„... nužymėsiu kelius, kada nors atsimuši“

Kaunas

Genovaitė MačiūtėŠaltinis: Etaplius.lt

44184

2018-ieji – Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio metai

Būsim lietuviai, kurie tebesaugo
Motinas savo ir būstus vaikų,
Žemėj užgimę, mes dangui užaugom, –
Tautos Mėnulio prakeiktu laiku!

Sigitas Geda

Liepos mėnesį Birštono viešojoje bibliotekoje atidaryta Sigitui Gedai prisiminti skirta literatūros paroda „Poetas – iš Dievo“. Šių metų vasario 4-ąją jam būtų sukakę 75-eri.

Poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, eilės kitų svarbių premijų laureatas Sigitas Geda (1943–2008) – vienas iš 35 Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, galinga dvasios jėga ir talentingo kūrėjo žodžiu budinęs tautos išdidumą daugiatūkstantiniuose Atgimimo susibūrimuose. Skaitant poeto Žodį Lietuvai, pasakytą Vilniuje, Vingio parke, 1988-ųjų rugpjūčio 23 dieną, nugara šiurpsta ir po trisdešimties metų – Dievo dovana ar prakeikimas taip giliai suvokti savosios tautos ir jos žmogaus likimą. „Ši kalba, panašiai kaip Daukšos „Postilės“ prakalba, yra tautos ir valstybės gyvasties šaltinis“, – primena poeto bičiulis Liudvikas Jakimavičius.

Debiutavęs eilėraščių rinkiniu „Pėdos“ (1966) ir poema „Strazdas“ (1967), Sigitas Geda rašė ir suaugusiems, ir vaikams, jo eilėmis sukurta ne viena dažnai girdima, klausytojų pamėgta daina.

Prieš kelis dešimtmečius kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus parašytos roko operos „Eglė“ (skambėjusios pirmąją Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos...“ dieną) libreto autorius – Sigitas Geda. „Saulės, paukščių dar nebuvo, o tėvynė jau buvo“, – sako poetas.

Kas suskaičiuos, kiek laiko ir pastangų pareikalavo vertimai, kiek geriausių pasaulinės literatūros kūrinių tik dėka šio talentingo ir darbštaus žmogaus galime skaityti lietuviškai – pakanka prisiminti vien „Giesmių giesmę“, A. Dantės „Dieviškąją komediją“.

Žymiausiais Sigito Gedos eilėraščių rinkiniais literatūros kritikai laiko „Babilono atstatymą“ (1994), dviejų ciklų knygą „26 rudens ir vasaros giesmės “ (1972).

„Sigito Gedos vieta greta Alberto Kamiu arba Viljamo Folknerio. Jis priklauso anai kartai, ir akivaizdu, kad ne tik atitinka dabartinio Nobelio premijos laureato lygį, bet gerokai jį pranoksta. Jo „Septynių vasarų giesmės“ – yra lietuvių poezijos viršūnė“, – teigia profesorius Arvydas Šliogeris.

Į save sugėręs pasaulio literatūrą, mitologiją, istoriją didis poetas Sigitas Geda iki gyvenimo pabaigos išliko protėvių atminimo ugnį kursčiusiu savosios genties žmogumi. Gimtosios Dzūkijos žeme jis mėgo vaikščioti basomis, o ir po Vilnių, net skaudančiom kojom – vis pėsčias, nes tik eidamas gali ne vien pamatyti – ir pajausti.

Nėra paprasta kviesti į Sigito Gedos kūrybos pasaulį, nes kelionės po jį nepavadinsi lengvu ar maloniu pasivaikščiojimu. Bet Poetas – iš Dievo niekada ir nežadėjo, kad toli nueisi nesusibraižęs kojų, ar kad likimo pamokas atlaikysi nepargriuvęs ir nesužeista širdimi – „visi mes atsiimam savo. Nei daugiau, nei mažiau. Tiktai tiek, kiek atseikėta, atmatuota, pasverta“. Guodžia nebent tai, kad eidamas ne tik griūni – ir keliesi.

Zitos Šliogerienės nuotrauka

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt