Odė Didždvario gimnazijai

Šiauliuose, šalia Kaštonų alėjos, į Vilniaus gatvės bulvarą atsigręžusi Didždvario gimnazija visada traukia šiauliečių ir svečių dėmesį. Ji kaip paukštis feniksas po Antrojo pasaulinio karo pakilo iš gaisrų. Išskleidusi sparnus, gimnazija švyti dieną ir naktį, apšviesta įvairiomis spalvomis. Nežiūrint dviejų karų ir sugriovimų, pasipuošusi klasikiniu fasadu, ji grakščiai stovi šalia Didždvario ąžuolo, kurį, kaip spėjama, prieš kelis šimtus metų pasodino grafai Zubovai.

Mergaičių gimnazija prie Kaštonų alėjos

Didždvario gimnazija šiemet skaičiuoja 125-erių metų sukaktį. 1896 m. pavasarį, Kauno gubernatoriui leidus, buvo pradėtas organizuoti aukų rinkimas numatytai atidaryti mergaičių gimnazijai Šiauliuose.

1897 m. grafas Nikolajus Zubovas statybai dovanojo sklypą šalia dabartinės Kaštonų alėjos, Bolšaja tiuremnaja ulica (liet. Didžioji kalėjimo gatvė, dab. Vilniaus g.) ir plytų už 10 tūkst. rublių. Dalis jų buvo panaudota iš grafui N. Zubovui priklausiusios Aleksandrijos plytinės. Statybą rėmė privatūs asmenys, miesto valdyba ir turtinga žydų bendruomenė. Gimnazijos pastatas pradėtas statyti 1898 m. Pagal 1900–1901 mokslo metų ataskaitą, gimnazija pradėjo veikti 1898 m. liepos 1 d. Naujame pastate mokslas prasidėjo 1900 m.

Įstoti į gimnaziją galėjo tik turinčiosios atitinkamą pradinį išsilavinimą. Nuo 1901 m. mokslas trukdavo septynerius metus. Buvo galima mokytis dar ir aštuntoje – papildomoje pedagoginėje – klasėje. 1905 m. gimnaziją baigė 32 abiturientės – pirmoji laida. Pagal vietos valdžios nurodymus gimnazistės privalėjo vienodai rengtis, dėvėti vienodos formos skrybėles. Dalykų dėstymas ir bendravimas buvo privalomi tik taisyklinga rusų kalba.

Iki 1915 m. dauguma gimnazijos mokytojų ir mokinių buvo ne lietuvių tautybės. Tai matyti ir 1911-ųjų nuotraukoje-vinjetėje, kurioje įamžinta to meto mokyklos vadovybė, du dvasininkai, 11 mokytojų ir 44 septintos klasės gimnazistės, pati gimnazija.

Ant to meto Šiaulių mergaičių gimnazijos fasado viršutinės dalies buvo užrašas rusų kalba: ШАВЕЛЬСКАЯ ЖЕНСКАЯ ГИМНАЗIЯ. Vinjetėje užfiksuoti to laikotarpio Šiaulių mergaičių gimnazijos direktorius G. K. Dorosejev, mokytojai: V. G. Levonenko, V. A. Sokolova, V. V. Nikolskaja, L. Denisova, E. O. Berg, K. N. Mazin (piešimo mokytojas), L. K. Šumkevič, M. L. Šeskin, N. M. Pogoreckij, Zolončenko ir N. N. Liubičev.

Taip pat matyti du dvasininkai V. G. Penkevič ir K. J. Didžiulis bei gimnazistės: A. Kotler, K. Goscevič, R. Braude, L. Geisler, B. Dombrovskaja, M. Rudnia, O. Gomolickaja, V. Bankovskaja, T. Epštein, E. Chomskaja, M. Kagan, G. Mark, S. Korženevskaja, F. Michel, S. Velbut, T. Lukomskaja, A. Zaks, F. Šic, C. Goset, D. Šlapoberskaja, M. Gurvič, G. Lemchen, A. Denisova, Ch. Kron, A. Rabinšein, A. Vercinskaja, F. Nurok, N. Šuster, N. Fridman, M. Miniat, L. Pak, O. Gricevič, S. Kaplan, M. Ptaškina, M. Rogalina, M. Boričevskaja, Kovskaja, M. Šochet, S. J. Kobzon, A. Giksa, S. Loidina, A. Lemchen, E. Margolina ir E. Markevič.

Šiaulių mergaičių gimnazijose tradiciškai pertraukas tarp pamokų skelbdavo varpelis. Iš tų laikų išliko Didždvario gimnazijos varpelis, nulietas 1876 m., kaip puošnios karietos atributas, o vėliau perdirbtas į mokyklinį. Skelbdamas džiaugsmą, dabar jis kasmet suskamba iškilmingomis progomis: Rugsėjo 1-ąją, per Paskutinį skambutį ir Mokyklos dieną.

Mergaičių gimnazijos biblioteka

Kartu su Mergaičių gimnazija buvo įsteigta fundamentinė ir mokomoji biblioteka. 1900 m. gimnazijos mokomosios bibliotekos fondą sudarė 290 daugiausia mokomojo turinio leidinių (182 pavadinimai).

1901 m. gimnazijos fonduose buvo 637 tomai knygų, atlasų, geografijos ir istorijos žemėlapių. Bibliotekos knygos buvo žymimos neapibrėžtu knygos antspaudu su įvairaus dydžio šriftais išgraviruotu tekstu rusų kalba: „Библiотека / Шавельской женской гимназiи.“ Dar aptinkamas stačiakampio formos rėminančia linija apibrėžtas keturių eilučių antspaudas-užrašas „Библioтека / Шавельской женской гимназiи / общ инвент.: отд. .. / каталогъ.“

Pavyko aptikti dar vieną iš šios gimnazijos bibliotekos knygos antspaudų. Tai maždaug XX a. pradžioje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, naudotas bibliotekos knygoms žymėti rėminančia linija apibrėžtas apskritimo formos antspaudas, kuriame lietuvių ir rusų kalbomis išgraviruotas tekstas: „Šiaulių II-oji Mergaičių gimnazija“; „Шяуляйская женская гимназiя № 2.“

1929 m. Šiaulių mergaičių gimnazijos bibliotekoje buvo 1957 tomai knygų, 1930 m. jų skaičius išaugo iki 2169. 1932 m. joje buvo 2679 knygos. Paskutiniaisiais Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, 1939 m. sausio 25 d., Mergaičių gimnazijoje įsikūrė skaitykla. Ta proga apie rašyto žodžio svarbą kalbėjo Mergaičių gimnazijos mokytojas J. Adomaitis. Iki tol skaityklos gimnazijoje nebuvo.

Didžioji akmeninė siena

Dar vienas išskirtinis Didždvario gimnazijos reliktas yra beveik dviejų metrų aukščio sumūryta akmeninė siena, sudaryta iš keliolikos tūkstančių mažų ir didelių akmenų. Juose galima rasti žmogaus veiklos pėdsakų.

Būdami mokyklos mokiniai mes šią paslaptingą Didždvario sieną įsivaizdavome kaip neįveikiamą tvirtovę, pilį. Mėgdavome ant jos laipioti, bandydavome visą viršumi pereiti ir taip patirti pirmus drąsos ir išmėginimo pojūčius.

Mokykla, išmokiusi skaityti ir rašyti

Daugiau kaip prieš 65-erius metus man teko laimė lankyti tuometės 5-osios vidurinės mokyklos (dab. Didždvario gimnazijos) pirmąją klasę. Tuo metu būsimo priestato vietoje buvo stadionas. Šalia jo buvo daržas, sodininkystės bandymų sklypas. Mokyklos teritorija nuo Kaštonų alėjos buvo atskirta iki šiol išlikusia akmenine siena, iš kitos pusės, nuo Vilniaus gatvės, aptverta betonine tvora. Vilniaus gatve važiavo automobiliai, autobusai, zujo dviratininkai, šaligatviu vaikščiojo praeiviai.

Pradinėse klasėse mano pirmasis mokytojas buvo Jonas Makštela. Tai buvo labai nuoširdus ir puikus pedagogas, mokėjęs įkvėpti ryžto mokytis, jausti pareigą drausmei ir tvarkai. Jis nuo pat pirmųjų pamokų mus skatino domėtis Lietuvos istorija, kalba, geografija, išmokė skaityti, rašyti, skaičiavimo ir kitų svarbių dalykų, įskiepijo meilę knygai.

Klasė buvo didelė – joje mokėsi 36 vaikai, 18 berniukų ir 18 mergaičių. Išsaugojau pirmąją 1958-ųjų
mokyklinę nuotrauką, kurioje mūsų 3b klasė kartu su mokytoju J. Makštela nusifotografavo mokyklos kieme. Prabėgo labai daug laiko, daug laidų išleido mokykla, tačiau pirmoji mokykla ir pirmoji klasė išliko visam laikui mano atmintyje.

Mokytojas J. Makštela, matydamas, kad moku neblogai skaityti, paragino apsilankyti mokyklos bibliotekoje, kuri buvo pagrindiniame pastate. Pokariu 5-osios vidurinės mokyklos biblioteka (Vilniaus g. 188) buvo įsteigta 1954 m.

Mokyklos biblioteka buvo įsikūrusi nedidelėje jaukioje dviejų kambarių patalpoje, kuri nuo apačios iki viršaus buvo prikrauta įvairiausio dydžio ir storio knygų, albumų, brošiūrų, vadovėlių ir kitų spaudinių. Jie buvo išrikiuoti lentynose, sukrauti ant stalų, suolų ir net suguldyti ant palangių. Tada man atrodė, kad čia tiek daug knygų, jog joms perskaityti neužteks ir viso gyvenimo.

Pokariu knygų trūko, jos buvo brangios, tėvai negalėjo jų man daug nupirkti, tad biblioteka padėjo užpildyti šią spragą. Perskaitęs knygą, skubėdavau ją tuoj pat grąžinti ir vėl paimti naujų.

Grąžindamas knygą, turėdavau atsiskaityti bibliotekininkei, maloniai rūpestingai moteriškei, papasakoti, kuo mane sužavėjo perskaityta knyga. Kartais, bibliotekininkės paprašytas, padėdavau tvarkyti knygas, jas išdėlioti lentynose, spintose.

Tuomečiam Šiaulių švietimo skyriui įvykdžius reformą ir mokinius suskirsčius pagal gyvenamuosius rajonus, Valančiaus gatvės namas, kuriame gyvenau su tėvais, buvo priskirtas Juliaus Janonio 1-ajai vidurinei mokyklai. Su dar vienu klasės draugu buvome perkelti mokytis į tos mokyklos penktą klasę. Nepaisant perkėlimo, mano pirmoji mokykla ir pirmasis mokytojas atmintyje išliks visą gyvenimą.

Gimnazija prie Didždvario ąžuolo

Beveik kiekvieną dieną einu Vilniaus gatve pro Didždvario gimnaziją. Prie Kaštonų alėjos auga didelis, galingas Didždvario ąžuolas. Tai seniausias miesto centrinėje dalyje augantis ąžuolas.

Žiūrėdamas į šį plačiai išsišakojusį medį dažnai pamąstau, kiek jam metų. Žinovai sako, kad jau per 200. Budėk, galingas ąžuole, saugok Šiaulius ir gimtąją mokyklą, švenčiančią įkūrimo 125-metį!