PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2022 m. Spalio 14 d. 13:09

Nuteistiesiems savanorystė tapo sielą gydančiu vaistu

Šiauliai

Etaplius.ltŠaltinis: Šiaulių tardymo izoliatoriaus inf.


248635

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuteistieji, turintieji teisę už įstaigos ribų išeiti be pareigūnų palydos, labiausiai laukia šeštadienių. Ir visai ne todėl, kad savaitgalį nereikės dirbti ūkio aptarnavimo būriui priskirtų darbų. Šeštadieniais jie dirba netgi daugiau ir sunkiau, bet tai daro savanoriškai ir tą dieną vadina švente.

„Šeštadienio pradedam laukti vos grįžę į izoliatorių iš gyvūnų prieglaudos ar mokyklos, kur savanoriaujame. Jaučiamės ten reikalingi ir tai, kad galime savaitgalį skirti padėdami tiems, kuriems pagalbos reikia mums – dovana, o ne pareiga“,- taip apie galimybę būti savanoriais kalbėjo ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji. Jų savanorystės stažas įvairus: vieni į savanorystę pasinėrė prieš keletą metų, kiti tam savo savaitgalio poilsį skiria vos kelis mėnesius. Savanoriais tapę nuteistieji pasakoja, kad savanoriaudami jaučia vidinę pilnatvę, gali pakeisti aplinką, pabendrauti su kitais savanoriais, pajusti, kad tai, ką jie daro yra vertinama, tiesiog jaustis reikalingais.

Šiauliuose esančioje gyvūnų prieglaudoje „Binada“ savanoriaujantys nuteistieji apie prieglaudoje nuveiktus darbus galėtų pasakoti ne valandą ir ne dvi. Nuteistųjų savanorių rankomis prieglaudoje pastatyti voljerai, atlikta daugybė darbų, pagerinusių beglobių gyvūnų gyvenimą. „Ten visada yra ką veikti. Dabar ruošiamės žiemai, reikia apšiltinti kačių namelius, kad jos nešaltų“,- apie prieglaudos rūpesčius pasakoja nuteistieji. Paklausti, kas verčia šeštadieniais anksti keltis ir net prastu oru eiti dirbti sunkaus darbo, už kurį niekas nemoka, visi savanoriai nustemba. „Kokia čia dar prievarta, džiaugsmas čia. Supraskite, gyvūnų prieglaudoje nėra tiek daug savanorių, galinčių ir mokančių statyti voljerus, namus katėms, atlikti kitus sunkesnius fizinius darbus. O mes tai galime. Ar įsivaizduojate, kaip sunku būtų prieglaudos vadovei be mūsų pagalbos? Gyvūnai nekalti, kad jais atsikratė, mes galime pasirūpinti, kad jie gyventų normaliomis sąlygomis“,- vienas per kitą kuo svarbi savanorystė ėmė pasakoti nuteistieji. Ne mažiau svarbi, gal net svarbesnė nematomoji savanorystės pusė. Nuteistieji tvirtina, kad savanoriaudami jaučiasi tokie pat žmonės kaip ir kiti prieglaudoje besidarbuojantys savanoriai: „Niekas mūsų neišskiria iš kitų, esame lygiaverčiai, niekas nesako „o, čia – kaliniai“, labai gera aura ten, psichologiškai pailsime, gerdami arbatą po darbų pasikalbame ne tik apie gyvūnus, bet ir apie gyvenimą“. Tai, kad tokie prisipažinimai – ne tušti žodžiai, nuteistieji greit parodo pavyzdžiais iš savo gyvenimo. „Išėjęs trumpų atostogų, ar pasimatymo su artimaisiais laisvėje metu su šeima nueiname į „Binadą“. Nunešame maisto gyvūnams, ar reikalingų medikamentų. Visa šeima tapome savanoriais“,- pasakoja nuteistasis.

„Jie man – kaip vaikai“,- jautriai ir nuoširdžiai apie nuteistuosius savanorius atsiliepia VšĮ „Binada“ vadovė Adelė Levanienė. Savanorių padarytus gerus darbus ji vardytų nesustodama. Gyvūnų prieglaudos vadovė sako, kad be pagalbininkų iš izoliatoriaus – kaip be rankų, nes jie labai stengiasi ir nereikia pirštu rodyti, ką būtina daryti. Nuteistieji savanoriai žino kone visų prieglaudos gyventojų vardus, gyvūnai juos pažįsta, prisileidžia tarsi tikrus šeimininkus. Nuteistieji nė neprašyti valo keturkojų narvus, puikiai žino kurį augintinį kokiu maistu ir kada reikia pašerti, leidžiasi su jais į pasivaikščiojimus apie prieglaudą, pasirūpinę gyvūnais – kimba į statybos ir remonto darbus.

„Kalėjimo, ubago terbos ir lazdos niekam nevalia išsižadėt, tad ne mums smerkti patekusius į kalėjimą. Baimių priimti juos savanoriais nebuvo. Jie su kaupu pateisino visus mano lūkesčius. Mielai priimčiau dar tiek pat. Mums didžiulis ramstis, o kad savanorystė gydo žmogų – niekam ne paslaptis“,- sakė A. Levanienė.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuteistieji šeštadienį laukiami ir Šiaulių rajono Aukštelkės mokykloje – daugiafunkciniame centre. „Darome viską, kad mokykla taptų gražesnė: remontuojame, dažome, tvarkome. Darbas fizinis, bet nuovargio nejaučiame, atvirkščiai – jaučiamės reikalingi, mūsų darbą vertina, atsiranda motyvacija dar daugiau padėti“,- pasakojo švietimo įstaigoje savanoriaujantys nuteistieji. Tai, kad vieną dieną savaitės dieną gali išeiti iš izoliatoriaus ir pabūti su visai kitais žmonėmis, pasikalbėti su jais, pamatyti realius pozityvaus gyvenimo pavyzdžius – ne prievolė, o dovana.

Savanorių darbus Aukštelkės mokykloje – daugiafunkciniame centre prižiūrintis šios įstaigos atstovas Vytautas nedaugžodžiavo: „Vyrai darbuojasi gerai, niekada jokių problemų su jais nebuvo“. Paklaustas, ar įstaiga neturėjo dvejonių prieš priimdama savanoriauti nuteistuosius, nes visuomenės stereotipai kalinius linkę nurašyti tarsi į atstumtųjų kategoriją, Vytautas šiek tiek nustebo. „Jie – žmonės. Lygiai tokie pat kaip mes visi. Dirbame visi kartu: jie dirba, mūsų darbininkai dirba, ateina mūsų įstaigos direktorius, visi kalbamės, tariamės. Niekas niekada nėra jų kažkaip išskyręs, atskyręs. Visi esame lygūs, nes kartu dirbame labai reikalingą darbą“,- sakė Vytautas.

Savanorystėje prasmę suradę nuteistieji pritaria A. Levanienės ir mokyklos- daugiafunkcinio centro atstovo žodžiams. Savanoriaudami pasisemia tiek vidinės stiprybės, kiek nesuteiktų daugybė teorinių užsiėmimų apie motyvacijos keistis auginimą. Pasak jų, kartais nereikia žodžių, aiškinančių gyvenimiškas tiesas, nes užsimezgęs emocinis ryšys tampa svarbiausia paskata permąstyti savo gyvenimą ir suprasti, kad darant gerą, duodant, o ne imant laimingų žmonių aplinkui daugėja ir pats daraisi laimingesnis ir reikalingesnis jiems.