Nusipelniusį Lietuvos gydytoją Dobilą Ovsiuką džiugina darbas profesionalioje komandoje

Respublikinė Šiaulių ligoninė – vienintelė vaikų anesteziologo reanimatologo Dobilo Ovsiuko darbovietė. Per 34-erius darbo metus gydytojui neteko patirti nei perdegimo, nei rutinos. Intensyvus darbas, noras padėti sunkiai sergančiam vaikui traukė ir domino, žavėjo ir teikė pasitenkinimą. Geru laiku, kai stigo ligoninėje šios profesijos gydytojų, ir tinkamoje vietoje pradėjęs gydytojo karjerą, D. Ovsiukas iki šiol dėkingas sėkmingai susiklosčiusiam likimui, suteikusiam progą dirbti mėgstamą darbą profesionalioje medikų komandoje ir būti įvertintam. Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardu ir nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklu apdovanotas gydytojas priima tai kaip malonią, tačiau įpareigojančią staigmeną.

Laiku ir tinkamoje vietoje

Nusipelniusio gydytojo vardas – bene garbingiausias šalies gydytojų veiklos įvertinimas. Gydytojui D. Ovsiukui jis buvo labai netikėtas. „Kai paskambino iš administracijos ir pranešė, kad turiu prisistatyti, galvojau apie galimus nesklandumus. Pasakė, kad turėsiu vykti į Vilnių dalyvauti renginyje. Buvo staigmena,  maloni, bet įpareigojanti“, – sako gydytojas ir neslepia džiaugsmo, kad teko dalyvauti labai gražioje šventėje, vykusioje Valdovų rūmų salėje. Visi pakilios nuotaikos, džiaugsmingais veidais, programa įspūdinga, sakomi gražūs žodžiai. 

Šiauliuose gimęs ir augęs Dobilas Ovsiukas tik trumpam buvo išvykęs gyventi iš Šiaulių – kai mokėsi Vilniaus universiteto medicinos fakultete. Profesiją pasirinko dar mokydamasis buvusioje F. Žemaičio vidurinėje mokykloje. Būdamas dešimtoje klasėje nusprendė, kad rinksis gydytojo kelią. Labiausiai motyvavo noras padėti kitiems, globoti sergančius. Pavyzdys buvo ir gydytoja odontologe dirbusi mama Genovaitė Ovsiukienė, kuri taip pat ragino puikiais pažymiais besimokantį sūnų rinktis mediciną. Pranas ir Dobilas Ovsiukai užaugino tris vaikus: Dobilą, Ramunę ir Eglę, tad gausioje šeimoje reikėjo mokėti ir dalintis, ir padėti vienas kitam.  

Išlaikęs abitūros bei stojamuosius egzaminus tais pačiais metais Dobilas tapo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto pediatrijos specialybės studentu. Būsimasis gydytojas internatūrą, trukusią metus, atliko Šiauliuose ir, įgijęs gydytojo diplomą, pradėjo dirbti Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų ligų skyriuje. 

Reikėjo gydytojo rankų Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje, kuris anuomet veikė Chirurgijos korpuse. 1984 metais kūrėsi Vaikų intensyviosios terapijos skyrius, nors specialiai parengtų gydytojų reanimatologų nebuvo. Skyriuje dirbęs gydytojas Valerijus Lapšinas pasiūlė jaunam kolegai ateiti į šį skyrių. Dobilas sutiko ir 1990 metais pradėjo dirbti Vaikų intensyviosios reanimacijos skyriuje su ypač sunkios būklės vaikais. 

Jauną vaikų ligų gydytoją domino intensyvesnis mediko darbas, traukė noras padėti sunkiai sergančiam vaikui. Tai domino, žavėjo ir teikė pasitenkinimą darbu. Taip susiklostė, kad tuo metu Šiaulių ligoninėje trūko šios specialybės gydytojų. „Viskas sklandžiai sutapo: ir noras, ir poreikis, ir galimybės“, – sako gydytojas, geru laiku ir tinkamoje vietoje pradėjęs gydytojo karjerą Šiauliuose.

Mokytis teko ne tik iš buvusio skyriaus vedėjo Eduardo Laurinavičiaus, kurį prie skyriaus vairo pakeitė  Tatjana Kravcova, vėliau išvykusi gyventi ir dirbti į Vokietiją. Iki šiol pavyzdžiu ir mokytoju yra ir  Nusipelnęs Lietuvos gydytojas vaikų anesteziologas reanimatologas Valerijus Lapšinas. 

D. Ovsiukas vaikų anesteziologo specialybės mokėsi Vilniaus gydytojų kvalifikacijos kėlimo kursuose. Anuomet buvo vaikų anesteziologo-reanimatologo specialybė, tik prieš dešimt metų specialybė tapo bendra ir vaikams, ir suaugusiems. „Man labiau rūpėjo vaikai, tad į jų gydymą labiau gilinausi“, - sako gydytojas, vėliau įgijęs ir anesteziologijos įgūdžių, be kurių darbas intensyviosios terapijos skyriuose jau neįsivaizduojamas.  

Pagalba paspringusiam mažyliui – ne retas reiškinys

Planuotą susitikimą su gydytoju teko atidėti, nes tuo metu į Vaikų intensyviosios terapijos skyrių atvežė paspringusį dvejų metukų vaiką. Vaikui buvo suteikta pirmoji pagalba, būklė jau buvo stabilizuota, tačiau reikėjo atlikti procedūrą, kuriai reikalinga gydytojo anesteziologo kompetencija. 

Antrojo susitikimo metu pirmiausia ir klausiu apie šio vaiko sveikatą ir kokia pagalba jam suteikta. Pasak gydytojo, reikėjo įsitikinti, ar kvėpavimo takuose yra svetimkūnis. 

Mažylis užspringo, valgydamas kokoso drožlėmis padengtą saldainį „Rafaelo“. Vaikas staiga užsikosėjo, pradėjo dusti. Atlikta fibrobrinchoskopija, kuri taikoma bendroje nejautroje, kai miegančiam vaikui į kvėpavimo takus įvedamas tam tikras prietaisas. Procedūros metu aptiko riešuto gabalėlių ir juos išplovė. 

„Nereiktų duoti riešutų mažiems vaikams, ypač kai nepakankamai susiformavę dantys ir kramtymas dar nevisavertis“, – pataria gydytojas tėveliams, juolab, kad šis atvejis – ne vienetinis. 

Per metus į skyrių atvyksta per 10 paspringusių vaikų. Anot gydytojo, tai nėra dažni atvejai, tačiau labai pavojingi. 

„Mūsų darbas yra komandinis. Kiekvienas atlieka savo darbą, negalėtume tokiam vaikui padėti, jei nebūtų endoskopuotojo, anesteziologo ar tinkamos įrangos. Reikia personalo, technologijų ir malonu, kad yra. Būna atvejų, kai būklė nėra tokia stabili ir paciento negali pervežti į kitą ligoninę, pagalbą reikia teikti čia ir dabar. Gerai, kai ta pagalba galima“, – džiaugiasi gydytojas D. Ovsiukas. 

Nepamirštami atvejai

Per tris dešimtmečius darbo Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje niekas nesuskaičiuotų vaikų, kurių gyvybė buvo išgelbėta. Skaudžiausia gydytojui, kai į skyrių atvežami vaikai, patyrę sunkias traumas autoįvykiuose, iškritę iš didelio aukščio, susižaloję  paspirtukininkai. Labai skaudu matyti mažą vaiką, nusiplikiusį arbata ar kava. „Tai ir vaiko nepriežiūros problemos, bet vaikai labai judrūs, o mamos – pavargusios“, – sako medikas.  

„Didžiausia nesėkmė kiekvienam gydytojui yra vaiko mirtis, kai nebegali padėti. Dažniausia tai įvyksta dėl objektyvių priežasčių, kai gydytojas dar gali daug ką padaryti, bet išsenka vaiko gyvybinės funkcijos“, – apie sudėtingas traumas patyrusius vaikus pasakoja D. Ovsiukas. 

Dar viena grupė, kurių netektis tenka išgyventi, tai neįgalūs vaikai. Jų gyvenimą palengvina ir gydytojai anesteziologai, tačiau gyvybinės  funkcijos išsenka ir gana ankstyvame amžiuje  jie palieka šį pasaulį. 

Nepamirštamas gydytojui vaikas, daug laiko praleidęs reanimacijos skyriuje. Jam buvo sutrikusi žarnyno mityba per kraujotaką. Buvo pašalinta didelė žarnyno dalis, liko nedidelis žarnos fragmentas, todėl taikyti specialūs maitinimo būdai. „Maitinti jį reikėjo ne tik per burną, bet ir intraveniniu būdu, tai kol buvo ištobulinta ši sistema, kol buvo išmokyti tėvai teikti šią pagalbą, berniukas beveik metus praleido Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje“, – prisiminė gydytojas nesėkme pasibaigusią pasiaukojamą medikų kovą už vaiko gyvybę.  

Nepamirštama ir COVID-19 pandemija, į skyrių atvedusi ne vieną sunkios būklės vaiką. Dažnam reikėjo įvairių deguonies terapijos taikymo būdų, tad ligoninė įsigijo ir modernių prietaisų, didelės tėkmės deguonies terapijos aparatą, tad galėjo teikti pagalbą sunkesnės būklės vaikams ir nereikėjo jų niekur vežti. Buvo pacientų, kuriems pažeista kvėpavimo sistema ar net žarnynas. Pastariesiems prireikė ir operacijos. Nepamirštamas labai sunkios būklės šešiolikmetis paauglys, turėjęs gretutinių patologijų, antsvorio. „Berniukui išsivystė daug komplikacijų, sutriko kraujo krešėjimas, pradėjo formuotis trombai ir išgelbėti jo nepavyko“, – prisimena gydytojas šį ir kitus nesėkme pasibaigusius atvejus, nes jie ne kartą aptariami, daromos išvados, priimami sprendimai.

Dauguma vaikų, kuriems reikalinga sudėtinga ir ilgesnė intensyviosios terapijos medikų pagalba, stabilizavus jų būklę, išvežami tolimesniam gydymui į didžiųjų miestų klinikas – tretinio lygio gydymo įstaigas, kur teikiama aukščiausio lygio specialistų pagalba, rekomendacijos ir gydymas. „Mūsų kompetencija yra stabilizuoti būklę sunkios būklės vaikams, ir, prireikus, organizuoti išvežimą į tretinio lygio gydymo įstaigą. Per metus į tretinio lygio intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyrius išvežama 10–15 vaikų – nedaug,“ – sako gydytojas D. Ovsiukas, labiausiai besidžiaugiantis tais, kurių būklė gerėja ir jie perkeliami į Moters ir vaiko klinikose esantį Vaikų ligų skyrių arba Vaikų chirurgijos, ortopedijos-traumatologijos centrą. Po sėkmingo gydymo Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje išvyksta vaikai ir į reabilitacijos centrus. 

Darbas kolektyvinis ir komandinis

Vienas gydytojas anesteziologas reanimatologas, dirbdamas Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje,  nepadarytų nieko. „Skyriuje, kuriame dirbu, yra susibūrusi profesionali gydytojų, slaugytojų ir jų padėjėjų komanda, kuria gali visada pasitikėti ir sulaukti pagalbos“, – sako patyręs gydytojas. 

Gydant ligonį šiame skyriuje reikalingos ir kitų skyrių darbuotojų pastangos: laboratorijos paslaugos, atliekami instrumentiniai tyrimai: rentgenas, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas. 

Turėdamas dvi kvalifikacines kategorijas gydytojas D. Ovsiukas skyriuje atlieka reanimatologo bei anesteziologo darbus. Skyriaus anesteziologams tenka migdyti vaiką net ir venos kateterizavimui, kai vaikas nesileidžia, priešinasi, bijo adatos. Prireikia pamigdyti vaiką ir atliekant gastroskopiją, bronchoskopiją, nes invazinės procedūros yra skausmingos, reikia anestezijos ir širdies ritmo atstatymui taikant elektrošoką. Reikia migdyti ir kai kurias traumas patyrusius pacientus, kurie atvyksta su kvėpavimo sutrikimais ir kuriems reikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija. 

Anksčiau dar tekdavo teikti pagalbą Šiaulių krašto vaikams, kai reikdavo vykti į kitas Šiaulių krašto ligonines atsivežti sunkios būklės vaikų. Dabar rajonų ligoninėse nebėra vaikų ligų skyrių ir greitoji medicinos pagalba visus vaikus, kuriems reikia stacionaro medikų pagalbos, veža į Šiaulius. 

Gydytojas pastebi, kad yra sumažėję ir pačių vaikų, tad ir ligų, ir nelaimingų atsitikimų, kuriuose nukenčia vaikai, yra mažiau. „Bet bendras skaičius skyriuje gydomų vaikų nepasikeitė, nes pagalbos atvyksta ne tik šiauliečiai, bet ir iš visos apskrities. Pacientų skaičių kilstelėjo ir Ukrainos karo pabėgėlių vaikai, kurie taip pat suserga ir patiria traumų. 

Į vaikų operacinę, esančią Moters ir vaiko klinikoje, gydytojas einąs ne tik padėti vaikams, bet ir pagilinti savo žinias. Operacinėje dirbti tenka ir su chirurgais, kurie atlieka pilvo ar planines operacijas, ir su traumatologais, kurie operuoja traumas patyrusius pacientus. Tenka dirbti ir Odontologo kabinete, kuriame neįgaliems vaikams taikomas migdymas. 

Kaip Avižienis tapo Ovsiuku

Gydytojas Dobilas Ovsiukas žino net penkių kartų savo giminės istoriją. Ji iš kartos į kartą pasakojama dėl proprosenelio poelgio, kuris ne tik tapo meilės emigrantas, bet ir pakeitė giminės pavardę. „Mano pavardė turėjo būti Avižienis, bet proprotėviai dar carinės Rusijos laikais buvo pabėgę į kaimyninę šalį. Bėgo nuo tėvų, kurie neleido tuoktis, o susituokę pasikeitė pavardę į Ovsianikai. Vėliau grįžo į Lietuvą ir liko su šia pavarde“, – pasakoja gydytojas apie giminaičius, tarp kurių yra ir latvių, ir lenkų. 

Žmona Liudmila – pusiau ukrainietė, nes jos tėvas ukrainietis, o mama lietuvė. Susipažino dirbdami Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje, kur Liudmila dirbo vaikų intensyviosios terapijos slaugytoja. Sutuoktiniai užaugino tris vaikus: du sūnus Andrių ir Paulių, bei dukrą Eleną. 

Tėvai turi kuo didžiuotis. Vyriausiasis Andrius baigė architektūros mokslus Anglijoje ir dirba Londone didelius architektūros projektus įgyvendinančioje kompanijoje. Paulius yra informacinių technologijų specialistas, sukūrė šeimą, augina dukrą Aurėją. Šeima gyvena Vilniuje, žmona Emilija – privataus medicinos centro registratūros darbuotoja. Dukra Elena mokosi J. Janonio gimnazijos dešimtoje klasėje. Mergina ne tik puiki moksleivė, bet ir šokėja, dainininkė, menininkė – mėgsta piešti, kaip ir vyresnysis sūnus. „Abiejose giminėse yra žmonių, turinčių polinkį į meną, tad šis talentas paveldimas“, – šypsosi gydytojas, pats menams daug dėmesio neskiriantis. Jam sekasi darbai su kompiuterinėmis technologijomis, patinka fotografija, mėgsta savo malonumui važinėti dviračiu. Su šeima atostogaudami Nidoje mėgsta sėsti ant dviračių ir mėgautis puikiu gamtovaizdžiu. 

Daugiavaikiui tėvui apmaudu, kad visa šeima retai besusitinka. Ypač retas svečias vyriausiasis sūnus Andrius, tik keletą kartų per metus grįžtantis namo. Ne kartą ir tėvai sūnų Anglijoje aplankė.  Bendrauti padeda kompiuterinės technologijos, tad dažnai susitinka socialiniuose tinkluose.  

Nusipelniusiam Lietuvos gydytojui Dobilui Ovsiukui, dirbant mėgstamą darbą, apmaudu, kai nepasiseka padaryti taip, kaip norisi. „Pats gydytojas šiame darbe visada nori padėti, bet kartais aplinkybės taip susidėlioja, kad nepavyksta atlikti darbo taip, kaip norėtum“, – pripažįsta garbingą apdovanojimą pelnęs gydytojas, niekada nenuleidžiantis rankų. Nes kiekviena nesėkmė verčia siekti, kad kitą kartą tokioje situacijoje būtų pasiruošęs geriau.