O ką atneš rytojus?

Jau kelias savaites Klykoliuose (Akmenės raj.) sodyboje, pravažiuojant pro šalį, buvo galima pastebėti nevietinį jaunuolį besidarbuojantį prie dekoracijų. Kam jos? Ir iš kur jis? - diskutavo ne vienas klykoliškis, naujaakmeniškis ir aš.

Užeinu į man gerai pažįstamą kiemą. Pasilabinu, pašnekam apie orą, pasiūlo prisėsti ir kavos. Apsimetu, kad aš esu visai nevietinis ir šito kiemo tarsi nesu matęs. Pradedu domėtis jaunuoliu, kas jis toks ir ką jis veikia čia?

- Nieko keisto ir neįtikėtino – šypsosi Evaldas, paklaustas, ką jis veikia Akmenės rajone. -Atostogauju arba tiesiog nemokamai suteikiu pagalbą Naujosios Akmenės miesto šventės režisierei – nuotaikingai kalba dailininkas.

Evaldas Jasiūnas, kilęs iš Pasvalio, bet dirbantis Šiaulių dramos teatre, turintis floristo specialybę, bet svajojantis apie scenografo darbą. 2016 metais netikėta pažintis su Naujosios Akmenės kultūros centro mėgėjų kolektyvais bei pamatyta muzikinė istorija „Jūros gelmių dievaitė“ (rež. A. Gričiutė) suintrigavo jį kaip dailininką ir jis panoro padėti savo kūrybinėmis mintimis spektakliams. - Sėdau vieną dieną prie kompiuterio ir parašiau režisierei, ar nenorėtų, kad sukurčiau scenografiją spektakliui. Ji sutiko. Po kiek laiko susitikom kavinėje, o tada ir prasidėjo. Ne taip lengva pasirodo patekti į mėgėjų tarpą – juokauja Evaldas. - Pirmiausiai turėjau įrodyti, ko esu vertas. Buvau švelniai priverstas ne tik šokti (Evaldas ilgą laiką šoka „Saulės“ šokių kolektyve), bet ir vaidinti Vydūno pjesėje „Jūrų varpai“ , kuri pirmą kartą šiais metais buvo statoma Priekulėje (idėjos autorius ir režisierius D. Malajevas) su keliais mėgėjų kolektyvais, jų tarpe ir Naujosios Akmenės kultūros centro jaunimo dramos studija „9-netukas“ (rež. A.Gričiutė).

Staiga Evaldas surimtėja, lėtai geriam kavą Klykoliuose. Šalia bažnyčia, o mes sėdim buvusios klebonijos kieme, stebim gandrus po ką tik nulijusio lietaus. Iš klėties išlindo režisierė. Įtariai ir be šypsenos pažiūrėjo į mus: - veltėdžiai, - burbtelėjo ir nuėjo taisytis kavos.

- Nesitikėjau, kad galiu rasti bendraminčių – staiga nutraukia tylą Evaldas. - Keistas jausmas, kai tavo ir režisierės mintys bei idėjos sutampa.

- Ne tik sutampa. Jos tokios pat! Tik kartais jis pirmas tai pasako garsiai, o kartais aš – pritarė režisierė. – Kartais aš šlykščiuosi savimi, kad ir dabar per mane žmogus turi darbą, kai tuo metu galėtų skaityti prasmingas ir protingas knygas arba sėdėti kur nors ir stebėti profesionalių režisierių darbus. O kas aš tokia, kad galiu juo talentu naudotis? Kas aš tokia, kad žmonės atvažiuoja ir dirba man veltui. Niekas nieko neprivalo. Man liūdna ir kartais pikta ant savęs, kad išnaudoju žmones, bet nieko negaliu padaryti nei su savimi, nei su įpročiais. Man teatras yra viskas. Jis vienintelis (po mano mamos ir sesers), kuris niekada neišduos. Jis buvo prieš mane, jis bus ir po manęs. Visus savo darbus skiriu Jam – savo Tėčiui – liūdnai nusišypso ir nuleidusi galvą režisierė Andrėja nubizena šalin.

Nejaukią tylą nutraukia katinas, netikėtai prilindęs prie mano kojų. Gal tai ženklas, kad tie du žmonės atsiųsti dvasių – šmėsteli mano galvoje.

- Man įdomi Naujoji Akmenė ir jos žmonės – taria Evaldas glostydamas katiną. - Kelios pažintys su šio krašto žmonėmis A. Adomaičiu ir S. Misevičiumi davė inspiracijos kūrybai. Idėjos generuojamos labai greitai čia ir dabar - tarsi laikas neegzistuotų, nuovargio nebūtų. Tik grįžome iš Priekulės sulaukėme kvietimo iš Tytuvėnų regioninio parko direkcijos (direktorius V.Stonys) sudalyvauti Tytuvelo 2017 metų renginyje, prie Giliaus ežero Tytuvėnuose. Ir net nemirkčiodami susižvalgėme su režisiere. Juk kaip tik ten ir tinka Vydūno pjesė „Jūrų varpai“. Ežeras, nuostabi gamta įpareigoja kalbėti apie protėvių dvasias, kilnius darbus. Pasirodymą galėsite pamatyti šių metų rugpjūčio 19 dieną Tytuvėnuose. Šalia viso šito užsibrėžiame kartu su režisiere, kad miesto šventė (rugpjūčio 15 d.) šiais metais bus kitokia ir darysime kitaip, kad žmonės turėtų dvasinio peno akims: kursime skulptūras, kaip daro ir kiti didieji miestai. Taip gimė kompozicijos idėja „Paskutinieji protėvių dievai“, spektaklio ištrauką pagal Vydūno pjesę „Jūrų varpai“ pateikti publikai, kurti kostiumus patiems, daryti dekoracijas scenos papuošimui, įtraukiant skulptūras į pačią miesto šventės programą. Prasidėjo ilgos bemiegės naktys, vakarojimai prie pjesės, repeticijos Tytuvėnuose, Klykoliuose, Naujojoje Akmenėje, simbolių ir prasmių ieškojimai, karpymai, siuvimai, pinimai iš šieno. Būsimas choreografas Justas Nagrockis kūrė šokius, kurios įdėjo į vieną spektaklio koncepciją. Aš nebuvau paliktas vienas darbo procese. Padėdavo jaunimo dramos kolektyvas ir režisierė. Mes kartu iškentėm bemieges naktis, bet matant miesto šventės metu žiūrovų nuostabos pilnus veidus - išblėso nuovargis. Supratome, kad neveltui dirbom. Režisierė miesto šventei subūrė savo draugus, kurie atvyko iš Tytuvėnų, Vilniaus taip pat ir Naujosios Akmenės, kad tik idėjos būtų įgyvendintos. Nežinau, ką ji tokio turi, bet žmonės – jos draugai ir bičiuliai ja tiki. Daug kam kilo diskusijų dėl gyvos Žolinių karalienės ir dar dainuojančios. O mums tai buvo atrakcija. Dainuojanti skulptūra nieko naujo. Tiesiog tai buvo kitaip čia. Daug kam buvo nusivylimas, kad kiti nepamatė ar neišgirdo, bet nebuvo įmanoma techniškai kitaip išspręsti. Simona Katavičiūtė iš Vilniaus, jai kelias tolimas, o dėl jos balso, manau, buvo verta pabandyti nors kelias akimirkas išgyventi kartu. Grimerė Beatričė Jankauskaitė išpildė mūsų norus, kad sukurti personažai atrodytų kaip skulptūros. Kalvis Simonas Misevičius papildė kostiumus savo kurtais ginklais. Visa tai iš idėjos, kad miesto šventė Naujojoje Akmenėje būtų sutikta kitaip. Esu laimingas, kai šalia esantys žmonės tiki vienas kitu, kai darbas atneša ne tik finansinę naudą, bet dvasinį peną. Kavos išgerta daug. – akys taip ir nukrypsta į puodelių kalną.

Klykoliuose iš lėto saulė kyla aukštyn. Evaldas dėliojasi daiktus – grįžta į Šiaulius. Andrėja nervingai ir smulkiais žingsneliais tupinėja pirmyn atgal lyg ir norėdama jam kažką pasakyti, o gal ir sušukti – pa-si-lik! Mums tavęs reikia! Juk tiek dar daug nepadaryta..., bet ji tik ištaria: - lauksiu. Evaldas paslaptingai nusišypso ir pamoja ranka atsakydamas: - sugrįšiu. Greitai, labai greitai - juk laukia spektaklio premjera „Heda Gabler“. Išvažiuoju ir aš, o kieme pasilieka režisierė. Draugai išvažiavo, šviesos užgęsta, spektaklis baigiasi. O ką atneš rytojus?