienas iš kandidatų į prezidentus per savo susitikimus su rinkėjais vis dar nepaleidžia į dangų 101 balandžio, nes tiek darbų jis skelbiasi pasiruošęs nuveikti dėl Lietuvos.

„Kas jus paskatino būti verslininku?“ – „Kai kelnių kišenėje radau 20 Eur, o nežinojau, kad jie ten guli.“

Rusai tiki, kad dėl jų nelaimių kalta Amerika, tačiau nustebino per mėnesio pradžioje Sočyje vykusį festivalį „Naujoji banga“ vieno solisto į sceną pakviesta šokiui jauna mergaitė, buvusi su marškinėliais, ant kurių pavaizduota JAV vėliava. Aišku, galėjo tai būti mergaitė amerikietė, bet abejotina – greičiausiai tai rusaitė. Visi tai regėjo tiesioginėje transliacijoje. Kai peržiūrėjau įrašą, to šokio jau nebuvo. Tiesa, pati „Naujoji banga“ labai skiriasi nuo vykusios Jūrmaloje. Atsiskleidžia rusiškas stuobrumas. Neprilyginsi Jūrmalos Laimos Vaikulės Randeviu estetikai.

O mieliausia žinia, kai sužinojau, kad lėktuvuose niekas nemiršta. Lėktuve niekas negali 100 proc. konstatuoti, kad žmogus miręs, nes gal yra galimybių dar jį atgaivinti. Todėl tai galima padaryti, tik lėktuvui nusileidus ir žmogų perkėlus į greitosios pagalbos automobilį. Ir įsivaizduojamai miręs žmogus lėktuve turi sėdėti savo vietoje iki lėktuvas nusileis.

Kodėl lietuviai užprogramuoti liūdesiui?

Lietuviui reikia trijų „l“: lango, lietaus ir liūdesio. Mes dažnai save užprogramuojame pralaimėjimui, liūdesiui, o ne džiaugsmui, kaip patys linkę sakyti, „pačiam blogiausiam“. Ar daug dainų apie rudens grožį? O tokių, kaip „Ateis rudenėlis, vėl tos pilkos dienos“ ar „Man labai labai rugpjūčio grožio gaila“, pilna. Ironiška, bet ne vienas gal pastebėjome, jog nesėkmes mūsų krepšininkams neša Marijono Mikutavičiaus himnas, kuriame verkšlenama, kad per plauką netapome čempionais ir kad pralaimėti mes galime devynis kartus iš eilės, kad neverta kankintis dėl medalio ir lieti savo kraujo dėl aukso... Dar mačas neprasidėjo, o jau toks himnas skamba. Teko pasišnekėti su vienu iš Lietuvos egzorcistų, kunigu Edmundu Rinkevičiumi. Jis tiesiai šviesiai atsakė, jog jei žmogus nutaria, kad jam nepasiseks, tai ir nepasiseka, jei šaukiasi velnio, tai šis bemat pribūva („Mes geri, mes galingi, mes šiandien laimėsim. Jis sakė: „Nė velnio.“). Juk net devintasis ir dešimtasis Dievo įsakymai sako „Negeisk!“ Atrodo, anokia čia nuodėmė geisti, štai poelgiai tai jau kitas reikalas. Gyvenimas liudija, kad Aukščiausiasis, deja, teisus. Ko geidi, išgeidi. Kodėl mes nepagalvojame, jog geriau būti sveikam ir turtingam negu ligotam ir „biednam“.

Visada galime pasirinkti, kaip pradėti dieną: gerai ar blogai nusiteikę. Sunkiausia, kai reikia prastumti dieną. Ko labiausiai trūksta? Netikėtas atsakymas – gerų žodžių. Nežinomame mieste atvykėlis kreipiasi į miestelėną: „Mielas, gerbiamas pone, kuria gatve galėčiau nueiti į autobusų stotį?“ – „O, kadangi taip mandagiai manęs paklausėte, galite eiti bet kuria gatve!“

Rudenį labiau linkstame prie namų, bet kviečiu juose neužsisėdėti, o pakeliauti. Kad ir į Lvovą, į kurį su grupe išvykstu spalio 11 d. Pavaikščioti Lvovo senamiesčio gatvelėmis, pasigrožėti šio nuostabaus miesto architektūra, garsiajame Lvovo operos ir baleto teatre Ž. Bizė operoje „Karmen“ įsijausti į čigonaitės istoriją, pasmaguriauti kava ir štriudeliais, barščiais ir šonkauliukais vietos restoranuose, nukakti iki Karpatų kalnų ir vagonėliais pakilti į pačią jų viršūnę... Pasidarykime sau šventę!

Liūdime, kad 100-mečio metai suka pabaigos link, kad kiti metai jau gal nebus tokie šventiški, juo labiau kad tai bus Kiaulės metai. Ne, tikrai ne. Kitais metais Lietuvai – 1010. Koks gražus skaičius. 1010 metų, kai Lietuva pirmą kartą pasirodė pasauliui, tai yra buvo paminėta rašytiniuose šaltiniuose.