Optimizmo ir meilės darbui nepanaikino net karantinas

Daugiau nei mėnesį verslus ir įprastinę kasdienybę suparalyžavęs karantinas pridarė daug žalos ne tik gyventojams, bet ir verslininkams. Šiaulių rajone įsikūrusiame Dargaičių zoologojos sode, kuriame gyvena kiek daugiau nei 160 gyvūnų, šis sudėtingas laikotarpis taip pat paliko žymę. Tačiau optimizmo nestokojantis alpakų ūkio savininkas Raimondas Neverdauskas viliasi, kad sunkumai liko praeityje.

Karantinas pažėrė sunkumų

Dargaičiuose įsikūrusiame ūkyje galima išvysti alpakų, stručių, kupranugarį, egzotinių ir naminių paukščių, arklių ir net zebrą. Tiesa, dėl pasaulinės pandemijos mini zoologijos sodas turėjo užsidaryti ir išgyventi be lankytojų.

„Zoologijos sodams karantinas buvo labai skaudus. Gamyklą gali užrakinti, bet gyvūnus reikia maitinti ir kai kurie dideli zoologijos sodai labai kentėjo. Vienus gyvūnus maitino kitiems. Mūsų ūkyje gyvena tik žoliaėdžiai, o pašarų šiek tiek buvome pasiruošę, todėl pačių blogiausių scenarijų išvengėme. Be abejo, lankytojų neturėjome, negalėjome dirbti. Darbuotojai įdarbinti, algas mokėti reikėjo, todėl buvo nelengva“, – apie sunkų pavasarį pasakoja R. Neverdauskas.

Vyras taip pat pamini, kad karantiną sudėtinga ištverti buvo ir gyvūnams. Draugiškos ir prie žmonių įpratusios alpakos pasigedo žmonių, todėl daug daugiau dėmesio reikalavo iš šeimininkų.

„Kai zoologijos sode pasirodo pirmieji lankytojai, alpakos iškart pasitinka, jos nebijo žmogaus. Netgi laukia. Net ir žiemą dirbame savaitgaliais, nes gyvūnai pripranta prie žmonių ir bendravimo“, – aiškina ūkininkas.

Teko prisitaikyti

Karantinui švelnėjant į Dargaičiuose įsikūrusį alpakų ūkį grįžo ir lankytojai. Tiesa, šeimininkų laukė nemažai iššūkių. „Stovėjo mūsų žmonės ir ribojo srautą. O kai atsidarėm, gyventojai jau buvo įpratę laikytis saugaus atstumo, dėvėti kaukes. Tačiau pati pradžia vis vien buvo labai sunki“, – prisimena pašnekovas.

R. Neverdauskas prisimena, kad pernai tuo pačiu metu skaičiavo gerokai didesnius lankytojų srautus. Tačiau optimizmo nestokojantis vyras tikisi, kad pavasario sunkumai pasimirš ir vasarą gyvūnai sulauks įprastinio kiekio lankytojų.

Verslininkas nerimauja dėl prognozuojamos antrosios pandemijos bangos. „Ruošiamės taip, kad tuoj pradėsime šienauti. Gyvūnams ruošiami pašarai. Šiuo metu mes ne tik auginame gyvūnus, bet ir juos veisiame. Tikiuosi, kad ir naujuosius gyventojus galėsime pristatyti lankytojams“, – sako jis.

Tėvais tampa kasdien

Alpakų ūkį R. Neverdauskas su žmona įkūrė 2013 metais. Pačios pirmosios gyventojos čia buvo trys alpakos. Tačiau šeimai norėjosi vis daugiau ir daugiau. „Sumaniau, kad turime tapti didžiausiu alpakų ūkiu. Tačiau auginsime tik žoliaėdžius. Kažkaip maloniau stebėti laisvai besiganančius, nei į tą vargšą plėšrūną narve“, – įsitikinęs vyras.

Tiesa, prižiūrėti tokį didelį ūkį nelengva. Tačiau, kaip sako jis pats, net ir sunkiausi rūpesčiai atsiperka išvydus alpakų naujagimius.

„Darbas toks, kad negali susirgti, negali gulėti. Nuolat gimsta mažyliai. Dažniausiai žmona vaikšto juos maitinti. Kaip mama. Būna, kad ir po tris mėnesius pravaikštom kas dvi valandas maitindami. Vienas lyg ir užaugo, o jau ir kitas silpnesnis gimė“, – pasakoja ūkio šeimininkas.

Ką tik gimę mažyliai ne vienintelis rūpestis. Mažylius tenka dresuoti.

„Džiaugiamės, kad pavyksta išdresuoti. Auklėjame kaip ir vaikus. Ruošiame nuo mažens bendravimui su žmonėmis. Džiaugiamės, kad turim jaukių gražių gyvūnų“, – šypsosi R. Neverdauskas.

Vyras sako, kad jau įprato kiekvieną rytą pradėti vizitu į tvartelius, kuriuose skaičiuoja naujagimius. Alpakos naujuosius ūkio gyventojus dažniausiai atsiveda šviesiu paros metu. Mažyliai ne iškart pasirodo lankytojams. O ir suaugę gyvūnai garduose rotuojami. Kad nuolatinis lankytojų srautas nesekintų alpakų, dalis jų laikomos ganyklose, kur gali pabūti ramiai, o kita dalis bendrauja su žmonėmis. Kitą dieną gyvūnai sukeičiami, todėl lankytojus visada noriai pasitinka, nepavargsta.